- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-15
- Bylos Nr.
- A-438-723-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Stasys Gagys
- Atsakovas
- Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovei Šalčininkų rajono savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – Vyriausybės atstovas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė teismo įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės tarybą (toliau – Savivaldybės taryba) nustatyti Šalčininkų rajono savivaldybės kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, Šalčininkų rajono savivaldybės kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal važiavimo išlaidų vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais kompensavimo tvarką, kurioje būtų numatyta, kaip bus kompensuojamos kelionės į darbą ir atgal išlaidos tų Šalčininkų rajono kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo įstaigų mokytojams ir gydymo įstaigų gydytojams, kurių steigėjas yra ne Šalčininkų rajono savivaldybė.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punktu numatyta kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km kompensuoti visas važiavimo išlaidas vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais. Pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnį, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką nustatyti privalo savivaldybės. Kadangi šiame įstatyme įtvirtintos teisės normos konkrečiai nenurodo, kokia savivaldybės institucija turi nustatyti kompensavimo tvarką, o Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktas nustato, kad Savivaldybės taryba neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams, darytina išvada, kad važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimas priskirtinas savivaldybės tarybos kompetencijai.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Šalčininkų rajono savivaldybės taryba 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. T-347 patvirtino Mokytojų bei gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką. Patvirtintos tvarkos pirmajame skirsnyje nenustatyta išimčių, kada važiavimo išlaidų kompensacijos mokytojams ir gydytojams nemokamos. Tačiau savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintos Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 5.1 punktas numato, kaip kompensuojamos išlaidos mokytojams ir gydytojams, kuomet šie pateikia važiavimo bilietus, dirbusiems tik tose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, kurių steigėjas yra savivaldybė. Analogiškai, patvirtintos tvarkos 6.1 punktas nustato, kaip kompensuojamos važiavimo išlaidos iš tik savivaldybės biudžeto išlaikomose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose dirbantiems mokytojams ir gydytojams, kelionei į darbą naudojusiems nuosavą transportą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, jog Savivaldybės tarybos patvirtinta Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka nenustato važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos ne savivaldybės įsteigtų arba ne iš savivaldybės biudžeto išlaikomų kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų mokytojams ir gydytojams, nors Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nesuteikia savivaldybių taryboms teisės šių mokytojų ir gydytojų grupių išskirti ir nenustatyti, kaip bus kompensuojamos jų važiavimo į darbą ir atgal kelionės išlaidos. Tokiu būdu Savivaldybės taryba neįvykdė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte įtvirtintos pareigos nustatyti tvarką, pagal kurią turi būti kompensuojama kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km kompensuoti visas važiavimo išlaidas vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais.
Pareiškėjas akcentavo, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punkto reikalavimų, Vyriausybės atstovas 2008 m. kovo 4 d. pateikė reikalavimą Savivaldybės tarybai nustatyti, kaip bus kompensuojamos važiavimo į darbą išlaidos mokytojams ir gydytojams, dirbantiems ne savivaldybės įsteigtose bei ne iš savivaldybės biudžeto išlaikomose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, esančiose kaimuose ir miesteliuose. Vyriausybės atstovo reikalavimai kolegialiam savivaldybės administravimo subjektui turi būti apsvarstyti per mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo jo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, Šalčininkų rajono savivaldybės taryba apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovą turėjo informuoti iki 2008 m. balandžio 14 d. Tačiau Vyriausybės atstovas iki minėtos dienos nesulaukė nei informacijos apie 2008 m. kovo 4 d. reikalavimo Nr.1R-11 įvykdymą, nei prašymo atidėti reikalavimo įvykdymo terminą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad tokiais atvejais Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Savivaldybės taryba atsiliepime teismui nurodė, jog su skundo reikalavimais nesutinka.
Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Šalčininkų rajono savivaldybei 2008 m. kovo 4 d. buvo pateiktas reikalavimas, kurį Savivaldybės taryba turėjo išnagrinėti Tarybos posėdyje ir informuoti pareiškėją. Prašyme buvo nurodyta, kad Vyriausybės atstovas iki minėtos dienos nesulaukė nei informacijos apie 2008 m. kovo 4 d. reikalavimo Nr. 1R-11 įvykdymą, nei prašymo atidėti reikalavimo įvykdymo terminą. Su minėtais teiginiais atsakovė nesutiko, kadangi Vyriausybės atstovo reikalavimas buvo apsvarstytas pirmame, po reikalavimo gavimo, Savivaldybės tarybos posėdyje, t.y. 2008 m. balandžio 17 d. 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr.S(5.23)-643 Vyriausybės atstovas buvo informuotas, kad reikalavimas bus apsvarstytas artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje, kuris įvyks 2008 m. balandžio 17 d. Savivaldybės tarybos posėdyje, dalyvaujant Vyriausybės atstovui, 2008 m. kovo 3 d. reikalavimas Nr.1R-11 buvo svarstomas ir buvo priimtas sprendimas Nr.T-407 „Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2008 m. kovo 3 d. reikalavimo“. Atsakovė pabrėžė, jog Savivaldybės taryba įvertinusi savo finansines galimybes nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją dėl lėšų skyrimo kompensuoti Šalčininkų rajono savivaldybei už transporto išlaidas mokytojams, dirbantiems švietimo įstaigose, kurių steigėjas nėra savivaldybė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Šalčininkų rajono savivaldybės tarybą patikslinti Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 14 d. nutarimu Nr.T-347 patvirtiną Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką, nustatant, jog važiavimo išlaidos kompensuojamos visiems Šalčininkų rajono savivaldybės kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, Šalčininkų rajono savivaldybės kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal važiavimo išlaidų vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais, nepriklausomai nuo to ar šių įstaigų steigėjais yra Šalčininkų rajono savivaldybė.
Teismas konstatavo, jog iš Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų nuostatų, darytina išvada, jog įstatymo leidėjas nesieja važiavimo išlaidų kompensavimo minėtame straipsnyje nurodytiems asmenims su tomis pačios Savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 14 d. nutarimu Nr.T-347 patvirtintos Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 5.1., 6.1. punkte nurodytomis aplinkybėmis kaip švietimo bei sveikatų priežiūros įstaigų steigėjų ar šių įstaigų finansavimu. Todėl, teismo nuomone, darytina išvada, jog įgyvendinant Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, Savivaldybės tarybos nustatyta išlaidų kompensavimo tvarka turi būti taikoma visų savivaldybės teritorijoje kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nurodytiems darbuotojams. Teismas kartu pripažino, jog Savivaldybės tarybos motyvai, jog visų savivaldybės teritorijoje esančių švietimo bei sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nurodytų darbuotojų vežimo išlaidų kompensavimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik Lietuvos Respublikos finansų ministerijai skyrus papildomai lėšų yra nepagrįsti. Nors Savivaldybės taryba atsiliepime teismui nurodė, kad kompensuoti asmenims dirbantiems ne savivaldybės įsteigtose švietimo bei mokymo įstaigose nėra galimybės dėl lėšų stygiaus, teismas konstatavo, jog minėti skundo motyvai nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, o be to, atsižvelgus į Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 5 dalį bei Savivaldybės biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra teisiškai nereikšmingi.
Teismas nesivadovavo ir atsakovės argumentu, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas, nes Savivaldybės tarybos posėdyje 2008 m. kovo 3 d. reikalavimas Nr.1R-11 buvo svarstomas ir buvo priimtas sprendimas Nr.T-407 „Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2008-03-03 reikalavimo“, kuriuo Savivaldybės taryba įvertinusi savo finansines galimybes nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją dėl lėšų skyrimo kompensuoti Šalčininkų rajono savivaldybei už transporto išlaidas mokytojams, dirbantiems švietimo įstaigose, kurių steigėjas nėra savivaldybė bei kreiptis į pareiškėją su prašymu atidėti 2008 m. kovo 3 d. reikalavimo Nr.1R-11 svarstymą. Teismas pabrėžė, jog į klausimą reguliuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos. Teismo vertinimu, aiškinant šią teisės normą būtina atsižvelgti į įstatymo leidėjo išreikštą šio įstatymo priėmimo tikslą ir į Vyriausybės atstovui juo suteikiamus įgalinimus. Minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, jog šio įstatymo paskirtis - suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte išdėstyta nuostata įtvirtina pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektai atsisako vykdyti Vyriausybės sprendimą. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte vartojama sąvoka "neįgyvendina" suprantama kaip pasyvus savivaldybės administravimo subjekto elgesys, kai tas subjektas neatlieka veiksmų, kuriuos teisės akto normos įpareigoja jį atlikti. Sisteminis šių teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti griežtai siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti pareiškėjo reikalavimą, t. y. su aktyviu veiksmu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus atsakovo elgesio pareiškėjas neturėtų teisės kreiptis į teismą ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsnyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Todėl, kaip nurodė teismas, darytina išvada, kad Vyriausybės atstovui Įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per Įstatymo nustatytą terminą gauna informaciją apie pateikto rašytinio reikalavimo nevykdymą dėl tam tikrų priežasčių. Teismo nuomone, atsakovės nurodyta priežastis dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos finansų ministerija, pareiškėjo reikalavimo įvykdymui teisiškai nėra reikšminga, prašymo dėl termino pratęsimo pareiškėjas nėra gavęs, todėl jo kreipimasis į teismą yra pagrįstas ir teisėtas.
Išnagrinėjęs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, jog Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Savivaldybės tarybą tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bei nustatyti vežimo išlaidų kompensavimo tvarką, kurioje būtų numatyta, kaip bus kompensuojamos kelionės į darbą ir atgal išlaidos tų Šalčininkų rajono kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo įstaigų mokytojams ir gydymo įstaigų gydytojams, kurių steigėjas yra ne Šalčininkų rajono savivaldybė, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkintinas.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame nurodyta, jog visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, jų darbo šiose mokyklose bei ištaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal, vietinio (priemestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais, apmoka savivaldybės. Vadovaudamasi įsigaliojusia naujo minėto įstatymo redakcija, Šalčininkų rajono savivaldybės taryba 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. T-347 patvirtino Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka. Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje švietimo įstaigos yra skirtingo pavaldumo, tai yra vienu steigėja yra Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, kitų – Vilniaus apskrities viršininko administracija ar net Švietimo ir mokslo ministerija. Pagal įsigaliojusią ir numatomą Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyto pakeitimą, Šalčininkų rajono savivaldybė priversta kompensuoti važiavimo išlaidas ne tik jos įsteigtoms įstaigoms, bet ir kito pavaldumo įstaigos, nors lėšų šiam tikslui nei Vyriausybė, nei ne savivaldybės pavaldumo mokyklų steigėjai neskiria.
2. Vyriausybės atstovas teismo posėdžio metu pateikė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2008 m. balandžio 10 d. raštą Nr. 17-01-Kclav-132, kuriame teigiama, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal, vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais. Finansų ministerijos duomenimis, šiam įstatymui įgyvendinti 2008 metams gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti savivaldybių biudžetams, buvo padidinta 8 mln. Litų, todėl minėtų įstatymu nustatytais važiavimo išlaidas savivaldybės turėtų kompensuoti iš savo biudžete surenkamų pajamų. Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 punktas numato, kad savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominiams bei kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti. Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad biudžetinių įstaigų asignavimų valdytojai turi teisę naudoti biudžeto lėšas savo vadovaujamai įstaigai išlaikyti ir sąmatuose numatytoms priemonėms finansuoti, taip pat paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms įstaigoms. Gyventojų pajamų mokestis yra dalomosios biudžeto pajamos, kurių viena dalis patenka į valstybės biudžetą kitą dalis atitenka savivaldybių biudžetams. Lietuvos Respublikos 2008 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje patvirtinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti visų savivaldybių biudžetams nuo pajamų į nacionalinį biudžetą - 66,33 procento. Minėto įstatymo nuostatos bei jo priedėliai (kuriuose numatytas konkretus pajamų ir asignavimų paskirstymas) tiesiogiai nenumato, kad 2008 metams gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti savivaldybių biudžetams buvo padidinta 8 mln. Lt būtent savivaldybėms, kurių teritorijoje yra švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal, vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais, - išlaidoms kompensuoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnis važiavimo į darbą ir atgal išlaidų kompensavimą mokytojams ir gydytojams, dirbantiems savivaldybių teritorijoje esančių kaimų ir miestelių švietimo bei sveikatos priežiūros įstaigose, numato teritoriniu principu, t.y. savivaldybėms nustatyta pareiga kompensuoti kelionės į darbą ir atgal išlaidas visų savivaldybės teritorijoje kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, nepriklausomai nuo to, kas jų steigėjas. Todėl savivaldybė privalo kompensuoti važiavimo išlaidas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtų įstaigų darbuotojams.
2. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 22 punktas nustato, kad priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija yra lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybių institucijos, įgyvendindamos Vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, priskirtąsias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes. Todėl nors savivaldybių institucijoms ir palikta tam tikra sprendimų priėmimo laisvė vykdant vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje išvardintas funkcijas, šios funkcijos turi būti vykdomos, be to, jos turi būti vykdomos laikantis įstatymuose ir kituose jų pagrindu priimtuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimu. Taip pat šių funkcijų vykdymui remiantis Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 dalimi gali būti naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos. Todėl Šalčininkų rajono savivaldybė vykdydama šią funkciją neturėtų tikėtis papildomų lėšų skyrimo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų steigėjų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. T-347 patvirtintos Mokytojų bei gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos, kurios 5.1 ir 6.1 punktai numato, kad važiavimo išlaidos kompensuojamos tik tiems mokytojams ir gydytojams, kurie dirba tik tose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose, kurių steigėjas yra Šalčininkų rajono savivaldybė.
Pareiškėjo teigimu, atsakovo patvirtinta Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka nenustato važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos ne savivaldybės įsteigtų arba ne iš savivaldybės biudžeto išlaikomų kaimuose ir miesteliuose esančių švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų mokytojams ir gydytojams, nors Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nesuteikia savivaldybių taryboms teisės šių mokytojų ir gydytojų grupių išskirti ir nenustatyti, kaip bus kompensuojamos jų važiavimo į darbą ir atgal kelionės išlaidos. Tokiu būdu Savivaldybės taryba neįvykdė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte įtvirtintos pareigos nustatyti tvarką, pagal kurią turi būti kompensuojama kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio ugdymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams jų darbo šiose mokyklose bei įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km kompensuoti visas važiavimo išlaidas vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais.
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą. Ši teisės norma (2007 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1312 redakcija), galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu nustatė, kad „Savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose esančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo įstaigų mokytojams, kaimuose ir miesteliuose esančių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojams, jų darbo šiose mokyklose ar įstaigose dienomis važiavusiems į darbą iki 40 km ir atgal vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais“.
Iš šios teisės normos matyti, kad savivaldybei buvo pavesta kompensuoti aptariamas važiavimo išlaidas, tai atliekant „savo nustatyta tvarka“, t. y. savivaldybės administravimo subjektui buvo pavesta priimti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punktą (2007 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1312 redakcija) įgyvendinantį norminį administracinį teisės aktą.
Įvertinus šias aplinkybes ir ginčijama Mokytojų ir gydytojų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka reguliuojamų santykių pobūdį, darytina išvada, kad byloje yra keliamas ginčas dėl norminio administracinio teisės akto, kurį priėmė savivaldybė, teisėtumo.
Tokio pobūdžio ginčams spręsti yra taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktojo skirsnio taisyklės, kurios nustato kokį sprendimą gali priimti teismas išnagrinėjęs šios kategorijos bylą, o būtent: skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmesti; skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad „teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.“, o to paties įstatymo 117 straipsnis įpareigoja teismą, sprendimą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbti "Valstybės žiniose", taip pat ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis minėtų reikalavimų neatitinka.
Taip pat pažymėtina, kad šios kategorijos bylos turi savo nagrinėjimo specifiką, kuri visų pirma reikalauja nustatyti ar ginčijamas administracinis aktas atitinka norminio teisės akto kriterijus, o būtent, ar jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, ar jis buvo nustatyta tvarka paskelbtas ir pan.. Ir tik nustačius, kad yra prielaidos pradėti šios kategorijos bylų procesą, byla yra nagrinėjama iš esmės, tiriant tokio akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui ir kt..
Byloje duomenų apie ginčijamo sprendimo paskelbimą nustatyta tvarka, nėra. Kaip matyti iš bylos teismas šių aplinkybių netyrė taip pat. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes dėl paminėtų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Iš naujo nagrinėjant bylą atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 3 punkte (2007 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1312 redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatyta kompensacija, nuo 2009 m. birželio 1 d. yra panaikinta (Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI - 241), tai savo ruožtu, byloje ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju, gali lemti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą.
Taip pat šiuo atveju teismas gali pasiūlyti pareiškėjui, suformuluoti savo reikalavimus taip, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktojo skirsnio taisykles.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.