- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 2K-126/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 20-1-00457-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Viktoras Aidukas (pran.), Antanas Klimavičius
- Nuteistasis
- R. R.
- Civilinis atsakovas
- UAB „Sauliaus taksi“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 40 MGL (5200 Lt) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
Šiuo nuosprendžiu iš civilinio atsakovo UAB „Sauliaus taksi“ priteista V. P. 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, D. C. – 860 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. R. apeliacinis skundas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 26 d., apie 15.15 val., Kaune, Linkuvos g., vairuodamas maršrutinį taksi automobilį „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas nuo Varnių g. Žemaičių g. link, ties namu Nr. 91, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 64, 172 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų apsaugos priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turtui, netrukdytų eismui, privalėjo imtis visų atsargumo priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į transporto priemonės ypatumus, kad galėtų suvaldyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tačiau taip nesielgė, dėl to nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medį, dėl to eismo įvykio metu buvo sužaloti jo vairuojamo automobilio „Ford Transit“ keleivės: V. P., kuri patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, D. C., patyrusi nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir G. M., kuri patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. R. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 2 straipsnio 4 dalis) atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka šio kodekso numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, tačiau teismai nenustatė būtinojo požymio baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsirasti – jo kaltės. Spręsdami kaltės klausimą, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles – šališkai vertino įrodymus, vadovavosi tik kaltinančiais liudytojų parodymais, o dėl teisinančių liudytojų nurodytų aplinkybių nepasisakė. Skunde pažymima, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadą pagrindžia pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles įvertintais įrodymais. Teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė ikiteisminio tyrimo metu iškeltą gynybos versiją, kad eismo įvykis kilo dėl jo sąmonės netekimo.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visus apeliacinio skundo argumentus, nepašalino liudytojų parodymų prieštaravimų, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų. Teismas nepatikrino abejotinų nukentėjusiosios V. P. parodymų patikimumo ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, neatsižvelgė į tai, kad šios nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios D. C. parodymai iš dalies patvirtino nuteistojo versiją, kad eismo įvykis kilo dėl pablogėjusios vairuotojo sveikatos būklės. Teismai, pažeisdami BPK 7 straipsnio ir 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė klaidingą išvadą, kad nelaimė įvyko dėl R. R. veiksmų (būdamas nusisukęs jis nesuvaldė automobilio), o ne dėl sąmonės netekimo. Kasatoriaus manymu, įvertinus specialistų ir ekspertizės akto išvadas, nuosprendyje bei nutartyje padarytos nelogiškos, bylos dokumentų duomenų neatitinkančios išvados, prioritetą teikiant subjektyviems nukentėjusiųjų išsakytiems įvykio vertinimams. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nemotyvuotai jam inkriminavo KET 53, 64 ir 172 punktų pažeidimus, neatskleidė šių pažeidimų esmės, tik išdėstė jų turinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo R. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nuosprendyje ir nutartyje argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis grindė nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, kodėl atmetė nukentėjusiosios V. P. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie eismo įvykio priežastį. Teismai, priešingai nei teigia kasatorius, išdėstė argumentus, kokiais veiksmais R. R. pažeidė KET 53, 64, 172 punktų reikalavimus, teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp vairuotojo veiksmais padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykio padarinių. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, motyvuotai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies ir BPK 20 straipsnio 5 dalies normų taikymo
Nuteistasis R. R. kasaciniame skunde, nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kad jo vairuojamas maršrutinis taksi automobilis nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į pakelės medį ir dėl to buvo sužalotos nukentėjusiosios, neginčija. Kasatorius teigia, kad teismai nenustatė būtinojo požymio baudžiamajai atsakomybei atsirasti – jo kaltės, ir savo teiginį argumentuoja tuo, kad vertindami byloje surinktus įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į tokią kasatoriaus argumentaciją, dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo kasacinės instancijos teismas pasisako kartu.
BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Ši nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. R. pažeidė KET 53, 64 ir 172 punktų reikalavimus, įpareigojančius vairuotoją laikytis visų būtinųjų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, važiuoti saugiu greičiu, atsižvelgiant į transporto priemonės būklę ir krovinį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Priešingai, nei teigia kasatorius, teismai, motyvuodami R. R. padarytos veikos kvalifikaciją pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, atskleidė jo padarytų KET pažeidimų turinį ir argumentavo, kodėl nuteistajam konstatuoti šių KET punktų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nukentėjusiųjų V. P. ir D. C., sėdėjusių maršrutinio taksi automobilio priekinėse sėdynėse, parodymais, nustatė, kad R. R. į automobilį įlipusiai ir už jo nugaros atsisėdusiai G. M. atidavinėjo grąžą važiuodamas, būdamas nusisukęs nuo kelio, dėl to nesuvaldė automobilio, padidino greitį, pradėjo važiuoti į šoną, pervažiavo į kitą kelio pusę bei trenkėsi į medį. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į šiam vairuotojui būdingą neatidumą, vairavimo kultūros stoką, nesilaikymą saugaus greičio kelyje ir nepakankamą vairuojamų transporto priemonių ypatumų vertinimą. Iš bylos medžiagos ir prie jos pridėtų dokumentų apie R. R. padarytus KET pažeidimus iki eismo įvykio, padaryto 2007 m. balandžio 26 d., matyti, kad jis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už greičio viršijimą, nesustojimą prieš pėsčiųjų perėją, žmonių vežimo taisyklių pažeidimą, padarytus eismo įvykius ir kitus KET pažeidimus. Be to, 2008 m. birželio 9 d. jis padarė naują eismo įvykį panašiomis, kaip ir nagrinėjamoje byloje nustatytos, aplinkybėmis: vairuodamas maršrutinį taksi automobilį, jis nesilaikė saugaus greičio ir atstumo bei atsitrenkė į priešais važiavusį ir pradėjusį stabdyti automobilį, padarydamas šio vairuotojai nežymų sveikatos sutrikdymą, nes važiuodamas atidavinėjo keleiviui grąžą ir dėl to nepamatė stabdomo automobilio (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga). Kolegija pažymi, kad eismo dalyvis, vairuodamas transporto priemonę, kuria vežiojami keleiviai, privalo suvokti prisiimąs atsakomybę ne tik už savo, bet ir už kitų asmenų sveikatą, gyvybę, todėl turi itin atsakingai reaguoti į bet kokias aplinkybes, galinčias turėti įtakos ar sukelti pavojų kitiems asmenims. Visos trys mikroautobuso keleivės parodė, kad įvykio dieną R. R. atrodė keistai: išblyškęs, pavargęs, lyg apsvaigęs, be reakcijos. Todėl teismas, atskleisdamas R. R. padarytų KET pažeidimų turinį, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis veždamas žmones buvo neatsargus, neatidus kelyje ir kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams dar ir dėl to, kad žinodamas, jog turimos problemos dėl padidėjusio kraujospūdžio turi įtakos jo savijautai, nesigydė ir toliau dirbo taksi vairuotoju.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pagrįstai nurodė, kad toks neatsargus mikroautobuso vairavimas, kai vietoj to, kad stebėti kelią važiavimo kryptimi, atiduodama grąža keleivei, reiškia visų būtinų apsaugos priemonių ir pavojaus kitiems eismo dalyviams nesilaikymą, jų turtui sukėlimą, o tai atitinka konstatuotus KET pažeidimus. Teismai nustatė, kad būtent minėti neatsargūs R. R. veiksmai buvo tiesioginė eismo įvykio, kurio metu sunkiai, nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta trijų jo vairuojamo automobilio keleivių sveikata, priežastis.
Taigi byloje nustatyti visi būtini BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kaltė, kaip būtinas subjektyvusis kiekvienos nusikaltimo sudėties požymis, nustatoma atsižvelgiant į nustatytus objektyviuosius požymius, įtariamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus. Nuteistasis nepagrįstai skunde teigia, kad jo kaltės klausimas buvo sprendžiamas netinkamai įvertinus nukentėjusiųjų parodymus, bylos medžiagą ir nepagrįstai atmetus jo versiją dėl eismo įvykio kilimo priežasties. Spręsdami apie nuteistojo R. R. kaltę, abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismų sprendimuose išdėstytos išvados dėl nuteistojo iškeltos gynybos versijos, kad aptariamas eismo įvykis kilo dėl netikėto R. R. sąmonės netekimo, ir ši versija motyvuotai bei pagrįstai atmesta. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu nusikaltimo aplinkybės buvo ištirtos išsamiai. Pirmosios instancijos teisme apklaustos nukentėjusiosios, teismo medicinos ekspertas S. Mekšraitis, ištirtos M. Romerio universiteto Teismo medicinos specialisto išvados ir kiti įrodymai bei R. R. gynėjos prašymu atlikta komisijos teismo medicinos ekspertizė. Vertinant teismų atliktą įrodymų analizę konstatuotina, kad nei apylinkės, nei apygardos teismas neteikė prioriteto subjektyviems nukentėjusiųjų parodymams, kaip teigia kasatorius. Teismai išsamiai išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pateiktą nukentėjusiųjų išdėstytą eismo įvykio eigos, vairuotojo atliktų veiksmų ir jo sveikatos būklės, kiek buvo galima apie tai spręsti stebint jo elgesį bei išvaizdą, vertinimą, tiek medicinos eksperto parodymus teisme ir medicininių dokumentų duomenis. Vadovaujantis bylos duomenų visuma konstatuota, kad nuteistasis turėjo tam tikrų sveikatos sutrikimų, sirgo chroniškomis ligomis, tačiau nenustatyta, kad eismo įvykio metu ar iškart po jo ligos būtų paūmėjusios, ir nepatvirtinta, kad dėl padidėjusio kraujospūdžio, kaip teigia kasatorius, jis neteko sąmonės. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad iškart po įvykio į Kauno medicinos universiteto klinikas vairuotojas buvo pristatytas dėl galvos traumos, patirtos atsitrenkus automobiliui į medį, o ne dėl kraujospūdžio sutrikimo. Kolegija konstatuoja, kad teismai, vadovaudamiesi byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai paneigė ir atmetė nuteistojo gynybos versiją apie sąmonės netekimą vairuojant mikroautobusą bei teisingai nustatė nuteistojo R. R. kaltę dėl kilusio eismo įvykio ir padarinių, todėl pagal tas faktines bylos aplinkybes, kurios yra konstatuotos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje, nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Šioje bylos dalyje teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylos įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nuteistasis R. R. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visus jo apeliacinio skundo argumentus. Pagal apygardos teismo nutarties turinį matyti, kad teismas išsamiai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo kaltės nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo ir patikrino apylinkės teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, ir nutartyje išdėstė motyvus, kodėl teismas laiko, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl R. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra teisingos.
Kasaciniame skunde taip pat minimas BPK 7 straipsnio, reglamentuojančio rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylas, pažeidimą, tačiau nuteistasis nenurodė jokių argumentų apie teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, suvaržymus. Toks skundo motyvas laikytinas deklaratyviu, todėl dėl jo nepasisakoma.
Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnyje numatytų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrųjų nuostatų nepažeidė ir kasacinio skundo argumentais panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.