Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 160–165) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja N. M. nuo 2010 m. spalio 2 d. 8 val. iki 2010 m. spalio 3 d. 8 val. dirbo Panevėžio AVPK operatyvinėje grupėje ir buvo jos vyresnioji pareigūnė. Policijos institucijoje 2010 m. spalio 2 d. apie 12 val. 30 min. telefonu buvo gautas K. A. pranešimas apie jos draugės K. Ž. išprievartavimą oraliniu būdu. Pareiškėja, nuvykusi pas K. Ž. ir pabendravusi su ja bei pastarosios motina S. Ž., o vėliau kaip liudytojas apklaususi K. A. ir K. Š., ikiteisminio tyrimo nepradėjo. Vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. spalio 2 d. surašytame tarnybiniame pranešime „Dėl K. Ž.“ N. M. konstatavo, jog reikia atlikti pranešimo duomenų patikslinimą. Atlikęs pranešimo duomenų patikslinimą, Panevėžio AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, nustatęs, kad K. Ž. jokia žala nėra padaryta, o faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, 2010 m. spalio 19 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Panevėžio apylinkės prokuratūros 1-ojo Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorė, susipažinusi su atsisakymo atlikti ikiteisminį tyrimą medžiaga, 2010 m. spalio 26 d. nutarimu aukščiau nurodytą nutarimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00231-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 150 straipsnio 3 dalyje. Be to, prokurorė tarnybiniu pranešimu Panevėžio miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui pranešė, kad K. Ž. atsisakius bendrauti su policijos pareigūnais, siekiant išgirsti jos įvykio versiją, nebuvo pasitelkti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai ar psichologai; nebuvo atsižvelgta, jog apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešė K. A. ir K. Š., kurios nusikaltimo faktą pagrindė duomenimis, o ne prielaidomis; nebuvo įvertinta ne tik tai, kad sunkus nusikaltimas galėjo būti įvykdytas prieš nepilnametį asmenį, tačiau ir tai, kad nepilnametės motina, policijos pareigūnei pareiškusi, jog nesikreips dėl įvykio į policiją, yra bausta už tėvų valdžios nepanaudojimą, nepilnamečio vaiko įvykdytus teisės pažeidimus. Prokurorė, motyvuodama, kad dėl pareigūnų, tarp jų - ir N. M., neveikimo laiku neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nesurinkus tiesioginių įrodymų, buvo apsunkintas įrodinėjimo procesas, sumažinta galimybė surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir surinkti įrodymus, padarė išvadą, kad surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog dėl Panevėžio AVPK pareigūnų neveikimo buvo padaryta didelė žala valstybei, pareigūnų veiksmuose įžvelgė Baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. 2011 m. sausio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-14 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų medžiagoje Nr. 50-At-00154-10“ konstatuota, kad N. M. savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte įtvirtintus teisingumo ir atsakingumo principus, netinkamai vykdė Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 50-V-300 patvirtinto Panevėžio miesto policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą. Panevėžio AVPK viršininkas, remdamasis 2011 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-1S-14, 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 50-TE-42 N. M. paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Teismas pažymėjo, kad tarnybinių nuobaudų skyrimą, tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimą ir panaikinimą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta „Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka). Rėmėsi Tvarkos 3, 20 punktais ir darė išvadą, jog prieš skiriant vidaus tarnybos pareigūnui nuobaudą, turi būti nustatyta konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis: kaltės forma, nusižengimo padarymo aplinkybės, priežastys, nusižengimo padarymo ar paaiškėjimo diena, nusižengimu sukeltos neigiamos pasekmės. Kadangi įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvada, pagal teisės normų reikalavimus turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada – motyvuota. Teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės leido N. M. padaryti išvadą, jog nepilnametė K. Ž. elgiasi neįprastai, vengia teikti bet kokius paaiškinimus apie buvusio įvykio aplinkybes, yra atsiribojusi nuo aplinkos. Sprendė, jog N. M., įvertinusi policijos institucijoje gautą pranešimą apie seksualinį prievartavimą ir susidūrusi su apibūdintu nepilnametės K. Ž. elgesiu, turėjo pagrindą vertinti, kad toks elgesys yra būdingas būtent seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų aukoms, ir ypatingai atsižvelgti į tai, kad taip elgiasi nepilnametis asmuo. Vertino, kad aplinkybės, jog pareiškėja suabejojo nepilnametės atžvilgiu įvykdytu nusikaltimu dėl pokalbio metu su ja nepastebėtų smurto žymių ant jos kūno, patvirtina pareiškėjos, kaip tyrėjos, paviršutiniškumą bendraujant su K. Ž.. Pabrėžė, kad kitą dieną K. Ž. gydymo įstaigoje medikai konstatavo akivaizdžius smurto požymius ant jos veido ir užfiksavo subjektyvius nusiskundimus sutrikdyta sveikata. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistai 2010 m. gruodžio 12 d. pateikė išvadą, kad K. Ž. įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, bendraudama su nepilnamete K. Ž., nepasitelkė į pagalbą Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialisto, pedagogo ar psichologo, t. y. asmenų, turinčių kompetenciją bendrauti su nepilnamečiais. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėja, apklaususi liudytojas K. Š. ir K. A. bei gavusi papildomų duomenų apie K. Ž. išvaizdą ir būklę iš karto po įvykio, pas nukentėjusiąją pakartotinai nebevyko ir šių aplinkybių nebetyrė. Sprendė, kad pareiškėja iš pokalbio su S. Ž. turinio turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog nepilnametės K. Ž. motina, nerodydama iniciatyvos operatyviai išsiaiškinti įvykio aplinkybes, neketindama imtis aktyvių veiksmų, kad būtų atliktas tyrimas ir nustatyta, ar jos nepilnametė dukra nebuvo seksualiai išprievartauta, netinkamai atstovauja savo dukters interesams ir jų negina. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota aplinkybė, kad pareiškėja su K. Ž. bendravo paviršutiniškai, dėl to nusikaltimo aplinkybės nebuvo išsiaiškintos išsamiai ir objektyviai. Rėmėsi Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsniu, 166 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų „Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ (toliau – ir Rekomendacijos) 5 punktu. Įvertino byloje esančius K. Š. ir K. A. apklausų protokolus ir darė išvadą, kad liudytojos policijos pareigūnei pateikė pakankamai aiškių ir išsamių duomenų apie faktines įvykio aplinkybes Atkreipė dėmesį, jog iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad 2010 m. spalio 2 d., nuo 14 val. 10 min. iki 14 val. 21 min., t. y. dar iki liudytojų apklausų, iš policijos įstaigos tvarkomos duomenų bazės buvo atspausdinti duomenys apie D. P., K. Ž., K. Š. ir K. A.. Nurodė, jog ikiteisminis tyrimas gali būti nepradedamas tuo atveju, kai iš skundo, pranešimo ar pareiškimo turinio yra aiškiai matyti, kad nebuvo jokios nusikalstamos veikos. Teismo nuomone, N. M. žinoma informacija apie konkretų pareiškėją, šio asmens telefoninio pranešimo duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką, taip pat liudytojų apklausų metu gauti ir kiti duomenys apie nusikalstamos veikos vietos adresą, veikos pobūdį, padarinius ir ją padariusį bei nukentėjusį asmenis buvo pakankami ikiteisminiam tyrimui pradėti. Teismas pripažino, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje teisingai konstatuota, jog pareiškėja, nepagrįstai nepradėjo ikiteisminio tyrimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir tai, kad nepilnametės K. Ž. atžvilgiu įvykdytas seksualinis prievartavimas yra priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, kad nepilnamečių asmenų atžvilgiu taikomi aukštesni jų teisių apsaugos standartai, teismas sprendė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuota, jog N. M., surašydama tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad reikia atlikti tik 2010 m. spalio 2 d. gauto K. A. pranešimo apie K. Ž. išprievartavimą oraliniu būdu duomenų patikslinimą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte įtvirtintus teisingumo ir atsakingumo principus, netinkamai vykdė Panevėžio miesto policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimus ir taip padarė tarnybinį nusižengimą. Vertino, jog pareiškėjai paskiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą, t. y. švelniausią iš tarnybinių nuobaudų rūšių, buvo laikomasi Statuto 26 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 24 d. įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra pagrindo.