- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-20
- Bylos Nr.
- I-970-643/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00790-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Margarita Stambrauskaitė, Gintaras Dzedulionis
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Gedmantei Eimontienei ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Daivai Giedraitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas arba Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu (tomas I, b. l. 1-4), vėliau su patikslintu prašymu (tomas II, b.l. 1-2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas arba Savivaldybės administracija) direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (2011-09-19 įsakymo redakcija) 7 punktą ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostatą „visais atvejais didinama 20 proc.“. Pareiškėjas nurodo, kad Savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugsėjo 19 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1335 „Dėl administracijos direktoriaus 2011-05-11 įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymo) 12 str. vykdymo“ pakeitimo ir papildymo“ (toliau – ir 2011-09-19 įsakymas), kurio 2 punktu papildė 2011 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (toliau – ir 2011-05-11 įsakymas) 7 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl yra neteisėtas. Nurodo, jog minėto Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo 7 punkte (2011-09-19 įsakymo redakcija) nustatyta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais padidinama 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 7.10 p. numatytus kainos didinimo kriterijus. Pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakovo priimtu 7 punktu argumentuodamas, kad Aprašo 7.10 papunktis įpareigoja savivaldybės vykdomąją instituciją nustatyti vietas, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų kaina, įvertinus šiame punkte nurodytas aplinkybes, gali būti arba padidinta, arba sumažinta. Minėta norma negali būti aiškinama kaip bendra taisyklė, suteikianti teisę keisti visas, pagal nustatytą tvarką apskaičiuotas, Vilniaus mieste esančių gyvenamųjų patalpų kainas. Vietų nustatymas privalo būti pagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis. Minėta norma nesuteikia teisės automatiškai, neatlikus jokių skaičiavimų, tyrimų, analizės, nustatyti, kad visų, Vilniaus mieste esančių, gyvenamųjų patalpų kaina didinama maksimaliai – 20 procentų. Pareiškėjo nuomone, priimant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymą ir nustatant, kad gyvenamųjų patalpų kaina visais atvejais padidinama 20 procentų, nebuvo vertinamos Aprašo 7.10.1–7.10.3 papunkčių nurodytos aplinkybės. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra vietovių, kuriose triukšmas viršija ribinius dydžius, ir kuriose esančių savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina turi būti ne didinama, o mažinama. Tai, kad konkrečiose Vilniaus miesto vietovėse yra skirtingos sąlygos ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina negali būti automatiškai didinama visoms gyvenamosioms patalpoms, įrodo ir iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo priėmimo galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr. l603V, kuriuo skirtinguose mikrorajonuose esančioms gyvenamosioms patalpoms, teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuota kaina, buvo didinama arba mažinama, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 papunktyje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo įsakymo 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“ yra neatsiejamai susijusi su 7 punktu ir argumentai dėl minėtos Įkainojimo akto nuostatos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams yra analogiški kaip ir dėl ginčijamo įsakymo 7 punkto, tai ginčijamo įsakymo 7 punktas ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“, pasak pareiškėjo, yra neteisėti ir turi būti panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašymą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į prašymą ir patikslintą prašymą (tomas I, b. l. 41-45, tomas II, b.l. 5-7) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai, jog pagal Aprašo 7.10 punktą savivaldos vykdomoji institucija gali nustatyti tik atskirus savivaldybės teritorijos mikrorajonus ar miesto dalis, kuriose privatizuojamų savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina gali būti mažinama ar atitinkamai didinama, teisiškai nepagrįsti, nes tokia Vyriausybės atstovo pateikiama interpretacija paneigia šiame punkte įtvirtintų nuostatų tikslą – suteikti savivaldos vykdomajai institucijai diskrecijos teisę, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 1–3 papunkčiuose nustatytus kriterijus, spręsti dėl visų savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių savivaldybės teritorijoje, privatizavimo kainos nustatymo. Aplinkybė, kad Savivaldybės administracijos direktorius nustatė, jog visų Vilniaus mieste esančių Savivaldybės gyvenamųjų patalpų privatizavimo kaina gali būti didinama, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 punkto 1–3 papunkčiuose nustatytus kainos didinimo kriterijus, savaime nelemia ginčijamo akto neteisėtumo. Pažymi, kad nei lingvistinis, nei teleologinis minėto Aprašo 7.10 punktų nuostatų aiškinimas nesuponuoja draudimo savivaldos vykdomajai institucijai nustatyti, kad visoje savivaldybės teritorijoje esančių savivaldybės gyvenamųjų patalpų privatizavimo kaina gali būti didinama, atsižvelgiant į toje savivaldybėje egzistuojančias infrastruktūros, gamtines, kitas gyvenimo sąlygas.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teigimu, kad kaina gali būti didinama tik tuo atveju, kai triukšmo lygis yra mažesnis nei nustatyti ribiniai dydžiai. Pasak pareiškėjo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1-341 buvo patvirtintos triukšmo prevencijos zonos ribos, kurios patvirtina, jog Vilniaus mieste yra gyvenamųjų vietų, kuriose triukšmas viršija leistinus dydžius. Atsakovas nesutikdamas su šiuo teiginiu, nurodo, jog Tarybos sprendimu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tyliųjų ir triukšmo prevencijos zonų ribų nustatymo metodinėse rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad triukšmo prevencijos zona – tai strateginio triukšmo kartografavimo metodu nustatyta miesto teritorija, kurioje triukšmo lygis artimas ribinėms reikšmėms arba jas viršija ir kurioje būtina vykdyti triukšmo lygių stebėseną, įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1-341 buvo patvirtintas ir Vilniaus miesto savivaldybės triukšmo prevencijos zonų reglamentas (toliau – Reglamentas). Vienas iš šio Reglamento tikslų – užtikrinti, kad esama triukšmo emisija ir sklaida būtų planingai stebima ir mažinama. Šio Reglamento 16-18 punktuose yra numatytos prevencijos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad triukšmas neviršytų ribinių dydžių. Todėl atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 1-341 tik patvirtina aplinkybę, kad Vilniaus mieste triukšmo lygis negali viršyti triukšmo ribinių dydžių, todėl ginčijamame įsakyme buvo pagrindas nustatyti, kad gyvenamųjų patalpų kaina dėl triukšmo lygio gali būti didinama.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad priimant ginčijamo Įsakymo 7 punktą, nebuvo vertinamos Aprašo 7.10.1 bei 7.10.3 punktuose nurodytos aplinkybės. Atsakovas pažymi, kad Aprašas nenumato konkrečių objektyvių kriterijų želdynams vertinti bei nenustato, kaip įvertinti padėti miesto centro atžvilgiu, transporto ryšį su kitomis miesto gyvenvietės dalimis. Atsakovo nuomone, Aprašo 7.10 punkte yra numatyti ne konkretūs objektyvus, o subjektyvūs kriterijai, kurie suteikia institucijai teisę spręsti kaip vienas ar kitas kriterijus gali lemti kainos padidinimą ar sumažinimą. Atsakovo teigimu, Vilniaus miesto infrastruktūra yra išvystyta ir Vilniaus miesto savivaldybė nuolat skiria lėšų miesto ją gerint. Gyventojų pervežimą iš miegamųjų rajonų, kur nėra troleibusų kontaktinio tinklo, užtikrina atitinkami autobusų maršrutai. Taigi, tarp visų Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų yra užtikrintas patogus susisiekimas, todėl yra pagrindas teigti, kad privatizuojamų gyvenamųjų patalpų kaina dėl šio kriterijaus gali būti didinama maksimaliai. Želdynų kiekviename Vilniaus miesto mikrorajone taip pat yra pakankamai, todėl buvo pagrindas didinti kainą ir dėl šio Apraše numatyto kriterijaus.
Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiu, kad iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo priėmimo, galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr.1603V ir numatęs skirtinguose mikrorajonuose esančioms gyvenamosioms patalpoms skirtingas kainas, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 punkte nurodytas aplinkybes, nurodo, jog Aprašas įsigaliojo tik 2011 m. rugpjūčio 25 d., todėl Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr.1603V negalėjo būti laikomas įgyvendinusiu Aprašo 7.10 punkto nuostatas. Taip pat akcentavo, kad nuo 1991 m. situacija Vilniaus mieste yra ženkliai pasikeitusi: susisiekimas nuolat gerinamas, rengiamos ir įgyvendinamos triukšmo prevencijos priemonės mieste. Todėl ta aplinkybė, kad anksčiau kainos didinimo ar mažinimo kriterijais buvo nustatytos atskiros seniūnijos, nereiškia, kad šiuo metu vienodas kainos didinimo kriterijus negali būti nustatytas visam Vilniaus miestui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, jis tinkamai realizavo diskrecijos teisę nustatyti privatizuojamų savivaldybės gyvenamųjų patalpų kainos apskaičiavimo tvarką.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su prašymu nesutiko iš esmės atsiliepime į prašymą nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. vykdymo“ (tomas I, b.l. 46-48).
Žemesnės instancijos teismas
2011 m. rugsėjo 19 d. Administracijos direktorius papildė 2011 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 30-700 7 ir 8 punktais. 7 punkte nustatyta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais padidinama 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Aprašo 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus (tomas I, b.l. 51-53).
2011 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-341 buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės tyliosios zonos, patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tyliųjų ir triukšmo prevencijos zonų ribų nustatymo metodinėse rekomendacijos ir reglamentas (tomas I, b.l.54-55, 56-64, 65-79).
Ginčas byloje kilęs dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 7 punkto (2011 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-1335 redakcija) teisėtumo, t.y. jo atitikties Įstatymo 12 straipsnio ir Aprašo 7.10 punkto nuostatoms. Ginčijamo įsakymo 7 punkte nustatyta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais padidinama 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus.
Be to, atsakovas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostata, kad administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Atsakovas nurodo, kad Savivaldybės administracijos direktoriui įvertinus savivaldybės skiriamas lėšas ir veiksmus užtikrinant triukšmo lygio mažinimą, infrastruktūros plėtrą ir želdynų įrengimą bei priežiūrą Vilniaus mieste, buvo pagrindas priimti Įsakymo nuostatą, numatančią maksimalų lengvatine tvarka privatizuojamų patalpų kainos didinimą. Tuo labiau, kad, skirdama lėšų triukšmo lygiui mažinti, infrastruktūrai plėsti ir želdynams prižiūrėti, savivaldybė neskirsto miesto į rajonus, kuriems nėra ir nebus skiriama lėšų šioms sritims.
Vertinant šiuos atsakovo argumentus atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, kad administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, pažymėtina, kad lėšų, gautų privatizavus savivaldybės gyvenamąsias patalpas ir kitas patalpas, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatus, panaudojimą reglamentuoja Įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad tokios lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą ir naudojamos savivaldybės socialinio būsto fondo plėtrai Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytais socialinio būsto fondo plėtros būdais. O Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių socialinio būsto fondo plėtra finansuojama iš savivaldybių lėšų, statant naujus arba rekonstruojant ir pritaikant būsto paskirčiai esamus pastatus, taip pat perkant ar kitokiu būdu teisėtai įgyjant gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Lietuvos Respublikos Konstitucija – įstatymų hierarchijos sistemoje aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurioje įtvirtintos esminės teisinio reguliavimo nuostatos realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose), kurie, kaip pirminiai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nustatyta tvarka priimti teisės aktai, turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visi kiti teisės aktai (poįstatyminiai aktai) turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. Poįstatyminis teisės aktas priimamas kompetentingo organo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, realizuojant įstatymo normas, ir tai yra įstatymo normų taikymo aktas. Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Tiriant poįstatyminių teisės aktų teisėtumą, reikėtų laikytis minėto hierarchinio principo, t. y. tirti šių aktų atitiktį įstatymų normoms. Įstatymų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiria Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str.).
Vertinant ginčijamo įsakymo teisėtumą pabrėžtina, kad Įstatymas, kurį įgyvendinant ir buvo priimtas ginčijamas įsakymas, nustato valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims ir šeimoms, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti, statyti (rekonstruoti) ar išsinuomoti sąlygas ir tvarką, savivaldybės socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str.). Taigi, vertinant šią įstatyminę nuostatą kartu su Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, darytina išvada, kad privatizuojamų patalpų pardavimo kainos reglamentavimu siekiama užtikrinti paramą fiziniams asmenims ir šeimoms, o ne siekiant padidinti savivaldybių biudžetų lėšas. Taigi atsakovo argumentai, kad ginčijamu įsakymu nustačius, jog privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais didinama 20 proc., tokiu būdu užtikrinamas triukšmo lygio mažinimas, infrastruktūros plėtra ir želdinių įrengimas bei priežiūra Vilniaus mieste, vertintini, kaip prieštaraujantys teisės aktams.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama Aprašą, kuriuo įgyvendinamos Įstatymo 12 straipsnio nuostatos, užtikrindama asmenų teisę pasirinkti pageidaujamų privatizuoti (pirkti) gyvenamųjų patalpų adresą (Aprašo 5 p.), numatė ir teisę savivaldybių vykdomosioms institucijoms nustatyti mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų priklausomai nuo: jų padėties miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšio su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis – iki 8 procentų (7.10.1. p.); aplinkos triukšmo (didesnis nei leistinas maksimalus ir mažesnis nei minimalus) – iki 10 procentų (7.10.2 p.) ir želdynų ir žaliųjų masyvų – iki 2 procentų (7.10.3. p.). Toks reglamentavimas reiškia išimtis iš bendrųjų patalpų įkainojimo taisyklių, nustatytų Aprašo 7.1. – 7.5 punktuose. Bet koks išimčių taikymas turi būti tinkamai pagrįstas. Aprašo 7.10 punkto nuostata, dėl savivaldybių vykdomosios institucijos teisės nustatyti mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų, įpareigoja viešojo administravimo subjektą diferencijuoti išimčių taikymą pagal Apraše nurodytus kriterijus – padėtį miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšį su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis, aplinkos triukšmo ir želdynų, tokiu būdu užtikrinant Įstatymo keliamo uždavinio - valstybės paramos fiziniams asmenims ir šeimoms būstui pirkti, statyti ar išsinuomoti - įgyvendinimą. Atsakovo sprendimas gyvenamųjų patalpų kainą visais atvejais didinti maksimaliu 20 procentų dydžiu prieštarauja Įstatymo tikslams.
Atsižvelgiant į Vilniaus miesto dydį (402 km²) abejotina atsakovo išvada, kad visais atvejais, t.y. diferencijuotai nevertinant patalpų padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto paslaugų tinklo išsidėstymo, kainą didintina vienodai 8 procentais. Taip pat objektyviai nepagrįsta laikytina ir atsakovo išvada, kad privatizuojant patalpas Vilniaus mieste, jų kaina visais atvejais didintina vienodai 10 procentų. Ginčijamo įsakymo 7 punkte nurodyta, kad Vilniaus mieste aplinkos triukšmo lygis neviršija leistino. Tačiau iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1-341 (tomas I, b.l. 54-55, 56-64, 65-74, 75-79, 80) akivaizdu, kad Vilniaus mieste yra triukšmo prevencijos zonų, t.y. strateginio triukšmo kartografavimo metodu nustatytų miesto teritorijų, kuriose triukšmo lygis artimas ribinėms reikšmėms arba jas viršija ir kuriose būtina vykdyti triukšmo lygių stebėseną ir įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones. Nors viešoje erdvėje skelbiama, kad 43,9 proc. Vilniaus miesto sudaro želdiniai, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jų tolygų pasiskirstymą, kas leistų spręsti, kad yra pagrindas privatizuojamų patalpų kainą visais atvejais didinti vienodai 2 procentais. Atsakovo į bylą pateikta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1-612 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo 2011 metų specialiosios programos priemonių vykdymo ataskaita (tomas I, b.l. 146) neįrodo, kad savivaldybė tinkamai įvertino želdynus ir žaliuosius masyvus Aprašo 7.10.3. punkto taikymo prasme.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais darytina išvada, kad atsakovo sprendimas pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuotą kainą visais atvejais padidinti 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams - Įstatymui ir Aprašui (Įstatymo 1 str., 12 str., Aprašo 7 p., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Be to dėl anksčiau sprendime išdėstytų motyvų spręstina, kad ginčijamo įsakymo dalis, kuria nuspręsta visais atvejais vienodai didinti privatizuojamų patalpų kainą prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas gavo atitinkamus įgaliojimus (Aprašo 7.10. p., ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 (2011-09-19 įsakymo redakcija) 7 punktas ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“ naikintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 30-1335 „Dėl administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ pakeitimo ir papildymo“ redakcija) 7 punktą ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostatą „visais atvejais didinama 20 proc.“.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.