- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-266-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-2-00019-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Boleslovas Kalainis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Vytautas Blažaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.
Priteista iš A. M. 290 Eur žalos atlyginimo V. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 18 d., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su S. M., panaudoję fizinį smurtą, t. y. ištempę nukentėjusįjį V. Š. iš arklinio vežimo ir pririšę arklio vadžiomis už kairės kojos tempė nukentėjusį, po to, A. M. įspyrė apie 10 smūgių nukentėjusiajam į šonus ir galvą, o S. M. sudavė rankomis nukentėjusiajam du kartus į krūtinę, tuo padarė nukentėjusiam V. Š. galvos smegenų sukrėtimą, muštines žaizdas akių viršutiniuose vokuose nubrozdinimus plaštakose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė V. Š. priklausančius pinigus 1000 Lt (289,62 eurų) bei kumelę 5000 Lt (1448,10 eurų) vertės su vežimu 400 Lt (115,85 eurų) vertės, padarydami nukentėjusiajam viso 6400 Lt (1853,57 eurų) turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nuosprendį, jam paskirtą bausmę sumažinti ir bausmės vykdymą atidėti.
Nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas nuosprendį priėmė pažeidžiant baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso teisės normas, todėl jis neteisėtas ir naikintinas. Teigia, kad teismas byloje esančius įrodymus ir nusikaltimo įvykdymo aplinkybes vertino vienašališkai, subjektyviai, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą nuosprendį.
Nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, kuri atitinka BK 180 str. l d., tačiau skirdamas jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką neatsižvelgė į eilę aplinkybių, t. y. jis prisipažino savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme. Teigia, kad jau pirmosios apklausos metu, 2009 m. rugpjūčio 19 d., kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai viską papasakojo, gailėjosi dėl to ką padarė. Taip pat 2015 m. sausio 13 d. pakartotinai apklaustas įtariamuoju vėl viską smulkiai pripažino ir gailėjosi. Kaltu visiškai prisipažino ir teisminio nagrinėjimo metu. Kadangi nusikaltimą įvykdė seniai, todėl teisminio proceso metu duodamas parodymus visų įvykio aplinkybių tiksliai neprisiminė, tačiau nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes geriau prisiminė. Pasak apelianto, šios aplinkybės patvirtina, kad jis viską nuoširdžiai prisipažino ir nieko neneigė bei gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo. Tačiau Kelmės rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Ši teismo pozicija turėjo įtakos skiriant bausmę, bei be pagrindo bloginant jo teisinę padėtį. Nuosprendyje teismas kelis kartus paminėjo, kad jis prisipažino ir gailisi, tačiau į tuos jo paaiškinimus neatsižvelgė ir laikė, kad jo prisipažinimas nėra nuoširdus, t. y. teismas neteisingai vertino jo elgesį padarytos veikos atžvilgiu. Taip pat nurodo, kad ji iš karto, gera valia, niekieno neverčiamas ir nežinodamas, kokie jo kaltės įrodymai yra surinkti, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo elgesį vertino kritiškai, išgyveno dėl padarytų veiksmų. Ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu jokių prieštaravimų tarp jo parodymų ir visų kitų byloje surinktų įrodymų nebuvo ir nėra. Todėl teismo teigimas, kad jo prisipažinimas nenuoširdus yra niekuo nepagrįstas ir formalus. Žalos negalėjo atlyginti dėl to, kad buvo sulaikytas. Prašo, atsižvelgiant į jo nuoširdų prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi, teismo tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teigia, kad teismas priimdamas nuosprendį nustatė sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Šios aplinkybės konstatavimas yra nepagrįstas ir neteisingas, nes jis prieštarauja kasacinei teismų praktikai. Nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas neteisingai pripažino, kad veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pažymi, kad pripažinti bendrininkų grupę galima tik tada, kad nusikaltimas padaromas bendrais dviejų nusikaltimo subjektų veiksmais. S. M. neginčijamai pripažintas nepakaltinamu ir jam taikytos priverstinės gydymo priemonės, todėl jis negalėjo ir nebuvo nusikaltimo subjektu. Tai reiškia, kad veiką jis padarė ne bendrininkų grupėje, o vienas. Todėl pripažintina, kad Kelmės rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu neteisingai pripažino bendrininkų grupe sunkinančią aplinkybę, kas nepagrįstai pablogino jo teisinę padėtį.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad Kelmės rajono apylinkės teismas nuosprendyje konkrečiai nepasisakė, ar pripažįstama aplinkybė, kad jis nusikaltimą, už kurį yra teisiamas, padarė pirmą kartą. Pažymi, kad baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., vadovaujantis BK 93 str. nutraukta. Teigia, kad ši aplinkybė yra svarbi, nes jei yra teisiamas už nusikaltimą, kurį padarė pirmą kartą, tai teismas turėjo svarstyti dėl galimybės bausmės paskyrimo atidedant bausmės vykdymą. Pažymi, kad BK 55 str. nuostatoje, aiškiai nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau teismas šios galimybės nesvarstė.
Nurodo, kad jis buvo teisiamas pirmą kartą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p., kurią padarė 2008 m. vasario 3 d., būdamas 17 m. ir teismas jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. Nusikaltimą šioje byloje padarė 2009 m. rugpjūčio 19 d., kai jam jau buvo suėję 18 metų (suėjo 2009 m. rugpjūčio 11 d.) ir jo teisinis statusas, sulaukus pilnametystės, pasikeitė. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimą padarė pirmą kartą, teismas turėjo svarstyti galimybę dėl BK 55 str. nuostatos taikymo ir dėl paskirtos bausmės atidėjimo (BK 75 str.). Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas nepagrįstai savo nuosprendyje nurodė, kad LITEKO duomenimis šiuo metu kitame teisme jo atžvilgiu yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla. Tokie teismo teiginiai apie kitas jo veikas, dėl kurių nėra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos str. 31 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismas negalėjo remtis jo veiksmais, kurie nėra įvertinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o apsiriboti teismui pateikta medžiaga.
Pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo pateikta jo brolio M. B. charakteristika, bei jo prašymas atleisti jį (A. M.) nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas priėmė šiuos dokumentus, tačiau M. B. prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 d. nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti jį, A. M., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų visumos. Nurodė, kad jis anksčiau neteistas, tačiau pažymėjo, jog jo atžvilgiu viena baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. nutraukta, vadovaujantis BK 93 straipsniu. Nurodo, kad vadovaujantis kasacine praktika, jei asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tai po kurio laiko, padarius naują nusikalstamą veiką, laikoma, kad nusikaltimą padarė pirmą kartą, todėl pripažinti, kad nusikalstamą veiką padariau ne pirmą kartą, teismas negalėjo.
Teigia, kad teismas atmesdamas M. B. prašymą dėl laidavimo rėmėsi LITEKO duomenimis, nurodydamas, kad šiuo metu kitame teisme jo (A. M.) atžvilgiu yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas pagal BK 138 str. 2 d. Mano, kad teismas vertindamas aplinkybes dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė Konstitucijos nuostatą, kur nurodoma, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismas neįsigilino ir nepasisakė dėl tų duomenų turinio. Jis yra teisiamas Šiaulių apylinkės teismo už veiką, kurią padarė būdamas nepilnametis, o šiuo skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už veiką, kurią padarė būdamas pilnametis, t. y. pasikeitus jo, kaip nusikaltimo subjekto teisinei padėčiai. Būdamas nepilnametis, pagal savo socialinę brandą, nesugebėjo tinkamai orientuotis pagal dorovines elgesio taisykles ir neapgalvotai padarė neteisėtus veiksmus, dėl kurių belieka pergyventi ir gailėtis.
Atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimą padarė 2009 metais. Nuo jo padarymo praėjo daugiau kaip penki metai, todėl jam pritaikyta reali pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Iki sulaikymo dirbo, nusikaltimų nedarė, todėl mano, kad pagrindiniai bausmės tikslai, kuriais siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą gali būti pasiekti, atidedant bausmės vykdymą. Padarytą materialinę žalą iš dalies atlygino. Anksčiau žalos atlyginti negalėjo, nes buvo suimtas ir laikomas suėmime. Kitą dalį žalos pažada atlyginti artimiausiu laiku.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde.
Nesutikdamas su priimtu jo atžvilgiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistasis A. M. nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, baudžiamąja byla, atmeta apelianto A. M. skundo motyvą, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., pagal kurią atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad teismas, konstatuodamas šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis A. M. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, vėlesnėje apklausoje kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. M. nors ir teigė kaltę pripažįstantis, tačiau pagrįstai apylinkės teismas jo prisipažinimą nelaikė nuoširdžiu, nes kaip matyti iš A. M. duotų parodymų pirmosios instancijos teisme, jis vengė pripažinti, kad mušė neįgalų nukentėjusįjį siekiant atimti iš jo pinigus ir juos pasisavinti. Taip pat A. M. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – A. M. įteikus pranešimą apie įtarimą, jam davus parodymus, paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška – leidžia abejoti jo nuoširdumu, tuo, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl savo padarytų veiksmų, ar stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nebuvo ir nėra teisinio pagrindo.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti jį, A. M., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra BK 40 str. 2 d. nurodytų sąlygų visumos.
Sutinkamai su BK 40 str. 2 d. asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jei ji buvo padaryta, yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik visų nurodytų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi tai yra jo teisė, o ne pareiga. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra kaltininko teisė ir esant visoms BK 40 str. 2 d. numatytoms sąlygoms.
Apylinkės teismas atsisakymą taikyti A. M. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą motyvavo tuo, kad nėra dviejų BK 40 straipsnyje numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų ir sąlygų – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, sąlygos, kad kaltinamasis bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.
Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (2 t. 44 b. l.) matyti, kad nuteistasis A. M. prieš pateikdamas apeliacinį skundą, nukentėjusiajam V. Š. atlygino dalį, 100 Eur, turtinės žalos. Taigi, šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad yra BK 40 str. 2 d. 3 p. numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nes A. M. iš dalies atlygino nusikaltimų padarytą turtinę žalą. Tačiau viena būtinųjų BK 40 str. taikymo sąlygų yra visiškas kaltės prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos veikos, o tai reiškia, jog asmuo pripažįsta, kad padarė konkrečią kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui davė teisingus parodymus apie esmines padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, negatyviai vertina savo veiksmus ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nustačius, kad nėra visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, daroma išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir taikyti BK 40 str. nuostatas bei atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesant BK 40 str. numatytų sąlygų visumos.
Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad A. M. veikdamas kartu su S. M., panaudoję fizinį smurtą, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė nukentėjusiajam V. Š. priklausančius pinigus bei kumelę su vežimu ir padarė nukentėjusiajam turtinę žalą. Tačiau teismas nuosprendyje nurodydamas, kad A. M. veikdamas kartu su S. M. panaudoję fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą, padarė išvadą, neatitinkančią bylos aplinkybių.
BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ar sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Iš pačios šio įstatymo formuluotės matosi, kad bendrininkavimui būdinga tai, jog darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Bendrininkavimo subjektu gali būti pripažintas tik tas bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujantis fizinis asmuo, kuris yra sulaukęs amžiaus, nuo kurio yra galima baudžiamoji atsakomybė už jo konkrečiai padarytą (daromą) nusikalstamą veiką bei pakaltinamas, t. y. sugebantis suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, arba ribotai pakaltinamas, t. y. negalintis visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų asmuo.
Įsiteisėjusia Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartimi (1 t. 6–9 b. l.) nustatyta, kad S. M. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamumo būklėje, nes jos padarymo metu dėl psichikos sutrikimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės. Taigi, šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. M. yra nepakaltinamas, toks jis buvo ir nusikalstamos veikos padarymo metu. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad S. M. negali būti nusikaltimo subjektu, o tuo pačiu ir bendrininkavimo subjektu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką A. M. padarė bendrininkų grupėje. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Panaikinus A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo dar labiau mažinti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, nes ji ir taip yra žymiai mažesnė už atitinkamai BK 180 str. 1 d. sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tuo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu dar yra nustatyta ir apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Individualizuodamas apeliantui bausmę, teismas atsižvelgė į teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes: nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo tikslą ir motyvus. Taip pat šalia kitų aplinkybių atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – tai, kad jis nors ir laikomas neteistu, tačiau anksčiau jo atžvilgiu baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., buvo nutraukta vadovaujantis BK 93 str. pagrindu, jog jis yra padaręs nusikaltimą Ispanijoje. A. M. pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis žinodamas apie tai, jog jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis. Šios aplinkybės rodo A. M. neigiamą požiūrį į privalomus jam paskirtus reikalavimus bei neleidžia tvirtai manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Darydamas šią išvadą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo aktyvus, veika įvykdyta panaudojant fizinę prievartą, nukentėjusiajam nežymiai sutrikdyta sveikata.
Kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Tačiau iš pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistajam A. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant jam įstatyme numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Dėl to taip pat keistina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, taikant pastarajam BK 75 straipsnio nuostatas (BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti:
20 Panaikinti A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., 3 d., A. M. paskirtos laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. M. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti ir tęsti darbą bei per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti likusią (190 eurų) nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
23 Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.