Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-16 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-28-1020/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-16
Bylos Nr.
AN2-28-1020/2018
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ernestas Rimšelis
Pažeidėjas
R. R.
Kategorijos
Byla Nr. AN2-28-1020/2018
Teisminio proceso Nr.: 4-69-3-01679-2017-5Procesinio sprendimo kategorija: 15.5.; 21.1.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. R. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties, kuria paliktas galioti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – Kauno m. SA) 2017 m. liepos 31 d. nutarimas, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padariusiu administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 366 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 370 eurų dydžio bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nubaustas už tai, kad 2017 m. liepos 12 d. apie 10.15 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Kaune, valstybei priklausančioje žemėje, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, yra R. R. individualios įmonės savininko R. R. įrengti laikini atitvarai, prie įvažiavimo į asfaltuotą automobilių saugojimo aikštelę – automatinis užtvaras. Neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo panaikintas buvęs ir įrengtas naujas įvažiavimas į automobilių saugojimo aikštelę. Tokiais veiksmais R. R. pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T-559 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo redakcija Nr. T-208 redakcija) patvirtintų Kauno miesto Tvarkymo ir švaros taisyklių 25.6 punktą (toliau – Taisyklės) ir padarė pakartotinį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 366 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl šio nutarimo R. R. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui. 2017 m. spalio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismas netenkino skundo ir paliko nepakeistą Kauno m. SA nutarimą. Anot teismo, administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys buvo pakankami R. R. pripažinti kaltu pagal ANK 366 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniu skundu R. R. prašo panaikinti tiek apylinkės teismo nutartį, tiek Kauno m. SA nutarimą ir jo atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pasak nubaustojo, jis jokio teisėto įvažiavimo į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra panaikinęs, taip pat nėra jokio neteisėto įvažiavimo įrengęs bei taip pat mano, kad privačiame sklype įrengti laikinus atitvarus ir automatinį užtvarą leidimai nėra reikalingi. R. R. nurodo, kad Kauno m. SA dar 2017 m. balandžio 27 d. raštu nurodė, kad įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę yra esamas iš (duomenys neskelbtini), o kito įvažiavimo šiuo metu nėra. Šioje apimtyje nubaustasis nurodo, jog bylos duomenimis nei vienas iš ankstesnių įvažiavimų neturi leidimo, t. y. jiems statyti leidimas nebuvo gautas. Atsižvelgdamas į tai, kad nei vienam iš buvusių įvažiavimų įrengti nebuvo gautas leidimas, jis užpildamas žemėmis vieną iš savaime susiformavusių įvažiavimų, kuris apskritai netinkamas važinėti automobiliams, nesutinka, jog padarė Taisyklių pažeidimą – žaliojo ploto (vejos) pasodinimas negali būti laikomas eismo apribojimų, kuriam reikalingas miesto tvarkymo skyriaus leidimas. R. R. vertinimu, teismas dėl šių argumentų apskritai nepasisakė. Apylinkės teismas taip pat nepasisakė ir dėl argumentų, jog įvažiavimas, kurį jo įmonė neva įrengė, buvo jau iki tol, kol sklypą nusipirko R. R. įmonė, todėl R. R. tik suremontavo buvusį, o ne įrengė naują įvažiavimą, o taip pat nori pasakyti, jog šis įvažiavimas kaip vienintelis ir yra nurodytas žemės sklypo plane (kaip esantis iš (duomenys neskelbtini) pusės). Taip pat nubaustasis teigia, jog už atitvarų įrengimą jis apskritai nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn – institucija dėl tokios faktinės aplinkybės nesurašė protokolo. Visgi, anot R. R. svarbu akcentuoti tai, kad jokie leidimai nuosavybės teise priklausančiam žemės sklype pastatyti laikinus atitvarus ar automatinį užtvarą nėra reikalingi ir įstatymuose nėra numatyti. Nubaustasis pažymi, kad įvažiavimą, kuri jo įmonė tikslu patekti į jai priklausantį žemės sklypą (kadangi kito įvažiavimo nėra), atnaujino, gavusi Kauno m. SA Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2017 m. balandžio 27 d. raštą, kuriame nurodyta, kad įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę yra esamas iš (duomenys neskelbtini), tačiau skyriui nenurodžius, kuris tai įvažiavimas, nebuvo pagrindo manyti, kad gavus tokius duomenis ir suremontavus vienintelį įvažiavimą į žemės sklypą, kuris yra nurodytas ir žemės sklypo plane, jis bus nubaustas administracine nuobauda.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno m. SA direktorius prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodoma, kad R. R. kaltę padarius aptariamą administracinį nusižengimą pagrindžia visetas duomenų, kurie be kita ko leidžia daryti išvadą, jog pastarojo veika kvalifikuota tinkamai, o ir paskirtoji nuobauda nėra per griežta bei užtikrina ANK 22 straipsnio paskirtį. Cituodamas ANK nuostatas, Kauno m. SA direktorius yra įsitikinęs, kad nutarimas, kuriuo R. R. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 366 straipsnio 2 dalyje, yra priimtas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl naikinti ar keisti jo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir apylinkės teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai R. R. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 366 straipsnio 2 dalyje.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir savo reguliavimo metodu bei kitais ypatumais panašiame baudžiamajame procese – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, žemiau minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika suformuota baudžiamosiose bylose taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas yra aktuali ir ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

LAT yra pabrėžęs, jog teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

Šiame kontekste pažymėtina ir LAT pozicija, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada veikos aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia sprendimo grįsti netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

Minėtos teismų praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Kauno apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje ne tik visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau juos sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, kuri leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl R. R. kaltumo padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 366 straipsnio 2 dalyje bei taip pat dėl nubaustojo gynybinės versijos nepatikimumo. Šios apygardos teismo išvados grindžiamos žemiau nurodytų argumentų visetu.

Pirmiausia pažymėtina, jog dar 2017 m. balandžio 25 d. Kauno m. SA nutarimu R. R. buvo nubaustas už tai, kad Kaune, (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo nesuformuotoje valstybinėje žemėje įrengtoje automobilių aikštelėje, jis laikė laikiną statinį – sargo būdelę, prie įvažiavimo – automatinio užtvaro likučius, neturėdamas nustatyta tvarka suderinto projekto, tokia veika pažeidė Taisyklių 25.6 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 366 straipsnio 1 dalyje. Nutarime numatyta, kad R. R. prisipažino padaręs minėtą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo jį išaiškinti (b. l. 23-24, 26). 2017 m. balandžio 25 d. jo atžvilgiu buvo surašytas įspėjimas dėl laikino statinio ir kitų įrenginių pašalinimo – nurodant iki 2017 m. gegužės 15 d. pašalinti sargo būdelę bei prie įvažiavimo esančius automatinius užtvaro likučius (b. l. 25). Taigi, nors R. R. buvo taikyta administracinė atsakomybė už Taisyklių pažeidimus, iš byloje sekančių duomenų matyti, kad pastarasis ir toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus ir neturėdamas leidimo minėtu adresu įrenginėjo kitus objektus.

Anot R. R., 2017 m. balandžio 27 d. (t. y. 2 dienos po pastarojo nubaudimo administracine tvarka) Kauno m. SA Miesto planavimo ir architektūros skyrius (toliau – Skyrius) nenurodydamas, kuris iš įvažiavimų iš (duomenys neskelbtini) pusės yra Skyriaus laikomas esamu, iš esmės leido jam suprasti, kad vienintelis jo žinomas įvažiavimas gali būti remontuojamas. Visgi, aukštesniojo teismo vertinimu, tokia pastarojo pozicija neatitinka bylos duomenų. Pirmiausia, iš minėto rašo turinio matyti, kad R. R. įmonė į Skyrių kreipėsi dėl leidimo įsirengti įvažiavimą į žemės sklypą (aikštelę), į ką Skyrius atsakė, kad įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę yra esamas iš (duomenys neskelbtini) ir, jog kito įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę šiuo metu nėra numatyta bei išaiškino galimybę apskųsti šį sprendimą (b. l. 8). Šioje apimtyje (atkreipiant dėmesį į tai, kad pats R. R. tvirtino tai, kad kitas įvažiavimas, kurį jis užvertė žemėmis ir, kuris neva neatitiko keliamų reikalavimų, egzistavo) pažymėtina, jog byloje yra pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, kad naujojo įvažiavimo vietoje prieš minėtus darbus buvo žaluma, tuo tarpu senojo – kelio danga (b. l. 28), leidžia daryti išvadą, kad R. R. suvokė, jog jo įmonė prašo leidimo įrengti naują įvažiavimą, kuris taip pat kaip ir senasis, yra iš (duomenys neskelbtini) pusės, tačiau nepaisydamas neigiamo Skyriaus atsakymo, ne tik, jog nepašalino automatinio užtvaro likučių, tačiau ėmėsi tolesnių veiksmų naujam įvažiavimui į aikštelę įrengti.

Byloje esančių duomenų pagrindu, sutiktina su žemesniojo teismo išvada, jog R. R. neištaisė 2017 m. balandžio 25 d. konstatuotų pažeidimų ir nepašalino automatinio užtvaro – iš 2017 m. liepos 12 d. Kauno m. SA Viešosios tvarkos skyriaus akto dėl galimo administracinio nusižengimo Nr. 64-4-3359 matyti, kad šią dieną minėtoje aikštelėje ne tik buvo išlikę automatinio užtvaro likučiai, kuriuos buvo įspėta pašalinti arba įteisinti, tačiau šis užtvaras buvo pabaigtas (nuotraukose matyti pakeltas užkardas) (b. l. 34), nors leidimo jį įrengti R. R. įmonė, kaip jai buvo žinoma dar iš 2017 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. SAVAD-19ANH-96847098-17, po pažeidimo konstatavimo taip ir negavo. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, vien šių aplinkybių byloje nustatymas leidžia daryti išvadą, kad R. R. savo veiksmais, pakartotinai padarė Taisyklių pažeidimą, už ką jo atžvilgiu jau taikyta ANK 366 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė. Visgi, kaip matyti iš duomenų visumos, R. R. Taisykles šį kartą pažeidė dar didesniu mastu – be kita ko, jis, nors jau buvo informuotas apie tokio veiksmo negalimumą, įrengė naują įvažiavimą į automobilių stovėjimo aikštelę, išardydamas buvusį šaligatvį, jį skiriantį nuo (duomenys neskelbtini), o taip pat aikštelės viduje įrengdamas laikinus atitvarus (b. l. 29-37). Šios aplinkybės iliustruoja pakartotinį minėtų Taisyklių pažeidimą.

Šioje apimtyje pažymėtina ir tai, kad R. R. argumentai, jog atitvarams ar automatiniams užtvaras įrengti privačioje žemėje nereikia atitinkamo leidimo, nėra pagrįsti tiek atsižvelgiant į aktualių teisės aktų nuostatas, tiek į R. R. priklausančios žemės juridinį statusą. Teismo vertinimu, minėto žemės sklypo statusas šioje byloje apskritai turi esminės reikšmės ir tai grindžiama žemiau nurodomais argumentais.

Pirmiausia pažymėtina, kad Taisyklių 25.6. punkte nustatytas draudimas statyti ir įrengti laikinus statinius, įrenginius (kuoliukus, atitvarus, kelio užtvarus, grandines) ar pastolius neturint nustatyta tvarka suderinto projekto ar statybos leidimo (jeigu jis reikalingas) ir Miesto tvarkymo skyriaus leidimo vykdyti kasinėjimo (žemės) darbus Savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje (vietinės reikšmės keliuose, gatvėse, pėsčiųjų ir dviračių takuose, aikštėse, skveruose, kiemuose ir žaliuosiuose plotuose), atitverti ją ar jos dalį arba apriboti eismą joje. Teismo vertinimu, abu minėti objektai – tiek automatinis užtvaras, tiek atitvarai, kuriems, R. R. įsitikinimu, leidimai yra nebūtini, yra priskiriami objektų rūšiai, kuriems toks leidimas esant kitoms sąlygoms yra būtinas. Tokią išvadą teismas, daro paneigdamas ir R. R. poziciją dėl jo nuosavybės teise valdomo sklypo statuso – dar 2011 m. sausio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-79 į šį žemės sklypą buvo nustatyta daiktinė teisė – servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikianti teisę šiuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu) naudotis, konkrečiai nurodant, jog tai taikoma automobilių stovėjimo aikštelei (b. l. 6). R. R. įmonė 2016 m. gruodžio 15 d. įsigijusi šį sklypą neabejotinai žinojo apie minėtą servitutą, todėl visi su šiuo sklypu ir automobilių stovėjimo aikštele susijusios teritorijos pakeitimai (šiuo atveju automatinis užtvaras bei atitvarai išties riboja judėjimą šioje teritorijoje, kas žinant, jog joje nustatytas servitutas, iš esmės reikalauja atitinkamų valstybinių institucijų leidimų, priimtų teisės aktų ar pan.) turėjo būti atlikti turint atitinkamus leidimus, o ne savavališkai, neatsižvelgiant į anksčiau taikytą administracinę atsakomybę už tam tikrų objektų įrengimą šioje teritorijoje, bei savo naudai nepagrįstai interpretuojant valstybinių institucijų oficialius atsakymus į prašymus.

Šių argumentų kontekste, kiti R. R. skunde nurodyti argumentai nelaikytini turinčiais reikšmės priimtos nutarties teisėtumu ir pagrįstumui, todėl dėl jų atskirai pasisakyti nėra tikslinga –aukščiau aptarti bylos duomenys, jungiasi chronologine bei logine grandine bei yra pakankami konstatuoti R. R. padarius ANK 366 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Šioje apimtyje apygardos teismas pažymi ir tai, jog R. R. apeliaciniame skunde nepasisako dėl jo atžvilgiu skirtos nuobaudos dydžio ar rūšies. Visgi, 370 eurų bauda (ANK 366 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkis), atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, laikytina ne tik ne per griežta, o būtina nuobauda siekiant ANK 22 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo.

Atsižvelgęs į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis, kuria atmestas R. R. skundas dėl Kauno m. SA 2017 m. liepos 31 d. nutarimo, kuriuo R. R. nubaustas pagal ANK 366 straipsnio 2 dalį, yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Todėl teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. R. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Ernestas Rimšelis