- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-308-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00939-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- V. K.
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudž. byla Nr. 1A-308-417/2015
Teisėja Dalia Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00939-2014-3
2015 m. rugsėjo 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį šešiasdešimt (60) parų areštu, bausmę atliekant areštinėje, bausmės pradžia nustatyta nuo jo sulaikymo dienos. V. K. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė panaikinta ir skirtas suėmimas. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi V. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2014-11-06 iki 2014-11-07 (imtinai) išbūtas laikas, prilyginant vieną suėmimo dieną arešto parai. Priteista iš V. K. 127,38 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, jog 2014 m. lapkričio 5 d., apie 20 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo virtuvės patalpose asmeninio konflikto su motina D. K. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius motinai D. K. į galvą, dėl to jai buvo padarytas galvos sumušimas, po to jis motiną D. K. vieną kartą tempė už plaukų bei rankomis tyčia ją parvertęs ant žemės spyrė motinai į įvairias jos kūno vietas apie penkis kartus, dėl to jai buvo sukeltas fizinis skausmas, ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai D. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo peržiūrėti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-05-21 nuosprendį. Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog D. K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ne pirmą kartą kviečia policiją, vėliau už melagingus iškvietimus nubaudžiama administracine tvarka. Šiuo atveju taip pat D. K. iškvietė policiją be jokio pagrindo ir kad nebūtų nubausta už melagingą iškvietimą, nurodė, jog su sūnumi apsistumdė. Kadangi tėvas J. K. bijojo, jog motina jį išvarys iš namų, todėl davė tokius parodymus, kaip liepė nukentėjusioji D. K.. Atkreipia teismo dėmesį, jog motina, būdama neblaivi, jau ne pirmą kartą kviečia medikus. Šiuo atveju, nors motina medikams pasakė, jog jai skauda galvą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra. Teigia, jog teismas pripažino jį kaltu vien tik remdamasis jo motinos ir tėvo parodymais. Apelianto nuomone, teismo paskirta bausmė yra per griežta.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. nesutinka su jo nuteisimu pagal 140 str. 2 d., neigia, kad vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją D. K., todėl teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, remdamasis tik jo motinos ir tėvo parodymais, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-05-21 nuosprendis dėl V. K. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo V. K. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 2 d., ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia ir tvirtina, jog jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavė, motina be jokio pagrindo iškvietė policiją, o jai atvykus melagingai nurodė, jog ją sūnus mušė, šią jo skunde keliamą versiją paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirti ir patikrinti įrodymai. Iš nuteistojo duotų parodymų teisiamajame posėdyje matyti, jog jis neneigia, kad 2014-11-05 tarp jo ir motinos įvyko konfliktas, kurio metu jis koja truputi kelis kartus spyrė motinai, tačiau tvirtina, jog jokių smūgių nebuvo. Tačiau nukentėjusioji D. K. ir kaip liudytojas apklaustas nuteistojo tėvas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog V. K. naudojo prieš D. K. smurtą, sudavė kumščiu du kartus D. K. į galvą, spyrė jai į koją, tempė už plaukų. Kad smūgiai buvo suduoti ir D. K. buvo sužalota, patvirtina ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota informacija, jog 2014-11-05 20.55 val. medikai atvyko pagal iškvietimą į K. namus, adresu (duomenys neskelbtini), apžiūrėję D. K. preliminariai diagnozavo sumušimą, taigi patvirtino smūgių sudavimo faktą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2480/14 (03) nurodyta, jog D. K. nustatytas galvos sumušimas, sužalojimas padarytas sumušus galvą buku daiktu, patirtas galvos sumušimas yra nežymus sveikatos sutrikdymo masto. Minėtuose dokumentuose nurodyti nukentėjusiosios sužalojimo laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus. Taigi teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais, netikėti jų parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo, jie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo ir neprieštarauja jų parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, taip pat atitinka specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Apelianto argumentas, jog D. K. būdama neblaivi kviečia policiją ir vėliau jai surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas už melagingą iškvietimą, neturi jokios reikšmės nagrinėjamu atveju, nes byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog nuteistasis prieš nukentėjusiąją 2014-14-05 pavartojo smurtą ir dėl tokių atliktų veiksmų nukentėjusiajai iš tikrųjų buvo sukeltas fizinis skausmas. Atmestinas apelianto argumentas, jog nukentėjusiosios atvykusiems medikams nurodyta aplinkybė, kad jai skauda galva, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, jog D. K. diagnozuotas galvos sumušimas, todėl abejotina, jog dėl tokio sumušimo ji galėjo jausti galvos skausmus, tai ir nurodė atvykusiems medikams. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apelianto skunde, jo kaltė visiškai įrodyta tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo parodymais bei kitais byloje surinktais ir patikrintais duomenimis.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajam įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų nori, arba nors padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog tarp nuteistojo ir jo motinos kilo žodinis konfliktas dėl to, jog V. K. motina neleido nuteistajam prieiti prie televizoriaus ir garsiai klausytis muzikos, ir šio konflikto metu jis sudavė motinai smūgius kumščiu, po to spyrė jai į koją bei tempė už plaukų. Įvertinus V. K. atliktus veiksmus, jų pobūdį, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, akivaizdu, jog jis tyčia sužalojo motiną ir sukėlė jai fizinį skausmą. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistojo atlikti veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip tyčinis šeimos nario – motinos – sužalojimas ir V. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).
BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos kelių rūšių bausmės, t. y. viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą – tyčia, į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, įvertino nuteistojo asmenybę – nusikaltimą įvykdė neišnykus teistumui, daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nėra sumokėjęs, seniūnijos charakterizuojamas kaip asmuo, turintis žalingų įpročių, nedalyvauja bendruomenės veikloje, tačiau įvertintina tai, kad V. K. atsiprašė nukentėjusiosios, šiuo metu jo ir motinos santykiai geri. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad nors nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau nusikalstama veika padaryta prieš šeimos narį, pažeista asmens sveikata, kaip vieną iš labiausiai teisės ginamų ir nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog V. K. teismo paskirta bausmės rūšis – areštas ir jos dydis – 60 parų – yra teisinga bausmė, atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, dera su teisingumo principo reikalavimais ir yra pakankama, norint pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, todėl keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir paskirti švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą valstybei priteisti 5,79 EUR, turėtų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą V. K. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisinės pagalbos išlaidos iš V. K. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl valstybės patirtų teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.