Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų skundą atsakovei Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui F. B. dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja viešoji įstaiga Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos (toliau – ir Santaros klinikos) skunde teismo prašo panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. T4-271-(1.34) „Dėl pacientui F. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų“ (toliau – ir Įsakymas), panaikinti Įsakymu taikytą sankciją – įspėjimą bei panaikinti skirtą įpareigojimą – koreguoti įrašus paciento F. B. (toliau – ir pacientas) medicininėje dokumentacijoje (el. byla, t. 1, b. l. 1–6).

Pareiškėja nesutinka su Įsakymu ir teigia, kad Tarnyba, pakartotinai ištyrusi tas pačias F. B. skunde nurodytas aplinkybes, priėmė priešingą Įsakymą nei buvo priimtas 2014 m. birželio 9 d. įsakymas. Pabrėžė, kad gydytojos psichiatrės diagnozė pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos, dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas, Australijos modifikacija (TLK-10-AM) (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pacientui buvo nustatyta teisingai ir nėra pagrindo ja abejoti. Nesutiko su Tarnybos specialisto vertinta pacientui nustatyta diagnoze (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, kadangi konsultantas nevertino anamnezės, medicinos dokumentų visumos. Pacientui alkoholio žalą patvirtina biocheminio kraujo tyrimų atsakymai. Akcentavo, kad gydytoja psichiatrė nevertino paciento socialinių klausimų, kurie nėra priskirti jos kompetencijai. Hospitalizuotas pacientas buvo dėl akių traumos, o ne dėl gyvenimo būdo. Pacientą konsultavo dėl to, kad jis susijaudino dėl išgirstos blogos ligos prognozės. Santariškių klinikose nebuvo fiksuota apsvaigimo alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, jis atvyko dėl sunkios akių traumos.

Pabrėžė, kad prieštaravimus dėl nepagrįstos pasitelkto konsultanto išvados pareiškėja nurodė skunde Tarnybai, tačiau į juos atsakovė neatsižvelgė.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovė advokatė R. Ivanauskaitė teismo posėdyje pažymėjo, kad atsakovė 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu pakeitė Įsakymą ir 2 punktą pripažino netekusiu galios. Nesutiko su atsakovės vertinimu, kad dėl techninės klaidos pakeitė Įsakymą. Pažymėjo, kad šiuo atveju Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų dėl motyvų nebuvimo. Nėra pagrindo bylą nutraukti, o reikia nagrinėti iš esmės. Pabrėžė, kad psichiatrė nustatė teisingą diagnozę pacientui ir ją tinkamai kodavo. Pareiškėjos įsitikinimu, Tarnyba viršijo jai suteiktą kompetenciją dėl diagnozės nustatymo. Nenurodė, kokį teisės aktą gydytoja pažeidė ir kokią įtaką turėjo paslaugų teikimui. Dėl galimai pažeistų teisių nurodė, kad bylos išnagrinėjimas iš esmės reikšmingas teisingai taikyti klasifikatorių, kenkia gydytojos reputacijai bei gali turėti reikšmę nagrinėjant ginčą bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjos atstovas E. D. teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir teigė, kad pacientui diagnozė koduota teisingai. Pabrėžė, kad konsultantas nevertino paties paciento, o tik rėmėsi medicininiais dokumentais. Vertino konsultanto išvadą dėl diagnozės kodavimo kaip nepagrįstą.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti (el. byla, t. 2, l. 1–6).

Atsiliepime sutiko su pareiškėjos reikalavimu panaikinti pareiškėjai taikytą sankciją – įspėjimą bei įpareigojimą atlikti veiksmus – koreguoti įrašus trečiojo asmens medicininėje dokumentacijoje, nes poveikio priemonė ir įpareigojimas priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 59 straipsniu, tačiau neįvertinta aplinkybė, kad nuo Įsakyme nurodyto teisės aktų pažeidimo praėjo daugiau kaip 3 metai. Pati atsakovė, siekdama ištaisyti techninę klaidą, 2017 m. lapkričio 27 d. priėmė direktoriaus įsakymą Nr. T4-332-(1.34), kuriuo pakeitė Įsakymą, pripažindama netekusiu galios jo 2 punktą.

Atsakovė nesutiko su reikalavimu panaikinti Įsakymą (išskyrus 2 punktą) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Nurodė, kad, atlikusi pakartotinį skundo tyrimą, Tarnyba 2017 m. spalio 5 d. surašė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo D11-228/2017 ataskaitą Nr. D17-233(1.27.) (toliau – Patikrinimo ataskaita) ir jos pagrindu priėmė skundžiamą Įsakymą.

Tarnyba, remdamasi medicinos specialisto – konsultanto gydytojo psichiatro G. D. (toliau – ir konsultantas) išvada, Tarnyboje gauta 2017 m. rugsėjo 5 d., ir jo surašytu 2017 m. spalio 4 d. raštu, konstatavo, kad gydytojos psichiatrės A. Š. nepagrįstai nustatyta pacientui diagnozė (duomenys neskelbtini), nes duomenų šiam susirgimui diagnozuoti nepakako. Konsultantas pateikė papildomus atsakymus. Akcentavo, kad Tarnyboje atliktas tyrimas yra išsamesnis, ištirta daugiau aplinkybių, papildomai rėmėsi konsultanto išvadomis ir paaiškinimais.

Akcentavo, kad dabartinės redakcijos įsakymas, pripažinus netekusiu galios Įsakymo 2 punktą, neturi įtakos pareiškėjos teisių ir pareigų apimčiai. Atsakovė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – LVAT) praktika, prašo bylą nutraukti.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė bylą nutraukti. Tarnybos atstovas D. G. teismo posėdyje pažymėjo, kad, priimdami skundžiamą Įsakymą, stengėsi įgyvendinti LVAT sprendimą ir nepastebėjo, kad yra suėjęs Įstatymo 59 straipsnyje nustatytas terminas sankcijai skirti. Pažymėjo, kad dėl techninės klaidos pripažino netekusiu galios Įsakymo 2 punktą. Be to, pažymėjo, kad diagnozė pacientui buvo nustatyta neteisingai. Rėmėsi konsultanto išvadomis ir teigė, kad diagnozei (duomenys neskelbtini) nepakako duomenų, nebuvo nustatyto būtino trečiojo kriterijaus. Pažymėjo, kad pas psichiatrę kreipėsi dėl patirtos akių traumos, bet ne dėl (duomenys neskelbtini). Tokios informacijos medicininiuose dokumentuose nebuvo. Įrašas ligos istorijoje neturi įtakos.

Tarnybos atstovas R. G. palaikė atsiliepime bei atstovo teismo posėdyje išdėstytą poziciją. Akcentavo, kad ligos šifravimas neturi įtakos. Tik pagrindinių ligų šifravimas yra reikšmingas. Pabrėžė, kad diagnozavimas yra pagrindinis įrodymas. Jei diagnozuojami sutrikimai dėl alkoholio, tai turi būti įrodyta. Šiuo atveju tokių įrodymų nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo F. B. teismo posėdyje nesutiko su skundu. Nurodė, kad neteisingai jam buvo nustatyta diagnozė, susijusi su alkoholiu. Su psichiatre jokios kalbos apie alkoholį nebuvo. Pažymėjo, kad jam diagnozės niekas nesakė, jokių raminamųjų vaistų neskyrė. Iš ligos istorijos išrašo sužinojo apie nustatytą diagnozę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad F. B. (toliau – ir pacientas) 2014 m. sausio 22 d. su skundu kreipėsi į viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės VšĮ VUL Santariškių klinikas (toliau – ir Santariškių klinikos), be kita ko, prašydamas pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą ir išduoti jam naują ligos epikrizę (el. byla, t. 2, l. 131–133).

Santariškių klinikų generalinis direktorius 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr. SR-522 pareiškėjo skundo netenkino ((el. byla, t. 2, l. 128–130).

F. B., nesutikdamas su Santariškių klinikų generalinio direktoriaus atsakymu, 2014 m. kovo 5 d. skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas ištirti gydytojos psichiatrės elgesį ir priimti sprendimą dėl gydytojos veiksmų įvertinimo; įpareigoti ligoninę pašalinti iš ligos epikrizės ir ligos istorijos Nr. 13-29427 neteisingą ir nepagrįstą psichiatro išvadą bei išduoti jam naują ligos epikrizę (el. byla, t. 2, l. 111–115).

Tarnybos direktorius 2014 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. T1-756 nustatė, kad pacientui F. B. Santariškių klinikose stacionarizavimo metu psichiatrijos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų (el. byla, t. 2, l. 14).

F. B. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija) dėl Tarnybos direktoriaus 2014 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. T1-756, kuri, išnagrinėjusi jo skundą, 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 3R-292(AG-235/02-2014) ginčijamą Tarnybos 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. T1-756 panaikino ir įpareigojo ją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 5 d. skundą (el. byla, t. 2, l. 335–341).

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2702-437/2016, Tarnybos skundą tenkino ir panaikino ginčijamą VAGK sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje A-551-756/2017 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti VAGK sprendimą. LVAT šiame sprendime nurodė, kad Tarnyba tinkamai neištyrė teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl F. B. suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (el. byla, t. 2, l. 316–331).

Tarnybos direktorius 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu pripažino netekusiu galios Tarnybos 2014 m. birželio 9 d. priimtą įsakymą Nr. T1-756 ir 2014 m. birželio 6 d. kontrolės ataskaitą bei atnaujino asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo atlikimą dėl pacientui 2013 m. rugsėjo 17 d.–2013 m. spalio 18 d. Santariškių klinikose teiktų asmens sveikatos paslaugų kokybės ir pavedė organizuoti patikrinimo atlikimą (el. byla, t. 2, l. 309). Tarnybos direktorius 2017 m. liepos 27 d. įsakymu patikrinimo terminą pratęsė iki 2017 m. spalio 8 d. (el. byla, t. 2, l. 309).

Tarnyba, atlikusi pakartotinį skundo tyrimą, 2017 m. spalio 5 d. surašė Patikrinimo ataskaitą (el. byla, t. 2, l. 196–203). Rėmėsi konsultanto pateiktomis išvadomis. Konsultantas 2017 m. rugsėjo 4 d. rašte, remdamasis TLK-10-AM klasifikatoriumi, nurodė, kad pacientą konsultavusios gydytojos psichiatrės A. Š. nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) galėjo būti nustatyta, tačiau (duomenys neskelbtini) nurodytas sutrikimas buvo trumpalaikis, nuo kurio pacientas pasveiko, o nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta nepagrįstai, nes duomenų pagal TLK-10-AM šiam susirgimui diagnozuoti nepakako. Konsultantas pateikė ir papildomą informaciją. Tokią poziciją konsultantas patvirtino ir 2017 m. spalio 4 d. rašte.

Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 ,,Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 32 punktu ir atsižvelgdamas į Patikrinimo ataskaitą, priėmė skundžiamą Įsakymą, kurio 1 punkte nustatė, kad Pacientui 2013 m. rugsėjo 18 d. Santariškių klinikų Akių ligų skyriuje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus 2 punktu įspėjo Santaros klinikas dėl šio įsakymo 1.1. punkte nuodytų teisės aktų pažeidimo bei įpareigojo iki 2017 m. spalio 30 d. koreguoti įrašus paciento F. B. medicininėje dokumentacijoje (el. byla, t. 2, l. 349–350).

Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 59 straipsnio 3 dalimi ir siekdamas ištaisyti techninę klaidą, 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. T4-332-(1.34) pakeitė Įsakymą ir pripažino netekusiu galios jo 2 punktą (el. byla, t. 2, l. 348).

Šis įsakymas pareiškėjai elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2017 m. lapkričio 29 d. (el. byla, t. 2, l. 347).

Byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakymą sudaro dvi dalys, konstatuojami gydytojos padaryti pažeidimai (1 punktas) ir taikytos poveikio priemonės (2 punktas).

Tarnyba yra specialusis valdymo ir kontrolės subjektas (Sveikatos sistemos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 75 straipsnis). Remiantis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu jai suteikti įgaliojimai vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą (valstybinę kontrolę). Pagrindinius reikalavimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinei kontrolei (valstybiniam medicininiam auditui), taip pat dokumentus šių procedūrų eigai fiksuoti nustato Įstatymo III dalis, Tvarkos aprašas.

Pagal Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 (toliau – ir Nuostatai), 9.6, 9.7 ir 10.47 punktus, pagrindiniai Tarnybos veiklos tikslai yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti pacientų saugos kontrolę; taip pat Tarnyba pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus.

Taigi, Tarnybai suteikta kompetencija vertinti sveikatos priežiūros įstaigų, šiuo atveju Santariškių klinikų, darbą, suteikiant pacientui psichiatrės 2013 m. rugsėjo 18 d. medicinines paslaugas, vertinant teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.

Vertintina, kokio pobūdžio sprendimą pagal jo privalomumą ir galimas teisines pasekmes pareiškėjai (gydymo įstaigai), priėmė Tarnyba.

Šiam ginčui aktuali ir turi esminę reikšmę pasikeitusi faktinė situacija, t. y. Tarnybos direktorius 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. T4-332-(1.34) pakeitė Įsakymą ir pripažino netekusiu galios jo 2 punktą, kuriuo pareiškėjai buvo taikytos sankcijos ir įpareigojimas. Šis įsakymas pareiškėjai buvo išsiųstas. Pareiškėja neginčijo minėto Tarnybos 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymo, todėl šiuo atveju jos atstovės nurodyti argumentai dėl, atstovės manymu, nepagrįstai nurodytos Tarnybos padarytos techninės klaidos, nevertinami. Būtent pati pareiškėja skundu apibrėžia ginčo ribas ir atitinkamai pasirenka pažeistų teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad pareiškėją atstovavo teisininkas profesionalas.

Byloje nustatyta esminė aplinkybė, kad ginčijamo Įsakymo 2 punktas pripažintas netekusiu galios, todėl, teismo vertinimu, šioje dalyje išnyko ginčo dalykas. Taigi, ginčo nagrinėjamas dėl taikytų poveikio priemonių, kai jos jau yra panaikintos, yra beprasmis.

Pažymėtina, kad pareiškėja neginčijo, jog yra suėjęs Įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas. Įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo, išskyrus šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą priemonę, privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip treji metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos.

LVAT yra išaiškinęs, kad minėtas terminas yra naikinamasis, skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, po kurio sveikatos priežiūros įstaigos nebegali priimti sprendimų dėl kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo gydymo įstaigoms (2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1055/2011). Konstatuotina, kad naikinamasis terminas dėl pacientui teiktų paslaugų laikotarpiu 2013 m. rugsėjo 17 d.– 2013 m. spalio 18 d. yra suėjęs, todėl jis negali būti nei atnaujinamas, nei pratęsiamas. Šių aplinkybių buvimas yra esminis nagrinėjamam ginčui.

Be to, pareiškėja ginčija ir Įsakymo 1 punktą, kuriame nustatyta, kokius pažeidimus padarė gydytoja psichiatrė, teikdama medicinines paslaugas pacientui.

Ginčui aktualiu aspektu LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad neigiamas gydytojų veiksmų vertinimas, tam tikrų pažeidimų galimas konstatavimas pats savaime teisinių pasekmių sveikatos priežiūros įstaigai ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims nesukelia, o yra tik pagrindas priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo (2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-244/2013; 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A662-366/2013).

Kaip minėta anksčiau, kontrolės priemonės pareiškėjai Tarnybos 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. T4-332(1.34) nebetaikomos, kadangi Įsakymo 2 punktas, kuriuo jos buvo taikytos, pripažintas netekusiu galios. Taigi, jokių valinių patvarkymų ar įpareigojimų pareiškėjai nebeliko ir atitinkamai, pasikeitus faktinei situacijai, vien tik Įsakymo 1 punktas, netaikant poveikio priemonių pareiškėjai, nebegali būti ginčo teisme objektu.

Vadovaujantis LVAT praktika (žr. pvz., 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017) administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT administracinėse bylose Nr. AS525-540/2008; Nr. AS146-391/2009, Nr. AS552-184/2014, eAS-781-556/2015). LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nustačius, jog besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties. Išvada, kad skundžiamas atsakovo įsakymas nebesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir tik konstatavus, jog jo teisės skundžiamu administraciniu aktu ar atsakovo veiksmais (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo turi būti išsprendžiamas asmens skundas. Išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, o konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį Nr.AS442-505/2009). Taigi, išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia (nebesukelia) asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas administracinę bylą nutraukti. Tokia išvada, be kita ko, yra grindžiama ir tuo, kad administracinis teismas, užbaigdamas bylą nutartimi dėl bylos nutraukimo, t. y. procesiniu dokumentu, kuriuo nėra byla išnagrinėjama iš esmės, negali pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nutraukiant bylą, negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialiosios teisės normos nustato asmeniui, kuris kreipiasi į teismą su tam tikru reikalavimu, teisinių pasekmių atsiradimą. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir byloje priimant sprendimą. Sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą (LVAT administracinėje byloje Nr. AS756-646/2013). LVAT teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-447/2013 pažymėjo, kad administracinė byla remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu (aktualios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 103 straipsnio 1 punktas), nutraukiama tais atvejais, kai ginčijamas aktas apskritai negali būti administracinės bylos dalyku, o tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas tokiu nelaikytinas, pagrindo nutraukti bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu minėtu aspektu nėra (LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017).

Teismas, remdamasis anksčiau minėta LVAT praktika ir nustatytomis aplinkybėmis, t. y. kad dėl Įsakymo 2 punkto išnyko ginčo dalykas, o ginčas dėl Įsakymo 1 punkto, pasikeitus faktinei situacijai iš esmės, nebegali būti ginčo administraciniame teisme objektu, daro išvadą, kad jokia pareiškėjos materialinė teisė šioje byloje nėra pažeista ir jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja 2018 m. sausio 19 d., t. y. po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Toks prašymas, įsiteisėjus teismo sprendimui, bus skiriamas nagrinėti rašytinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.