- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-494-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02683-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Talinas“
- Atsakovas
- J. Š., V. R. Z., A. K. A., S. D., L. D., I. L.
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Talinas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams J. Š., V. R. Z., A. K. A., S. D., L. D. ir I. L. dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Talinas“ kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų priteisti 47 527 Lt nuostolių, atsiradusių dėl atsakovų prašymu kitoje civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2004 m. kovo 24 d. sudarė nuomos sutartį su V. P. IĮ, kuria išnuomavo ieškovui priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais - 116-32 (1,95 kv.m), 116-33 (4,02 kv.m.), 116-35 (12,86 kv.m.), 116-37 (118,34 kv.m.), 116-38 (109,72 kv.m.), 116-39 (2,21 kv.m.) ir R3-1 (14,08 kv.m.). 2006 m. sausio 4 d. patalpų nuomos terminas pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 d. Patalpos išnuomotos už 100 Lt plius PVM per mėnesį. 2008 m. birželio 5 d. nuomininkas V. P. IĮ ir ieškovas sudarė susitarimą, kad nuomininkas atliks išnuomotų patalpų įrengimo darbus pagal UAB „Pejasta“ pateiktą sąmatą. V. P. IĮ, pasirašiusi susitarimą su UAB „Talinas“, tą pačią dieną sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Pejasta“, pagal kurią rangovas UAB „Pejasta“ įsipareigojo atlikti patalpose darbų už 250 000 Lt per tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų ir subrangovų veiksmų. Iki 2008 m. spalio 31 d. buvo atlikta darbų už 92 099,23 Lt, visa minėta suma rangovui buvo sumokėta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-224-545/2010 atsakovų prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą ieškovo rūsio patalpoms, plane pažymėtoms indeksu 116-37, uždraudžiant UAB „Talinas“ šias patalpas valdyti, naudoti, disponuoti, taip pat uždraudžiant vykdyti šiose patalpose bet kokius statybos, remonto ar rekonstrukcijos darbus iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Be rekonstrukcijos negalima atskirai naudoti patalpų 116-32, 116-33, 116-35, 116-37, 116-38, 116-39 ir R3-1. 2010 m. birželio 11 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu atsakovų ieškinys ieškovui buvo atmestas. Sprendimas įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nuomininkas – V. P. IĮ, nebegalėjo baigti statybos darbų, todėl 2009 m. balandžio 20 d. kreipėsi su pretenzija į ieškovą perspėdamas, kad nutauks nuomos sutartį, o nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo UAB „Talinas“ neteko nuomos pajamų iš V. P. IĮ nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., viso 1 600 Lt. Areštuotų patalpų nebuvo galimybės suremontuoti ir įrengti, t.y. padidinti jų vertę. Dėl šių priežasčių ieškovas negalėjo patalpų išnuomoti rinkos verte nuo 2011 m. sausio 1 d. Kaip matyti iš UAB „OBER-HAUS“ 2011 m. lapkričio 24 d. patalpų vertinimo, įrengtų patalpų nuomos kaina rinkoje 2008 m. gruodžio 1 d. buvo 20 Lt už 1 kv.m., kas sudaro 2 366,80 Lt už buvusio ginčo patalpą 116-37 (118,34 kv.m.). Kadangi ieškovas negalėjo nuomoti patalpų rinkos kaina laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., ieškovas negavo 45 443 Lt pajamų, kas sudaro ieškovo patirtus nuostolius nurodytu laikotarpiu.
Šalies argumentai
Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad V. P. IĮ 2009 m. balandžio 20 d. pretenzija UAB „Talinas“, jog dėl pritaikyto arešto rūsio patalpoms negali įvykdyti statybos rangos sutarties Nr.08.06-05/1, buvo nepagrįsta, ir nuomos sutarties nutraukimas nebuvo teisėtas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarė klaidą t.y. areštuoto rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris nesutapo su Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi ištaisė minėtos nutarties rezoliucinę dalį, todėl ieškovo turto areštas buvo įregistruotas tik 2009 m. sausio 20 d. Pagal 2008 m. birželio 5 d. UAB „Talinas“ su V. P. IĮ susitarimą nuomininkas įsipareigojo vykdyti patalpų remonto darbus iki 2008 m. gruodžio 31 d., o 2008 m. birželio 5 d. UAB „Pejasta“ statybos rangos sutartis Nr.08.06-05/1 turėjo būti įvykdyta 2008 m. rugsėjo 5 d. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neapribojo ir neatėmė UAB „Talinas“ teisės reikalauti, kad V. P. IĮ įvykdytų patalpų remonto darbus, numatytus susitarime. Sutartys dėl remonto darbų turėjo būti įvykdytos dar prieš laikinųjų apsaugos priemonių įregistravimą turto arešto registre, taigi sutarčių dėl remonto darbų neįvykdymas ir nuomos sutarties nutraukimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Jeigu teismas nuspręstų iš dalies tenkinti ieškinio reikalavimą dėl negautų nuomos pajamų iš V. P. IĮ už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. priteisimo, teismas turėtų įvertinti paties ieškovo veiksmus, kurie turėjo įtakos nuostolių dydžiui. Pagal 2004 m. kovo 24 d. nuomos sutarties ir 2006 m. sausio 4 d. nuomos sutarties 1.4. punktą negyvenamosios rūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotos neįrengtos, t.y. nuomininkas žinojo, kad išsinuomoja neįrengtas patalpas ir tai jį tenkino eilę metų, todėl ieškovas turėjo atmesti nuomininko 2009 m. balandžio 20 d. pretenziją dėl negalimumo naudotis patalpomis kaip nepagrįstą ir ginčyti nuomininko vienašališką nuomos sutarties nutraukimą. Negautas 45 443 Lt pajamas ieškovas grindžia tik UAB „OBER-HAUS“ raštu, pagal kurį galima minėtų patalpų nuomos kaina rinkoje 2008 m. gruodžio 1 d. galėjo siekti iki 20 Lt už vieną kvadratinį metrą, darant prielaidą, kad patalpos yra visiškai įrengtos ir pritaikytos komercinei veiklai, t.y. nurodyta nuomos kaina ne už tą laikotarpį, be to, patalpos nebuvo įrengtos dėl paties ieškovo ir su juo susijusių asmenų kaltės.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškovo UAB „Talinas“ ieškinį atmetė; priteisė atsakovėms V. R. Z. ir I. L. iš ieškovo UAB „Talinas“ po 750 Lt atstovavimo išlaidų; priteisė valstybės naudai iš ieškovo UAB „Talinas“ 49 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismas laikinąsias apsaugos priemones – ieškovui priklausančios rūsio patalpos Nr. 116-37 areštą, uždraudžiant ieškovui šioje patalpoje vykdyti statybos darbus, pritaikė 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi, tačiau dėl rezoliucinėje dalyje padarytos klaidos nutartis buvo taisoma, ir turto areštų registre areštas įregistruotas tik 2009 m. sausio 14 d. Statybos darbai patalpose pagal sutartį turėjo būti baigti 2008 m. rugsėjo 21 d., faktiškai jie rangovo buvo baigti 2008 m. spalio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, kad du mėnesius iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo jokių statybos darbų rangovas neatlikinėjo, nors jokių kliūčių, susijusių su atsakovų veiksmais, tam nebuvo, teismas sprendė, jog rūsio patalpų įrengimo darbai laiku nebuvo atlikti ir rūsio patalpos nebuvo įrengtos ne dėl ieškovo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl paties ieškovo ar su juo susijusių asmenų delsimo, todėl pripažino, kad nėra priežastinio ryšio tarp laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2006 m. sausio 4 d. nuomos sutarties nutraukimo nuomininkui negalint baigti statybos darbų bei ieškovo byloje įrodinėjamų nuostolių (negautų pajamų) už patalpų nuomą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. negautų pajamų dydį ieškovas grindžia 2011 m. lapkričio 24 d. UAB „OBER-HAUS“ raštu dėl galimos šių patalpų nuomos kainos 2008 m. gruodžio 1 d. Rašte pateikiama konsultacinio pobūdžio informacija apie galimą nuomos kainą rinkoje ir daroma prielaida, kad įrengtų ir verslo reikmėm pritaikytų negyvenamų patalpų – rūsio kaina 2008 m. gruodžio 1 d. galėtų siekti iki 20 Lt/m². Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrindė negautų pajamų už nuomą realumo ir jų dydžio. Vien faktas, kad ieškovas ketino nuomoti įrengtas rūsio patalpas ir gauti pajamų už nuomą, pats savaime nereiškia, kad jis patyrė tokio dydžio nuostolius, t.y. būtų gavęs prašomo priteisti dydžio pajamas už nuomą.
Teismas papildomai nurodė, kad 2006 m. sausio 4 d. nuomos sutartis (sudaryta penkių metų laikotarpiui) nebuvo įregistruota viešame registre, todėl šios sutarties sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (nagrinėjimu atveju – atsakovus), kuriems reiškiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie nuomos sutarties, taip pat jos priedo (papildomo susitarimo) sudarymą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Talinas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui priimant 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį, kuria buvo uždrausta apeliantui toliau vykdyti statybos darbus ginčo patalpose, statybos darbai jau buvo nebevykdomi, kai buvo akivaizdu, jog pagal rangos sutartį Nr. 08.06-05/1 buvo įvykdyta tik dalis statybos darbų. Nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog tarp rangos sutarties vykdymo sustabdymo ir atsakovų veiksmų nebuvo priežastinio ryšio - būtent dėl to, kad buvo vykdomi patalpų remonto darbai, atsakovai ir prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti šiuos darbus.
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nuomos sutartis nutrūko ne dėl atsakovų veiksmų. 2009 m. liepos 14 d. raštu apelianto nuomininkas aiškiai nurodė du nuomos sutarties nutraukimo pagrindus: aplinkybę, kad nuomininkas nebeturi teisės naudotis patalpomis (teismo nutartimi uždrausta patalpas naudoti) ir aplinkybę, kad nuomininkas nebegali baigti statybos darbų. Sutartį nuomininkas nutraukė 2009 m. rugpjūčio 31 d. t.y. tada, kai nebegalėjo naudotis patalpomis, o apeliantas negavo nuomos pajamų iki 2010 m. gruodžio 31 d., viso – 1 600 Lt.
3) Nuomos pajamas ieškovui laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. garantavo rašytinio susitarimo tarp ieškovo ir nuomininko 1.3 punktas. Apeliantas, pasinaudodamas UAB „OBER-HAUS“ pateikta turto vertinimo ataskaita, tik sumažino negautų pajamų sumą.
4) Nekilnojamojo turto nuomos sutarties įregistravimas ar neįregistravimas viešame registre niekaip neįtakoja nuomotojo teisės gauti nuomos mokestį bei nuomininko pareigos šį mokestį mokėti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.478 straipsnio 2 dalies norma dėl neregistruotos nuomos sutarties negalėjimo panaudoti prieš trečiuosius asmenis taikytina ne prieš visus, o tik prieš tuos trečiuosius asmenis, kurių teisės ir pareigos kyla arba gali kilti iš nuomos sutarties, tačiau netaikytina tuo atveju, kai nuomos sutartimi remiamasi kaip įrodymu pagrįsti patirtus nuostolius nesumokėto nuomos mokesčio forma.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai I. L., V. R. Z., J. Š. ir A. K. A. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) UAB „Pejasta“ pažeidė statybos rangos sutartį ir praleido terminą ją įvykdyti, kadangi statybos darbai pagal sutartį turėjo baigtis 2008 m. rugsėjo 21 d., o faktiškai rangovo buvo baigti 2008 m. spalio 31 d., be to, atlikta darbų tik už 92 099,23 Lt. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įregistruotas turto arešto registre tik 2009 m. sausio 14 d. Būtent dėl ieškovo ar su juo susijusių asmenų delsimo rūsio patalpų remonto darbai buvo laiku neatlikti, todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp nuomos sutarties nutraukimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nesant atsakovų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nepagrįstas ir ieškovo reikalavimas priteisti 1 600 Lt nuomos mokesčio.
2) Ieškovas negautų pajamų dydį 45 433 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. grindė tik 2011 m. lapkričio 24 d. UAB „OBER-HAUS“ raštu dėl galimos šių patalpų nuomos kainos 2008 m. gruodžio 1 d. Šiame rašte pateikiama informacija apie galimas nuomos kainas rinkoje ir daroma prielaida, kad įrengtų ir verslo reikmėm pritaikytų negyvenamųjų patalpų – rūsio, kaina 2008 m. gruodžio 1 d. galėtų siekti iki 20 Lt/m². Rašte pažymima, kad raštas yra tik informacinio pobūdžio ir neatitinka turto vertinimo dokumento turinio. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nepagrindė negautų pajamų už nuomą realumo ir jų dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
3) Kadangi ieškovo ir V. P. IĮ nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, šios sutarties panaudojimas prieš atsakovus yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįregistravus minėtos sutarties ir jos pakeitimų, ieškovas negali jos sąlygų naudoti prieš atsakovus, kurie nėra šių sandorių dalyviai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai L. D. ir S. D. prašo apeliacinį skundą atmesti, ieškovui UAB „Talinas“ paskirti 20 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovams. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Atsakovai L. D. ir S. D. nedalyvavo teikiant teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. L. D. ir S. D. į teismo procesą įstojo tik patikslinus ieškinį ir išsprendus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. L. D. ir S. D. apskritai neatliko veiksmų, dėl kurių ieškovas nurodo patyręs nuostolių, todėl jie negalėjo šioje civilinėje byloje būti traukiami atsakovais.
2) Statybos rangos darbų vykdymas patalpose buvo nutrauktas daugiau nei dviem mėnesiais anksčiau nei atsakovai kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo patalpoms, todėl buvusio ieškovo nuomininko teiginiai, neva būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo negalima užbaigti statybos rangos darbų, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs – byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jokie statybos rangos darbai nebuvo vykdomi daugiau nei du mėnesius iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tokius darbus būtų norima vykdyti laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 14 d., ar po arešto ginčo patalpoms pritaikymo.
3) Ieškovas savo reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo įrodinėjo tik UAB „OBER-HAUS“ turto vertinimo ataskaita, kuri yra konsultacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis oficialių turto vertinimo dokumentų reikalavimų. Kitokių įrodymų dėl negautų pajamų egzistavimo ieškovas į šią civilinę bylą nepateikė, todėl toks ieškovo reikalavimas negalėjo būti tenkinamas ir pagrįstai buvo atmestas.
4) Ieškovas sąmoningai pareiškė žinomai nepagrįstą ieškinį, kuriuo siekė ne realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos, o kiek įmanoma labiau apriboti atsakovų teises bei teisėtus interesus, tokiu būdu darant spaudimą kituose tarp šalių kilusiuose ginčuose. Ieškovas į šį teisminį procesą visiškai be jokio pagrindo įtraukė atsakovus L. D. ir S. D.. Atsakovai nereiškė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo atžvilgiu ankstesnio tarp šalių nagrinėto teisminio ginčo metu. Atsakovai į minimą teisminį procesą įstojo tik patikslinus ieškinio reikalavimus, jau po to, kai buvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Tokie ieškovo veiksmai laikytini sąmoningu piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, dėl kurių atsakovai privalėjo dalyvauti ilgai užtrukusiame teisiniame procese, kreiptis teisinės pagalbos į advokatą bei dėl to patyrė turtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, naudodamasis CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009).
Vadovaujantis CPK 146 straipsnio 2 dalimi, ieškinys dėl nuostolių atlyginimo gali būti reiškiamas asmeniui, kurio prašymu kitoje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-224-545/2010 medžiagos matyti, kad 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta pagal ieškovų (nagrinėjamos bylos atsakovų) A. K. A., I. L., J. Š. ir V.R. Z. prašymą. Atsakovai S. D. ir L. D. ieškovais į civilinę bylę Nr. 2-224-545/2010 įstojo 2009 m. rugsėjo 30 d., teismui priėmus patikslintą ieškinį (civilinės bylos Nr. 2-224-545/2010 l. 160, t. II). Nors patikslintu ieškiniu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, po patikslinto ieškinio priėmimo laikinosios apsaugos priemonės nebebuvo taikomos, nes šis klausimas teismo jau buvo išspręstas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi. Taigi, kaip pagrįstai nurodo atsakovai S. D. ir L. D., laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymu padarytų nuostolių atlyginimo reiškiamas ieškinys nagrinėjamoje byloje, nebuvo taikytos šių atsakovų prašymu, ir jie nėra tinkamais atsakovais pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį. Ši aplinkybė yra pakankama apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad ieškinys šių atsakovų atžvilgiu ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas pagrįstai.
Byloje įrodinėjamų nuostolių atsiradimą ieškovas grindžia tuo, kad dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ginčo patalpų nuomininkas negalėjo baigti patalpų remonto darbų, dėl šios priežasties nutraukė nuomos sutartį prieš terminą, ieškovas neteko nuomos mokesčio už likusį nuomos sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat galimybės vėliau patalpas išnuomoti rinkos kaina per laikotarpį, kuriuo galiojo teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Galimybė patalpas išnuomoti rinkos kaina, pasak apelianto, jam buvo garantuojama 2008 m. birželio 5 d. susitarimu. Taigi, savo reikalalavimą dėl nuostolių atlyginimo ieškovas iš esmės grindžia 2006 m. sausio 4 d. nuomos sutartimi ir 2008 m. birželio 5 d. susitarimu, kaip nuomos sutarties sudėtine dalimi.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė be kita ko remdamasis tuo, kad neįregistravęs nuomos sutarties viešajame registre ieškovas negali šio sandorio panaudoti prieš trečiuosius asmenis - atsakovus. Apelianto vertinimu, darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo egzistuojančios teismų praktikos, pagal kurią CK 6.478 straipsnio 2 dalies norma dėl neregistruotos nuomos sutarties negalėjimo panaudoti prieš trečiuosius asmenis taikytina ne prieš visus, o tik prieš tuos trečiuosius asmenis, kurių teisės ir pareigos kyla arba gali kilti iš nuomos sutarties, tačiau netaikytina tuo atveju, kai nuomos sutartimi remiamasi kaip įrodymu pagrįsti patirtus nuostolius sumokėto nuomos mokesčio forma (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-239-516/2010). Kolegija, vertindama šį argumentą, pažymi, kad civilinės bylos Nr. 2A-239-516/2010, kurioje primtu teismo procesiniu sprendimu remiasi apeliantas, faktinės aplinkybės nėra identiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms, nes nurodytoje byloje nebuvo sprendžiama dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010; 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006). Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant, kad atsakomybė už laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atsiradimą siejama su tokį reikalavimą pareiškusio asmens prisiimta rizika, ilgalaikės nuomos sutarties neišviešinimas įstatymų nustatyta tvarka sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo yra reikšmingas. Nors galiojančių teisės aktų nuostatos nedraudžia ieškovui įrodinėti nuotolius remiantis neįregistruota patalpų nuomos sutartimi, į šią aplinkybę turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar neegzistuoja pagrindas atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti, nes įstatymo nustatyta tvarka neišviešindamas ilgalaikės nuomos sutarties ieškovas apribojo atsakovų galimybes tinkamai įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo riziką, tokiu būdu pats prisidėdamas prie nuostolių atsiradimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo patalpos nuomos terminas nurodytas iki 2004 m. gruodžio 31 d. (b.l. 36, t. I), taigi duomenų apie ginčo patalpų nuomą ieškinio pareiškimo metu (praėjus beveik 4 metams nuo viešajame registre nurodyto patalpų nuomos termino pabaigos) viešajame registre nenurodyta. Iš civilinėje byloje Nr. 2-224-545/2010 pareikšto ieškinio turinio galima daryti išvadą, kad ieškovams, prašantiems taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo žinoma, kad ginčo patalpos ieškovo yra nuomojamos. Priešingai nei teigia apeliantas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacine tvarka ginčijama nebuvo, teismui taip pat nebuvo teikiamas prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, netaikant bendro areštuoto turto naudojimo apribojimo. Aplinkybes apie ginčo patalpos nuomą ir patalpose kito asmens vykdomus remonto darbus ieškovas nurodė tik 2009 m. balandžio 21 d. prašyme dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, kuris teismui pateiktas 2009 m. gegužės 13 d., t.y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Pažymėtina, kad šiame prašyme nesiremiama galimais nuostoliais dėl draudimo nuomoti patalpas, o remiamasi tik galimais nuostoliais baudos, mokėtinos rangovui, forma (prijungtos civilinės bylos l. 52, t. II). Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovams akivaizdžiai buvo žinoma apie ginčo patalpose vykdomus remonto darbus, nes būtent dėl to byloje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad ieškovams nebuvo žinoma apie ginčo patalpų nuomą (iš prijungtoje byloje pareikšto ieškinio turinio matyti, kad, ieškovų vertinimu, remonto darbus patalpose vykdė pats ieškovas). Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad net nustačius, jog nuomos sutartis buvo nutraukta prieš terminą dėl bendro patalpos naudojimo apribojimo (o ne draudimo atlikti remonto darbus), ieškovas pripažintinas pats esmingai prisidėjusiu prie nuostolių atsiradimo, ir dėl šios priežasties civilinė atsakomybė atsakovams neturėtų būti taikoma.
Kita vertus, įvertinusi į bylą pateikto 2009 m. liepos 14 d. pranešimo apie nuomos sutarties nutraukimą turinį (b.l. 55, t. I), kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad šiame pranešime remiamasi dviem skirtingais nuomos sutarties nutraukimo pagrindais. Iš paminėto pranešimo turinio akivaizdu, kad nuomos sutartis nutraukiama nuomininkui negalint baigti remonto darbų ginčo patalpose, o ne dėl bendro patalpų naudojimo teisės apribojimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir apeliantas šios teismo nustatytos aplinkybės neginčija, kad rangos darbai ginčo patalpose pagal 2008 m. birželio 5 d. rangos sutartį turėjo būti baigti iki 2008 m. rugsėjo 21 d., o pagal ieškovo ir V. P. IĮ susitarimą – iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat nustatė, kad po 2008 m. spalio 31 d. darbai ginčo patalpose nebuvo atliekami. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rangos darbai ginčo patalpose paminėtuose susitarimuose nustatytais terminais nebuvo baigti ne dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl UAB „Pajesta“ ir V. P. IĮ veiksmų – susitarimuose numatytų darbų atlikimo terminų pažeidimo. Nors vėlesnis patalpų areštas teismo nutartimi apribojo nuomininko galimybes tęsti patalpų remonto darbus, tokią situaciją, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės lėmė ne teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o patalpų nuomininko ir jo rangovų veiksmai. Sutiktina, kad dėl bendro patalpų naudojimo apribojimo teismo nutartimi nuomininkas nebūtų galėjęs vykdyti veiklos ginčo patalpose ir tuo atveju, jei remonto darbai būtų baigti susitarimuose numatytais terminais, tačiau, kaip jau minėta, dėl nuostolių, susijusių su bendru patalpų naudojimo apribojimu ginčo laikotarpiu, atsiradimo yra paties ieškovo kaltė, leidžianti teismui netaikyti civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė negautų pajamų nuo 2011 m. sausio 1 d. realumo. Apelianto teigimu, pajamas už nuomą nurodytu laikotarpiu jam garantavo 2008 m. birželio 5 d. susitarimas su nuomininku (b.l. 42, t. I). Iš paminėto susitarimo 1.3 punkto matyti, kad įsipareigojimas pratęsti nuomos sutartį siejamas su tinkamu nuomininko įsipareigojimų pagal susitarimą, įskaitant susitarimą įvykdyti patalpos remonto darbus iki 2008 m. gruodžio 31 d., įvykdymu. Byloje nustatyta, kad šis nuomininko įsipareigojimas tinkamai įvykdytas nebuvo. Kita vertus, nustačius, kad atsakovai negali būti pripažinti atsakingais dėl nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą, tuo pačiu negali kilti ir atsakovų atsakomybė už nuomos sutarties nepratęsimą paminėtame susitarime nurodytais pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms kolegija detaliau nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su byloje pateikto įrodymo - 2011 m. lapkričio 24 d. UAB „OBER-HAUS“ rašto, vertinimu ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė pagrįstai, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovams S. D. ir L. D. iš ieškovo priteisiamos apeliacinės instancijos teismo proceso metu turėtos advokato pagalbos išlaidos (b.l. 97-102, t. II), neviršijant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 8.11 punktas) – 1 500 Lt. Atsakovams I. L., V.R. Z., J. Š., A. K. A. iš ieškovo priteisiama po 375 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 77-80, t. II).
Atsakovai L. D. ir S. D. prašo ieškovui UAB „Talinas“ paskirti 20 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant aiškiai nepagrįstą reikalavimą šių atsakovų atžvilgiu, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovams. Kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos taikymo turi būti įvertintos tokios reikšmingos aplinkybės, kaip ieškinio ar kito procesinio dokumento nepagrįstumo akivaizdumas, procesinis šalies elgesys, šalies sąžiningumas. Vien ta aplinkybė, kad pareikštas reikalavimas teismo pripažintas nepagrįstu, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Paduodančio nepagrįstą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog jo reikalavimas iš tiesų yra nepagrįstas. Kolegija, įvertinusi nagrinėjamos aplinkybes, sprendžia, kad atsakovų teiginiai, jog ieškovas reiškiamu reikalavimu siekė tik sukelti jiems nepatogumų ir daryti spaudimą byloje neįrodytas, pagal pareikšto reikalavimo pobūdį nėra pagrindo spręsti, kad ieškovui turėjo būti suvokiamas jo reiškiamo reikalavimo nepagrįstumas, todėl tenkiti atsakovų prašymą dėl baudos ieškovui paskyrimo nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu, kolegija
nutaria:
Ieškovo UAB „Talinas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Talinas“ atsakovų S. D. ir L. D. naudai 1 500 Lt, o atsakovų L. L., V.R. Z., J. Š., A.K. A. naudai – po 375 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Atsakovų S. D. ir L. D. prašymą dėl baudos ieškovui skyrimo atmesti.