Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui V. R., atsakovo atstovui Leandrui Pociui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Olgai Kilkinovai ir S. R., specialistui J. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) 2010 04 09 nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 10-7-IS-48 ir įpareigoti atsakovą atnaujinti nelaimingo atsitikimo tyrimą;

2) įpareigoti Vilniaus AVPK siųsti pareiškėją į CMEK ar kitą medicinos įstaigą patirto sveikatos sutrikdymo priežasčiai ir sunkumo laipsniui nustatyti.

Skunde paaiškina, kad 2010 01 25 nuo 12 val. 30 min. iki 21 val. 30 min. vykdydamas tarnybą pagal patvirtintą budėjimo grafiką, apie 20 val. Vilniaus AVPK VP OVP budėtojų grupės specialisto nurodymu nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur buvo padaryta nusikalstama veiką (ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-215-10, BK 178 str. 2 d.). Neveikė liftas, todėl teko kopti į devintą aukštą. Būdamas įvykio vietoje pareiškėjas pajuto, kad nežymiai sutriko jo sveikata.

Įvykio vietoje pareiškėjo sveikata staigiai blogėjo, jis po 1-2 min. neteko sąmonės. Apie 21 val. 15 min. buvo nugabentas į VĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę (toliau – VGPUL), kur iki 2010 02 03 buvo gydomas stacionare.

Sužinojo, kad skrandyje trūko kraujagyslė. Mano, kad tai atsitiko būtent dėl kopimo į 9 aukštą, nes anksčiau tokių sveikatos sutrikimų jis neturėjo.

Tarnybiniu pranešimu 2010 02 10 kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką, prašydamas atlikti tyrimą ir nustatyti priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tiesioginių pareigų vykdymo, kad nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu.

Pareiškėjas 2010 04 12 gavo Vilniaus AVPK 2010 04 09 nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 10-7-IS-48, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo sveikata sutriko tarnybos metu, tačiau pareigūnas susirgo dėl ligos, nesusijusios su tarnyba (skrandžio opa). Todėl nelaimingas atsitikimas nepriskirtas prie draudiminių įvykių ir draudimo išmokos klausimas nespręstinas.

Gydytojai privalėjo nurodyti, kad buvo nustatyta tik tikimybinio pobūdžio pirminė diagnozė, kai pildė dokumentus išrašymo dieną.

2010 01 28, praėjus trims dienoms po įvykio, buvo atliktas kontrolinis bei galutinis endoskopinis tyrimas, kurio metu jokios opaligės (Ulcus cardiae ventriculi) nekonstatuota, ką patvirtina VĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas.

Todėl pareigūnų teiginys, kad pirminė ir galutinė diagnozės yra tos pačios, neatitinka tikrovės.

Paaiškina, kad tyrimą atlikę pareigūnai nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, ignoravo prašymą išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM Centrinę medicininės ekspertizės komisiją, siekiant paneigti klaidingai nustatytą diagnozę. Pareiškėjas akcentuoja, kad niekada nėra turėjęs jokių skrandžio opų, tai patvirtina duomenys jo ambulatorinėje kortelėje.

Teigia, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes patvirtina 2010 03 29 atlikto endoskopinio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, o ši išvada nebuvo prijungta prie tarnybinio patikrinimo medžiagos, motyvuojant, kad tarnybinis patikrinimas jau baigtas.

Pareiškėjas aiškina, kad visi medicininiai duomenys patvirtina, kad jis gydėsi nuo kraujavimo į virškinamąjį traktą, o ne dėl ligos (skrandžio opaligės), kaip teigiama tarnybinio patikrinimo išvadoje.

Pareiškėjas remiasi vidaus reikalų ministro 2004 04 23 įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų taisyklių 3-10 punktų nuostatomis ir paaiškina, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra atsakyta į klausimus, kurių reikalauja Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. ir Taisyklių 10 p. Paaiškina, kad pažeidžiant vidaus reikalų ministro nustatytą tvarką, pareigūnai visai nenustatinėjo ir netyrė įvykio aplinkybių. Pareiškėjas remiasi ir Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530. Mano, kad skundžiamoje tarnybinio patikrinimo išvadoje viršijama pareigūnų kompetencija, kadangi pasakoma, kad įvykis nelaikytinas draudiminiu, kas neįeina į tokios tyrimo komisijos kompetenciją.

Mano, kad vieno dokumento išrašas, kuriame klaidingai nurodytas atliktų tyrimų eiliškumas, negali būti pagrindu įvykį pripažinti nedraudiminiu ir negali būti kliūtimi pareiškėjui į draudiminę išmoką.

Mano, kad siekiant pašalinti prieštaravimus bei netikslumus, būtina įpareigoti atsakovą išduoti siuntimą į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau - CMEK) patirto sveikatos sutrikdymo priežasčiai ir sunkumo laipsniui nustatyti.

Mano, kad patikrinimą atlikę pareigūnai išvadoje neteisingai konstatavo, kad V. R. sveikata sutriko tarnybos metu (Statuto 49 str. 1 d.), o ne dėl tarnybinių pareigų atlikimo (Statuto 40 str. 3 d.). Mano, kad nagrinėjamai situacijai taikytinos Statuto 40 str. 3 d. nuostatos, o ne 49 str. 1 d. nuostatos. Pareiškėjas aiškina, kad patyrus sveikatos sutrikdymą dėl tarnybos (ginčo dėl šios aplinkybės nėra), pagal Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. pareiškėjui atsirado teisė į piniginę kompensaciją, kuri turi būti išmokėta.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas palaikė skundą ir prašė skundą tenkinti.

Paaiškina, kad V. R. remiasi 2010 03 29 endoskopinio tyrimo Nr. 2010/S 3310 išvada, apie kurį tyrimo metu neinformavo, šio dokumento nepateikė tyrimą atlikusiems asmenims, nors turėjo galimybę tai padaryti, todėl mano, kad dokumentas buvo nuslėptas.

Paaiškina, kad varikozė - tai ilgalaikio proceso pasekmė ir nesietina su konkrečiu momentu padidėjusiu fiziniu krūviu. Pareigūnas privalo būti geros fizinės formos bei sugebėti įvykdyti sportinius normatyvus bei tuo atitikti reikalavimą nuolat būti pareigoms būtinos parengties bei Policijos įstatymo 23 str. 9 d. reikalavimą (remiasi LVAT bylomis Nr. A143-145/2010, A143-193/2010). Nemano, kad lipimas laiptais gali būti laikomas pavojingu sveikatai veiksmu.

Dėl Vyriausybės 1991 12 05 nutarimo Nr. 530 taikymo remiasi nutarimo 4.5. p., kuris numato, kad įvykis darbe, kai darbuotojo sveikata sutriko dėl ligos, nepriskiriamas prie nelaimingų atsitikimų darbe.

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teismo 2010 09 07 nutartimi (b. l. 54) Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pašalinta iš bylos proceso, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras.

Paaiškina, kad atsižvelgiant į visą nurodytą teisinį reguliavimą tarnybinio patikrinimo išvada bei tvarkos aprašo nustatyta tvarka išduotas pareigūnui siuntimas atlikti ekspertizę yra pagrindas CMEK pradėti ekspertizę dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo.

Pareigūnas siunčiamas į CMEK, kai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka nustatoma, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar tarnyba, ir kai yra konstatuojama pagal Statuto 40 str. 3 d., kad pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir t. t.

Tai reiškia, kad CMEK savo ekspertinius sprendimus priima, vadovaudamasi Taisyklių reikalavimais, kurie patvirtina pagrindinę taisyklę, kad CMEK nustato sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį tik tais atvejais, kai įsakymo Nr. 1V-318 nustatyta tvarka konstatuojama, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas atitinka Statuto 40 str. 3 d. nustatytas sąlygas.

Teigia, kad iš pareiškėjo skundo matyti, kad jo sveikata buvo sutrikdyta nelaimingo atsitikimo metu, tarnybos metu, kai jis susirgo dėl ligos (skrandžio opos), nesusijusios su tarnyba – ne dėl traumos.

Vadovaujantis teisės aktais buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, 2010 04 09 surašyta nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada. Nustatyta, kad pareiškėjo sveikata sutrikdyta nors ir tarnybos metu bet ne dėl patirtos traumos, o dėl ligos, nesusijusios su tarnyba, CMEK neturi pagrindo nustatyti pareiškėjui sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A9-1123/2007, A143-67/2009.

Prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Skundas netenkinamas.

Panaikinus šią Tyrimo išvadą, pareiškėjas reikalauja įpareigoti atsakovą atnaujinti nelaimingo atsitikimo tyrimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėją siųsti į CMEK ar kitą medicinos įstaigą patirto sveikatos sutrikdymo priežasčiai ir sunkumo laipsniui nustatyti. Pirmiausiai, CMEK neįpareigota teisės aktais tirti sveikatos sutrikdymo priežastis. Antra, sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį CMEK tiria tik tuo atveju, kai tarnybinio tyrimo metu nustatoma, kad sveikata sutrikdyta dėl tarnybos, dėl pareigų atlikimo.

Visi pareiškėjo keliami reikalavimai ir tokių veiksmų atlikimo procedūros yra sureguliuoti teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis yra suformuota tokių bylų nagrinėjimo praktika. Teisės aktus ir teismų praktiką, kurie taikytini šio ginčo atveju, savo atsiliepime išdėstė ir VRM Medicinos centras.

Tokia tvarka nustatyta vidaus reikalų ministro 2004 04 23 įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 2 punkte pasakyta, kad sveikatos sutrikdymas – pareigūno sužalojimas ar susirgimas sunkia liga. Šiuo įsakymu patvirtinta Tvarka, pagal kurią nustatoma, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba tarnyba. Pagal šias Taisykles, juose nustatyta tvarka nustatomas priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos. Klausimas sprendžiamas atliekant tarnybinį patikrinimą, surašoma tarnybinio patikrinimo išvada. Taisyklių 10 p. nustatyta, kas turi būti nurodoma tarnybinio patikrinimo išvadoje. Išvadoje turi būti be kitų dalykų pasisakyta, ar įvykio metu, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, galėjo atsirasti tokio pobūdžio sveikatos sutrikdymas, koks susižalojusio pareigūno neatsargumo laipsnis; ar tarp pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo ir tarnybos yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija. Taisyklių 14 punkte pasakyta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį bei priežastinį ryšį tarp mirties ir sveikatos sutrikdymo nustato CMEK.

Tyrimo išvadoje pasisakyta, kad pareigūno sveikata šiuo atveju sutriko dėl ligos, todėl padaryta išvada, kad sveikata sutriko tarnybos metu, bet dėl ligos, nesusijusios su tarnyba.

Tyrimo išvadoje remiamasi Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530. Remiamasi 3 punktu, kuris apibrėžia draudiminių įvykių priežastis, ir 4.5 punktu, kuriame nustatyta, kad draudiminiams įvykiams nepriskiriami įvykiai ir draudimo sumos bei kompensacijos nemokamos, kai apdraustojo sveikata sutriko dėl ligos. Šiuo atveju tyrimo metu gauti dokumentai rodė, kad kraujavimas įvyko dėl skrandžio ligos opaligės. Pareiškėjas šią diagnozę ginčija. Tačiau svarbu ir tai, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtinta „Draudimo sumų, mokamų ryšiu su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelė“, kurioje vardinami draudiminio įvykio padariniai ir nurodomos draudimo sumos pagal tų padarinių sunkumą. Lentelės 43 punkte nurodomas skrandžio-žarnyno (bet kurios dalies) sužalojimas (sužeidimas, plyšimas, nudegimas), 45 punkte – virškinimo organų sužalojimas (plyšimas, nudegimas, sužeidimas), taip pat atsitiktinis ūminis apsinuodijimas, sąlygojęs gastritą, ir kt. Šis aprašymas patvirtina, kad draudiminiais pripažįstami tik įvairių traumų padariniai, o ne ligų padariniai.

Nors Tyrimo išvadoje nebūtinai reikėjo remtis Vyriausybės nutarimu Nr. 530, kadangi Statuto 40 straipsnio 6 dalyje aiškiai pasakyta, kad šiame straipsnyje nustatytos kompensacijos nemokamos, jeigu pareigūno sveikata sutriko dėl ligos ir tai nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu (punktas 5), tačiau tai nėra esminis tarnybinio tyrimo išvados trūkumas, kuris šią išvadą darytų neteisėta. Iš tyrimo išvados aišku, kad ja nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir jo tarnybos, pareigų. Statuto 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka.

Toks sąrašas ir tvarka patvirtinti 2004 09 02 Vyriausybės nutarimu Nr. 1130. Nors šiuo atveju nebuvo pagrindo nurodytą klausimą (sunkumo laipsnis) spręsti CMEK, tačiau minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintas sveikatos sutrikdymų sąrašas taip pat leidžia įvertinti, ar diagnozė, kuri pareiškėjui buvo nustatyta, ar netgi diagnozė, kurią esant teigia pareiškėjas (trūko skrandžio kraujagyslė), gali būti tiriama CMEK kaip pagrindas gauti kompensaciją, t. y. ar gali būti tiriamas tokio sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnis. Iš šio sąrašo matyti, kad nei skrandžio opos padariniai, nei kitas vidinis skrandžio sutrikimas, sukėlęs kraujavimą, negali būti iš viso traktuojami kaip su tarnyba sietini sveikatos sutrikdymai.

Todėl šiame ginče svarbiausiu laikytinas klausimas dėl diagnozės, kadangi būtent dėl diagnozės atmestas priežastinio ryšio buvimas tarp susirgimo ir pareigų atlikimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2010 01 25 apie 21 val.15 min. Greitosios pagalbos medikų išvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę (VGPUL), kur iki 2010 02 03 buvo gydomas stacionare. Dėl tos aplinkybės, kad tuo metu pareiškėjas atlikinėjo tarnybines pareigas, ginčo nėra. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neteko sąmonės tuoj po to, kai pakilo laiptais į 9 aukštą.

VGPUL pareiškėjui nustatyta diagnozė skrandžio opa (b. l. 20, 62). Ši diagnozė nurodoma ir VRM Respublikinės Vilniaus poliklinikos dokumentuose (b. l. 21) bei nedarbingumo pažymėjimuose (TLK-10 kodas K25.9, b. l. 23), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (b. l. 18). TLK-10 kodas K25.9 reiškia „Skrandžio opa, ūminis ar lėtinis be kraujavimo ir perforacijos“. Byloje yra gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 62 iš VGPUL. Joje 2010 01 25 padarytas įrašas: galutinė diagnozė K25.9, jos nustatymo data 2010 01 27.

V. R. gydžiusi gydytoja A. V., teisme apklausta liudytoja, parodė, kad V. R. ji gydė po to, kai jis gydėsi stacionare. Liudytoja rėmėsi jau esančiais medicininiais dokumentais, todėl ir įrašė diagnozę skrandžio opa. Liudytoja siuntė V. R. atlikti tyrimus. Liudytoja negalėjo atsiminti, ar pareiškėjas po to jai pristatė tyrimų rezultatus.

Kadangi ginčas iš esmės yra dėl diagnozės, byloje buvo išklausyta profesoriaus, habilituoto medicinos daktaro J. V. išvada. Gydytojo specializacija yra gastroenterologas, echoskopuotojas, gydytojas yra sveikatos apsaugos ministro 2005 09 09 įsakymu Nr. V-688 patvirtintas konsultantu gastroenterologijos srities. Specialistas susipažino su visa byloje esančia medicinine dokumentacija ir teismui paaiškino, kad VGPUL V. R. yra nustatyta skrandžio opaligė, kuri yra ūminė. VGPUL pateikti medicininiai duomenys rodo, kad kraujavimas vyko iš dviejų nedidelių skrandžio opų. 2010 01 28 opos jau nerastos, nes opa laikoma tik tuomet, kai skrandžio gleivinės erozija yra daugiau kaip 5 mm skersmens, o 01 28 rastos erozijos, bet mažesnės – apie 4 mm, todėl jau nerašoma, kad randama skrandžio opa. Paaiškino, kad ūmi opaligė gali būti išgydoma labai greitai per dvi dienas ir dar greičiau. Pareiškėjas buvo labai efektyviai gydomas. Skrandžio opos priežastys yra įvairios, bet dažniausiai tai bakterinės kilmės liga. Šiuo atveju darytas tyrimas kraujavimo metu ir bakterinė kilmė nenustatyta, bet specialistas paaiškino, kad kraujavimo metu bakterinė kilmė ir negalėjo būti nustatyta. Paaiškino, kad pareiškėjas, norėdamas sužinoti ligos kilmę, turėtų vėl atlikti tyrimą dėl galimos bakterinės ligos kilmės. Dėl pareiškėjo pateiktų duomenų apie endoskopinį tyrimą, kur pasakyta, kad diagnozuojama skrandžio varikozė ( 2010 03 29, b. l. 5), paaiškino, kad ši varikozė su buvusiu kraujavimu neturi jokio ryšio, nes VGPUL nustatyta, kad kraujavimas vyko iš skrandžio opų. Varikozė rodo esant kitas rimtas ligas – tai gali būti simptomas lėtinių kepenų ligų, pankreatito, blužnies ligos. Varikozė staigiai atsirasti negali. Paaiškino, kad kraujavimo metu gydytojai varikozės nematė, nes kraujuojant venos subliūkšta ir jų nesimato. Tuo tarpu ūminė skrandžio opaligė gali būti stresinės, medikamentinės ir bakterinės kilmės. Opos pas pareiškėją buvo netipiškoje vietoje ir todėl jos gali greitai atsirasti ir išnykti. Paaiškino, kad bet kuriuo atveju opaligė ar ūminė, ar lėtinė yra liga, o ne sveikatos sutrikdymas. Teigė, kad fizinis krūvis opos sukelti negali, bet gali provokuoti kraujavimą, lipimas laiptais galėjo įtakoti kraujavimą iš opų. Opos gali būti nebylios daug metų ir žmogus nežino, kad serga opalige. Susidarius tam tikroms sąlygoms, gali atsirasti kraujavimas ir tai yra vienintelis simptomas. Teigė, kad susirgti staiga, lipant laiptais, neįmanoma. Patvirtino, kad medicininėje dokumentacijoje iki pareiškėjo susirgimo (kraujavimo) nėra duomenų, kad jis sirgo opalige, po to tokių duomenų vėl nėra. Paaiškina, kad taip gali būti, kadangi tai buvo ūminė opaligė. Paaiškino, kad endoskopiniuose tyrimuose užgijusių opų nematyti.

Teismas medicininę dokumentaciją vertina atsižvelgdamas į specialisto paaiškinimus, kurie pasitvirtina medicininių dokumentų įrašais. Todėl laikoma esant nustatyta, kad pareiškėjui kraujavimas iš skrandžio atsirado dėl ūminės skrandžio opaligės, o ne dėl įtampos lipant laiptais. Šiuo atveju nesvarbu, kaip rašomas opaligės kodas, ar kaip kraujuojančios, ar ne, kadangi kraujavimas vyko tik 2010 01 25, po to jis buvo sustabdytas, ūminė opaligė išgydyta. VGPUL galutinė diagnozė rašyta 2010 01 27, kai kraujavimas jau buvo išgydytas, taip pat nedarbingumo pažymėjimai išduoti nesant kraujavimo, todėl negalima teigti, kad diagnozės kodas nurodytas klaidingai. Opaligė su kraujavimu buvo tik trumpą laiką 2010 01 25, o vėliau, kaip teigė specialistas, taikytas labai efektyvus gydymas, todėl ir diagnozė jau rašoma kaip opa be kraujavimo.

Dėl to diagnozės nustatymui neturi reikšmės pareiškėjo teikiami endoskopiniai tyrimai 2010 03 29, 2010 09 24, kur jau opos nediagnozuojamos, bet diagnozuojama varikozė, kuri specialisto teigimu taip pat gali sukelti kraujavimą, bet šiuo atveju aiškiai nustatyta, kad kraujavimas buvo iš opų (dviejų), todėl pareiškėjo pateikiami tyrimai neturi ryšio su nagrinėjama diagnoze ir jos padariniu – kraujavimu.

Taigi pareiškėjo skundžiamoje tyrimo išvadoje pareigūnai teisingai rėmėsi visa turima medicinine dokumentacija, rodančia, kad pareiškėjas tarnybos metu susirgo liga – skrandžio opa, dėl kurios ir buvo gydomas ir dėl kurios gavo nedarbingumo pažymėjimus. Atsižvelgiant į visą pirmiau nurodytą reglamentavimą tarnybinio tyrimo metu padarius išvadą, kad pareigūno sveikata tarnybos metu sutriko dėl ligos, nebuvo jokio pagrindo siųsti pareiškėją į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, kurios paskirtis yra ne ligos diagnozavimas, bet sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas. Minėta, kad pagal tokią ligą CMEK netgi negalėtų vadovautis Vyriausybės nutarimu Nr. 1130 patvirtintu sveikatos sutrikdymų sąrašu, kadangi jame nėra pasisakoma, kad kompensacija gali būti mokama dėl kraujavimo, susijusio su kokia nors skrandžio liga. Pagal Statuto 40 straipsnio 5 ir 6 dalis tarnybinis tyrimas atliktas tinkamai, o siųsti šiuo atveju į CMEK nėra nei Statute, nei kituose teisės aktuose nustatyto pagrindo. Konstatuota tyrimo metu, kad pareiškėjo sveikata sutriko tarnyboje, bet pareigūnas susirgo dėl ligos, nesusijusios su tarnyba, ką patvirtina visi byloje ištirti įrodymai, todėl išvada yra pagrįsta ir teisėta.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes skundas atmetamas dėl abiejų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo V. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.