- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-797-372/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „BnP Finance“
- Atsakovas
- K. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-40708-592/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovui K. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinės bendrovė (toliau – AB) „BnP Finance“ kreipėsi į teismą, prašė iš atsakovo K. R. priteisti ieškovės naudai: 57,92 Eur negrąžinto kredito; 16,22 Eur kredito mokesčio; 133,45 Eur delspinigių; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 15 Eur žyminio mokesčio; 121 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Ieškovė nurodė, kad vartojimo kredito davėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finverta“ ir atsakovas K. R. 2009 m. kovo 10 d. sudarė vartojimo kredito sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 57,92 Eur dydžio vartojimo kreditas 28 dienų terminui, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 16,22 Eur kredito mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.
3. Ieškovė pažymėjo, jog 2017 m. vasario 13 d. tarp padinės kreditorės ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis. 2017 m. vasario 14 d. elektroniniu paštu ir 2017 m. vasario 17 d. registruotu paštu ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija, tačiau atsakovas Sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė.
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovei 57,92 Eur negrąžinto vartojimo kredito dalį ir 16,22 Eur nepadengto kredito mokesčio. Pažymėjo, jog prašo teismo priteisti delspinigius už 180 dienų, mažina Sutartyje nustatytą 2 procentų delspinigių dydį iki 1 procento ir prašo priteisti iš atsakovo iš viso 133,45 Eur delspinigių (delspinigių apskaičiavimo formulė: pradelsta sumokėti suma (16,22 Eur + 57,92 Eur) x delspinigiai per vieną dieną (1 proc.) x pradelstų dienų skaičius (180 dienų).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas nutarė: 1) priteisti ieškovei iš atsakovo K. R. 57,92 Eur negrąžinto kredito; 16,22 Eur kredito mokesčio; 6,67 Eur delspinigių; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 80,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 52,94 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) likusią ieškinio dalį atmesti.
6. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, jog atsakovas prievolę atsiskaityti pažeidė, šios prievolės neginčija, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 57,92 Eur negrąžinto kredito ir 16,22 Eur nesumokėto kredito mokesčio.
7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; taip pat netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Teismas pažymėjo, jog norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalo juos įrodyti, tačiau ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžia nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintini iki 0,05 procento už vieną dieną, tad iš viso iš atsakovo priteistina 6,67 Eur delspinigių, o likusi reikalavimo dalis dėl delspinigių priteisimo atmestina.
8. Atitinkamai teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 80,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 38,93 proc. ieškinio reikalavimų) ieškovei iš atsakovo priteisė 52,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Skųsdama pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą už akių, ieškovė (apeliantė) AB „BnP Finance“ prašo teismo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių ir priteisti iš atsakovo 133,45 Eur delspinigių; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš atsakovo 136 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti iš atsakovo 15 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
10. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad teismas netinkamai vertino prašomus priteisti delspinigius, nukrypo nuo įstatymo nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 133,45 Eur iki 6,67 Eur iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas daugiau nei aštuonerius metus vengė vykdyti sutartinius įsipareigojimus; į tai, jog ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką (180 dienų); kad ieškovė sumažino Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 1 proc.; neatsižvelgė ir į tai, jog atsakovas Sutarties nevykdė visiškai, nors jos vertė nebuvo didelė. Ieškovės (apeliantės) nuomone, nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinų delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas laisva valia įsipareigojo paskolą grąžinti Sutartyje nurodytu terminu, šios pareigos neįvykdė, su Sutarties sąlygomis sutiko.
11. Ieškovė (apeliantė) pažymėjo, jog teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, kadangi šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamojo byloje vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta 2009 m., o teismas, ginčo teisiniams santykiams taikydamas negaliojančias VKĮ normas, pažeidžia tiek lex retro non agit principą, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą.
12. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkinęs dalies materialinio reikalavimo, nepagrįstai sumažino ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas, todėl keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir ieškovės reikalavimus tenkinant visa apimtimi, turėtų būti pakeista sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad ieškovei (apeliantei) priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies (dėl priteistų delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo) teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
15. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. kovo 10 d. tarp pradinės kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Finverta“ ir atsakovo K. R. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 57,92 Eur dydžio kreditas 28 dienų terminui. Vartojimo kredito sutarties 6.1. punkte buvo numatyta, kad kredito gavėjas, neįvykdęs prievolės grąžinti kreditą kredito grąžinimo dieną, privalo apmokėti kreditorei 2 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Iš Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų matyti, jog šalys susitarė, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjai 2 proc. dydžio delspinigius (netesybas) už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų ir / ar nesumokėtų kitų nei kredito pagal sutartį numatytų sumų. Atsakovas įsipareigojo nustatytu terminu pagal įmokų mokėjimo grafiką grąžinti kreditą (iki 2009 m. balandžio 8 d.) ir sumokėti 16,22 Eur dydžio kredito mokestį. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Finverta“ ir ieškovės AB „BnP Finance“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties į atsakovo įsiskolinimą. 2017 m. vasario 14 d. pranešimu „Dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę“ ieškovė informavo atsakovą apie tai, jog perėmė pradinės kreditorės reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties; paragino atsakovą sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškove atsiskaitė, į bylą nepateikta.
Dėl ginčo esmės
16. Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria buvo sumažintas ieškovės reikalaujamų priteisti delspinigių dydis (taip pat ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų dydis), nurodė, kad jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkto nuostatoms, todėl juos mažinti nėra jokio pagrindo, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele.
17. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai įstatymu, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės nevykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
18. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).
19. Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Delspinigiai dažniausiai skaičiuojami pažeidus prievolės įvykdymo terminą; pasižymi tęstinumu, nes jie skaičiuojami už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (dieną, savaitę ar mėnesį ir pan.).
20. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos, kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiajai šaliai patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
21. Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pvz., VKĮ įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis).
22. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės.
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 133,45 Eur dydžio delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų laikotarpį, taikant 1 proc. delspinigių normą. Teismas pažymėjo, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Teismas akcentavo, jog norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalo juos įrodyti, tačiau ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintini iki 0,05 procento už vieną dieną.
24. Apeliaciniame skunde ieškovė (apeliantė) akcentuoja, jog ginčo atveju pirmosios instancijos teismas ne tik nukrypo nuo įstatymo nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, bet ir nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, kadangi šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.
25. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kaip matyti iš nurodytos įstatymo nuostatos, ji yra taikoma netesybų atveju, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis įstatymas buvo priimtas 2010 metais ir įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d. Šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d. (VKĮ 41 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutartis tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta 2009 m. kovo 10 d., todėl sutiktina su ieškovės (apeliantės) skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, byloje spręsdamas priteistinų delspinigių dydžio klausimą, nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis.
26. Kaip numatyta įstatymo normose, šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog šalys susitarė dėl 2 proc. netesybų dydžio. Kartu akcentuotina, kad teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar sutartos netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, ar jų dydis neprieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai, ar nesuteikia galimybės nepagrįstai praturtėti vienai šaliai, ar nepažeidžia teisėtų kitos šalies interesų.
27. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta.
28. Nagrinėjamojo byloje ieškovė (apeliantė) teismo prašė priteisti 57,92 Eur negrąžinto kredito bei 16,22 Eur kredito mokesčio, kas pirmosios instancijos teismo ir buvo priteista. Prašomų priteisti delspinigių dydį ieškovė (apeliantė) apskaičiavo, remdamasi delspinigių apskaičiavimo formule: pradelsta sumokėti suma (16,22 Eur + 57,92 Eur) x delspinigiai per vieną dieną (1 proc.) x pradelstų dienų skaičius (180 dienų). Nurodė, jog prašo priteisti delspinigius tik už 180 dienų, bei geranoriškai mažina Sutartyje nustatytų 2 proc. delspinigių dydį iki 1 proc.
29. Pažymėtina, kad nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus; ar šalys yra vartotojai; į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį; skolininko elgesį; į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus; sutarties šalių interesų pusiausvyrą ir kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas įstatymų nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netesybų dydžio klausimais, taip pat į tai, kad ginčo atveju yra vertintina vartojimo sutarties sąlygų atitiktis sąžiningumo kriterijams, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalo juos įrodyti, tačiau ji į bylą tokių įrodymų nepateikė.
31. Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.
32. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių palikti nepakeistą, nėra pagrindo perskaičiuoti ieškovės (apeliantės) prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl ieškovės (apeliantės) patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.