- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-21
- Bylos Nr.
- I1-3533-1063/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01617-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 12 000 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalėjimo sąlygos. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas ploto vienam asmeniui reikalavimas. Be to, kamerų plotą mažino ne tik kamerose gyvenančių asmenų skaičius, tačiau ir baldai, sanitarinis mazgas. Pažymėjo, kad sprendžiant ploto klausimus turėtų būti vertinamas sanitarinio mazgo, esančio kameroje, plotas, taip pat baldų užimamas plotas. Dėl per mažo kamerų ploto trūko vietos judėjimui kameroje. Pareiškėjas tik atvykęs į įkalinimo įstaigą nors ir buvo raštu supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau toks supažindinimas buvo atliktas formaliai, priverstiniu būdu. Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Kamerose buvo įrengti vandens nutekėjimo trapai, o tai terpė kameroje rinktis pelėsiui, drėgmei. Pareiškėjo nuomone, prausyklos ir tualeto įrengimas neatitiko protingumo ir teisėtumo principų. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo atitvaras nesuteikia galimybės tinkamai higienai palaikyti, be to, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų, tuo metu, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacinė sistema. Pažymėjo, kad vieno karto per savaitę nusiprausimas po dušu prieštarauja gerai moralei ir teisės aktų reikalavimams. Pabrėžė, kad nebuvo užtikrinta galimybė susisiekti su pareigūnais, kamerose nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti. Kalint nebuvo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužių, drabužius tekdavo džiovinti kamerose. Dėl ventiliacijos nebūvimo kameras vėdindavo per langus. Kamerose buvo pelėsis, o dėl silpnai šviečiančių lempučių būdavo prietema.
Pažymėjo, kad visos nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, todėl padarė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikė duomenis, kuriose kameroje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Išvedimas į dušą vieną kartą per savaitę taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas atliekamas per langus, kaip nustatyta teisės aktuose. gyvenamosiose patalpose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, tačiau pasitaiko, kad patys nuteistieji šią įrangą gadina. Pažymėjo, kad aktualūs teisės aktai nors ir nenumatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, tačiau dalis prausimosi vietų buvo atskirtos pertvaromis.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d., jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu viso ginčo laikotarpiu nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.
Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui tenkantis plotas kameroje būtų mažesnis nei 3,6 kv. m., todėl atitinkamai Konstitucijos 3 straipsnio pažeidimas taip pat nekonstatuotinas.
Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys sanitariniai mazgai ir baldai. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad sprendžiant ploto klausimus turėtų būti vertinamas ir sanitarinio mazgo, ir baldais, esančiais kameroje, užimamas plotas, vertintini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į įkalinimo įstaigą nors ir buvo raštu supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau toks supažindinimas buvo atliktas formaliai, priverstiniu būdu. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, jį susipažindinant su vidaus tvarkos taisyklėmis, jo atžvilgiu buvo atliekamas spaudimas ar kitokie panašūs veiksmai. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai taip pat vertintini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimus. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Iš byloje pateikto Vilniaus pataisos namų informacinio rašto (b. l. 61) matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos.
Į bylą nėra pateikta duomenų, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirose kabinose su durimis. Įvertinus nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį (daugiau nei metus) tik 26 paras buvo patalpintas vienas, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Kaip nustatyta bylos medžiaga, ginčo laikotarpiu pareiškėjas tik 26 dienas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, visą kitą laikotarpį kartu su juo buvo laikomas dar vienas asmuo. Taigi, tik trumpą laiko tarpą pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).
Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo ventiliacijos, kameros buvo vėdinamos per langus. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš į bylą pateikto pareiškėjo skundo Lukiškių TI-K administracijai (b. l. 80) matyti, kad pareiškėjas dėl negalėjimo atidaryti lango kameroje Nr. 176 kreipėsi Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 8 d. raštu Nr. 96-65 (b. l. 79) buvo informuotas, kad kliūtys pašalintos. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu nurodytų aplinkybių (dėl tinkamo vėdinimo neužtikrinimo) detaliau nepagrindė, o apsiribojo tik deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, o pareiškėjui detaliau šių argumentų nepagrindus (kokiose kamerose, kokia žala dėl to buvo padaryta ir pan.), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog dėl oro trūkumo kameroje buvo pažeistas širdies ritmas, byloje nepagrįsti jokiais įrodymais.
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti pareigūną. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas saugumas, tuo atveju, jeigu gyvenamojoje patalpoje kiltų grėsmė sveikatai.
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų. Atsakovės atstovas paneigdamas šiuos argumentus atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sumontuota aliarmo iškvietimo sistema visose kamerose. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti ir jie buvo veikiantys.
Pareiškėjo teigimu, vieno karto per savaitę nusiprausimas po dušu prieštarauja gerai moralei ir teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtintą reguliavimą, pagal kurį asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, be to, pareiškėjui neneigiant, jog jis buvo vedamas praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, atsakovės atstovo neteisėto veikimo (neveikimo) minėtu aspektu taip pat nenustatyta.
Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo pelėsis, kamerose dėl silpnai šviečiančių lempučių būdavo prietema.
Pažymėtina, kad visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu 0,05–0,15 m/s., o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. sausio 21 d. Patikrinimo akto (b. l. 92) matyti, kad kameroje 277, kurioje pareiškėjas kalėjo tikrinimo laikotarpiu, dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiti į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktualūs.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų (kamerose buvo pelėsis, silpnai švietė lemputės), atsižvelgtina į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius, jog kamerose buvo pelėsis, neužtikrinti apšvietimo reikalavimai, iš čiaupo bėgo rudas vanduo ir kt.), nedetalizuodamas šių savo teiginių, t. y. nenurodydamas, kuriose būtent kamerose buvo tokios sąlygos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pareiškėjo vien tik abstraktaus pobūdžio teiginių vertinti kaip pagrįstų.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, atsiradusia psichologine įtampa ir kilusiais kitais nepatogumais.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K jokiais įrodymais nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, darytina išvada, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau pareiškėjui neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, nustatyti atsakovės atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovės atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį (daugiau kaip metai), į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų argumentų nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui priteistinas 1 800 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 103 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. O. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą už higienos sąlygų neužtikrinimą, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.