Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-13 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-23953-726/2015 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovei J. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovo J. J. ieškinys atsakovei J. M., kuriuo prašoma nustatyti nepilnametės dukros D. J., gim. 2005 m. birželio 20 d., nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su ieškovu (tėvu), priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnametei durai po 145 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės, nustatyti ieškovo siūlomą atsakovės su nepilnamete dukra bendravimo tvarką, priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be minėtų reikalavimų, ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones-iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos nustatyti nepilnametės dukters D. J. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu (tėvu), priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 145 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-05-13 nutartimi nutarė atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-05-13 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008).

Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindė nepilnametės dukros netinkamomis gyvenimo sąlygomis, naudojamu prieš nepilnametę psichologiniu ir fiziniu smurtu. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvavo, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, prašyme nurodydamas tik savo teiginius ir paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad šalių nepilnametei dukrai gyvenimas su motina daro neigiamą įtaką jos fizinei, psichologinei ar socialinei raidai. Atitinkamų įrodymų apeliantas nepateikė ir su atskiruoju skundu. Atmetami apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo spręsti tik pranešęs atsakovei, kadangi teismui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar yra būtinybė pranešti atsakovui apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo (CPK 147 str. 1 d.). Aplinkybė, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė, neturėdamas Vaiko teisių apsaugos institucijos išvados dėl nepilnametės dukros gyvenamosios vietos įvertinimo, neįtakoja skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, nes įstatymas nenumato, kad laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimui yra būtina ir privaloma tokia išvada. Pagal CK 3.178 straipsnio nuostatas, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada yra būtina tik dėl paties ginčo, nagrinėjant bylą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys, kuriame buvo suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisme buvo gautas 2015-05-11, o nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių laikantis įstatymo nustatytų terminų priimta 2015-05-13, akivaizdu, kad Vaiko teisių apsaugos institucijos išvados išsireikalavimas objektyviai nebuvo įmanomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio ieškovui bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paaiškėjus naujoms aplinkybėms.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.