Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nors S. V. kaltu neprisipažino ir paduotame apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, jo kaltę padarius kaltinime nurodomas nusikalstamas veikas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma: liudytojų parodymai, tų parodymų patikrinimų vietoje, asmens parodymų atpažinti, apžiūrų ir kratų protokolai, specialistų išvados ir jų parodymai teisminio nagrinėjimo metu, išslaptinti ir teisme išnagrinėti operatyvinių veiksmų atlikimo dokumentai bei kiti nuosprendyje išdėstyti bei aptarti įrodymai. Nors nuteistasis kaltu neprisipažįsta, tačiau jis neigia tik patį neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tvirtindamas, kad apie narkotinių medžiagų paslėpimą automobilyje, kuriuo naudojosi, jis nežinojo. Tuo tarpu kitas kaltinime nurodytas aplinkybes apie važinėjimą tuo automobiliu po Biržų miestą, ketinimą tuo automobiliu per valstybės sieną važiuoti į Latviją, o po to į Estiją, pats nuteistasis pripažįsta, todėl šioje dalyje teismo išvadas patvirtina net ir paties nuteistojo parodymai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad didžiąją dalį nuteistojo apeliacinio skundo argumentų jau išnagrinėjo, aptarė ir nuosprendyje išdėstė jų atmetimo argumentus pats pirmosios instancijos teismas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš dalies patenkinus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus, buvo išnagrinėti dar ir papildomi įrodymai. Tačiau šie įrodymai, kolegijos nuomone, ne tik nesukėlė jokių abejonių dėl S. V. kaltės, bet tik dar kartą pavirtino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, o taip pat priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą.

Apelianto argumentus apie tai, kad jo kaltės nepatvirtina konkretūs ištirti įrodymai, kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Operatyvinių veiksmų atlikimo (operatyvinio sekimo) protokolas patvirtina visas kaltinime nurodomas aplinkybes apie tai, ką nuteistasis S. V. veikė 2005 m. gegužės 11 d. nuo ryto iki jo sulaikymo Saločių-Grenctalės Jungtiniame valstybės sienos perėjimo punkte momento. Iš šio protokolo matosi, kad tos dienos ryte S. V. atsirakino savo išsinuomotą garažą ir išvažiavo iš jo automobiliu ,,Škoda Felicija“. Vairuodamas šį automobilį jis vienas ilgą laiką važinėjo po Biržų miestą įvairiomis gatvėmis, kartais sustodamas, keisdamas važiavimo greitį ir kryptį. Galiausiai tuo pačiu automobiliu išvažiavo iš miesto, važiavo keliu Pasvalys-Saločiai, trumpam buvo sustojęs prie kavinės ,,Pakelės namai“, ten užėjęs kalbėjosi su ten pat užėjusiu kitu vyriškiu (kaip paaiškėjo – V. G. ), o po to tuo pačiu automobiliu ,,Škoda Felicija“ vienas toliau važiavo keliu Pasvalys-Saločiai, ketino pervažiuoti per valstybės sieną į Latviją, tačiau Saločių-Grenctalės Jungtiniame sienos perėjimo punkte buvo sulaikytas. S. V. operatyvinio sekimo, jo važinėjimo automobiliu ,,Škoda Felicija“ po Biržus, po to keliu už miesto Pasvalio kryptimi ir iki pasienio posto, jo sulaikymo tame poste, automobilio ,,Škoda Felicija“ apžiūros ir narkotikų (kanapių dervos) suradimo to automobilio slėptuvėse aplinkybes patvirtino kriminalinės policijos pareigūnų liudytojų A. M. , I. L. , R. S. , R. K. parodymai, taip pat byloje esantys policijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Iš automobilio apžiūros protokolo matosi, kad automobilio ,,Škoda Felicija“ bagažinėje ir salone aptiktose slėptuvėse buvo surasti 92 plastikiniai paketai su rudos spalvos kieta medžiaga, 41 iš tų surastų paketų apvynioti baltos spalvos siūlu. Iš specialisto išvados matyti, kad surasta ir paimta į 92 plyteles supresuota augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė 22 kg 975 g. Iš kitos specialisto išvados matyti, kad ant siūlo, kuriuo buvo apvyniotas vienas iš tyrimui pateiktų paketų su kanapių derva, buvo surasti ne mažiau negu dviejų asmenų biologiniai DNR pėdsakai, priklausantys S. V. ir dar vienam nenustatytam asmeniui. Šios išvados tikimybė tokia didelė (ne mažesnė negu 99,99984 proc.), kad ją būtina vertinti kaip kategorišką. Iš kratos protokolo matyti, kad S. V. nuomojamame garaže buvo surasti du metaliniai dažų balionėliai su purkštukais ir alaus butelis bei stiklinė. Iš kitų specialistų išvadų matyti, kad ant nurodytų alaus butelio ir stiklinės buvo surasti S. V. rankų pirštų pėdsakai. Tuo tarpu kratos metu paimtuose metaliniuose indeliuose buvo rasti žalios spalvos lako dažai. Specialisto išvadoje nurodoma, kad šie dažai pagal savo cheminę sudėtį yra bendros grupinės priklausomybės su dažais, paimtais nuo automobilio ,,Škoda Felicija“ kėbulo, o taip pat nuo slėptuvių, įrengtų šio automobilio bagažinės kairėje ir dešinėje pusėse bei automobilio salone po priekinėmis sėdynėmis. Tikėtina, kad tie dažai net ir vienarūšiai, o kategoriška išvada apie tai nepadaryta tik dėl tyrimo metu rastų grunto ir kitokių priemaišų bei dėl neorganinių pigmentų ir užpildų nebuvimo. .

Kaip jau buvo nurodyta, visų išvardintų įrodymų neginčija ir pats nuteistasis. Jis pripažino, pripažįsta ir to neginčija savo apeliaciniame skunde, kad kaltinime nurodytą dieną tikrai naudojosi automobiliu ,,Škoda Felicija“, buvo sulaikytas su juo pasienio poste ir kad tame automobilyje apžiūros metu, jam pačiam dalyvaujant, tikrai buvo surastos ir paimtos narkotinės medžiagos. Tai pats nuteistasis patvirtino visose apklausose ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Neprisipažindamas kaltu, nuteistasis tik aiškino ir tebeaiškina, kad jis iš viso nieko nežinojo nei apie automobilyje įrengtas slėptuves, nei apie jose paslėptas narkotines medžiagas. Todėl apeliantas teigia, kad yra nekaltas ir kad jo dalyvavimas disponuojant narkotinėmis medžiagomis bei tų medžiagų kontrabandoje neįrodytas. Iš bylos matyti, kad viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu S. V. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Jis parodė, kad ieškojo darbo skaitydamas įvairius skelbimus. Paskambinęs telefonu, kurio dabar nurodyti jau negali, sužinojo, kad reikalingas vairuotojas. Telefonu kalbėjosi su nepažįstamu vyriškiu, apie kurį iki šiol nieko nežino. Tas vyriškis telefonu pasakė, kad kai bus darbo, jam paskambins. Po kažkiek laiko tas vyras jam paskambino ir liepė iš jo nurodytos vietos paimti ir priregistruoti automobilį. Jam už kelių eismo taisyklių pažeidimus prieš tai buvo paskirta baudų, jų jis nebuvo sumokėjęs, todėl nutarė automobilio savo vardu neregistruoti, o paprašė tai padaryti savo pažįstamos J. Z. . Šiai sutikus, kartu su ja nuvažiavo į jam telefonu nurodytą vietą pas K. Ten rado kieme stovintį automobilį ,,Škoda Felicija“. Buvo surašyti dokumentai apie tai, kad automobilį perka J. Z. , tačiau jokių pinigų mokėti nereikėjo ir jis jų nemokėjo, pagalvojo, kad jau sumokėjo tas jam skambinęs nepažįstamas vyras. Už mašinos priregistravimą ir valstybinių numerių ženklų išdavimą sumokėjo jis pats, taip pat ir pats už savo pinigus automobilį apdraudė. Tačiau į ,,Registrą“ atlikti techninės apžiūros jis nevažiavo, o ant apžiūros akto esantis parašas yra ne jo. Tą automobilį jis laikė savo išsinuomotame garaže. Po kiek laiko jam vėl paskambino tas pats nepažįstamas vyras ir pasakė, kad reikės važiuoti į Estiją ir parvežti iš ten tepalo, skirto medienos impregnavimui. Dar pasakė, kad automobilyje jam bus padėti kažkokie dokumentai, o dėl tolesnių kontaktų Taline jam paaiškins kiti asmenys. Daugiau nieko konkretesnio nesužinojęs, jis sutiko važiuoti į Estiją. Nuėjęs į garažą, automobilio ,,Škoda Felicija“ salone rado kelis lapus popieriaus su medienai impregnuoti skirto skysčio aprašymu, taip pat paliktus 50 eurų, už kuriuos nusipirko benzino. Automobiliu ,,Škoda Felicija“ jis užvažiavo į namus, pasiėmė reikalingus kelionei dokumentus, po to važinėjo po Biržus, o dar po to jau išvažiavo iš miesto ir ketino važiuoti į Estiją. Tačiau kertant Lietuvos-Latvijos valstybės sieną, pasienio poste buvo sulaikytas. Jį ir jo automobilį nugabeno į Panevėžį ir ten, dalyvaujant jam pačiam, detaliai apžiūrinėjo automobilį. Bagažinėje ir salone rado įrengtas slėptuves, o iš jų ištraukė daugybę į polietileną suvyniotų tamsios spalvos supresuotų plytelių. Kas ir kada automobilyje įrengė tas slėptuves ir paslėpė ten narkotines medžiagas, jis nežino. Tačiau jis mano, kad jam nežinant, automobiliu galėjo naudotis ir kiti asmenys. Tai jis suprasdavo iš to, kad atėjęs į garažą, automobilį kartais rasdavo kitaip stovintį. Be to, garažo raktą jis laikydavo paslėpęs ant to paties garažo lietvamzdžio, apie tai telefonu buvo pasakęs tam nepažįstamam vyrui, su kuriuo kalbėdavo telefonu. Į Estiją jis vyko apie tai nieko nepasakęs savo sugyventinei, už tai jam nebuvo sumokėta, bet jis manė, kad tai bus padaryta sugrįžus į Lietuvą. Jam pačiam buvo keistas toks su juo telefonu bendravusio vyriškio elgesys, tačiau jis neturėjo darbo ir todėl, neturėdamas kitos išeities, vykdė to asmens nurodymus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neįvertino daugelio bylos aplinkybių ir neteisingai įvertino įrodymus. Be pagrindo buvo atmesti jo paties parodymai, tuo tarpu kiti įrodymai jo kaltės nepatvirtina, o nuosprendyje išdėstytas išvadas teismas pagrindė tik prielaidomis. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nepatikėjo S. V. parodymais ir juos atmetė, padaręs išvadą, kad tie parodymai neatitinka tikrovės ir tokiu būdu nuteistasis tik bando išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada teisinga ir pagrįsta. Kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo S. V. jau aptarti parodymai iš tikrųjų patys savaime ne tik neįtikinami, tačiau ir nelogiški, o jo nurodomos aplinkybės praktiškai neįmanomos. Nuteistasis aiškina, kad tariamai susitarė dėl darbo vairuotoju su jam nepažįstamu asmeniu, su kuriuo bendravo tik telefonu. Tikrai neįtikėtina, kad S. V. būtų vykdęs visus tokio asmens nurodymus iš viso nieko apie tą asmenį nežinodamas. Juk apeliantas teigia, kad nežino nei jo nurodomo asmens vardo ir pavardės, nei jo adreso, nei jokių kitų duomenų. Dabar negali nurodyti netgi jo turėto telefono numerio. Juo labiau neįtikėtina, kad tokio iš viso nepažįstamo ir nematyto asmens nurodymu S. V. būtų vykęs į tolimą kelionę į Estiją, dar ir negavęs už tai jokio užmokesčio ir jokių garantijų, kad už tai jam bus atlyginta. Nuteistojo parodymai apie tariamą vykimo į Estiją tikslą – parvežti medienos impregnavimo priemonių – irgi visiškai neįtikinami. Į Estiją S. V. išvyko apie tai nieko nepranešęs kartu su juo gyvenančiai sugyventinei, tik prieš keletą dienų pagimdžiusiai vaiką. Tikrai neįtikėtina, kad to S. V. nebūtų padaręs, jeigu į ilgalaikę kelionę tikrai būtų vykęs parsivežti jo nurodomų medžio impregnavimo priemonių. Kita vertus, nuteistasis netgi nesugebėjo nurodyti, kur ir pas ką jis tas priemones turėjo įsigyti, neturėjo jų įsigijimui pinigų, o dėl tolesnių savo veiksmų ketino sulaukti tik dar kažkokių nežinomų asmenų nurodymų jau pačioje Estijoje. Pažymėtina, kad teisme ir pats S. V. pripažino, kad tokia jo nurodyta situacija, tas bendravimas telefonu su nepažįstamu vyriškiu ir jam atrodė keistai.

Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas S. V. pripažino kaltu ne tik todėl, kad nepatikėjo jo parodymais. Nuosprendyje išdėstyti konkretūs įrodymai, kurie ne tik paneigė nuteistojo parodymus, bet ir patvirtino jo dalyvavimą kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padaryme. Teismas nepažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad operatyvinio tyrimo metu buvo sekamas jis, nes iš su tuo susijusių dokumentų matyti, kad buvo sekamas visai kitas asmuo – V. G. . Tik po kontakto su V. G. buvo pradėta sekti jį patį. Apeliantas taip pat nurodo, kad iki tol apie kokį nors jo ryšį su narkotinėmis medžiagomis nebuvo netgi jokių operatyvinių duomenų. Tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti. Iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo (t. 3, b. l. 34-35) matyti, kad operatyvinis sekimas buvo vykdomas tiek dėl V. G. , tiek ir dėl S. V. . Nors 2005 m. gegužės 11 d. ryte buvo pradėtas sekti V. G. , po jo susitikimo su S. V. toliau jau buvo sekamas S. V. . Todėl nuosprendyje išdėstytas teismo teiginys, kad S. V. buvo sekamas, yra visiškai teisingas. Iš bylos taip pat matyti, kad šio operatyvinio sekimo teisėtumas ikiteisminio tyrimo metu jau buvo patikrintas ir jokių įstatymų pažeidimų nebuvo nustatyta. Taip pat pažymėtina, kad šio sekimo metu užfiksuotų duomenų, t. y. S. V. veiksmų nurodytą dieną – važinėjimo automobiliu ,,Škoda Felicija“ maršrutų, susitikimų tą dieną su V. G. ir kt., neginčija ir pats nuteistasis S. V. , pats savo parodymais patvirtinęs tas pačias aplinkybes. Tuo tarpu jau ankstesnių operatyvinių duomenų buvimą apie galimą S. V. dalyvavimą nusikalstamose veikose patvirtino teisme apklausti jau nurodyti kriminalinės policijos pareigūnai liudytojai A. M. , I. L. , R. S. ir R. K. . Visi jie parodė, kad jau iš anksto turėjo operatyvinės informacijos, kad S. V. gali gabenti narkotines medžiagas per valstybės sieną. Kad tokią operatyvinę informaciją pareigūnai tikrai turėjo, akivaizdžiai patvirtina ir pačios S. V. sulaikymo aplinkybės. Iš bylos matyti, kad pasienio tarnybos pareigūnai jau iš anksto buvo informuoti apie automobilio ,,Škoda Felicija“ atvykimą į pasienio postą, šio automobilio sulaikymui ir patikrinimui buvo specialiai ruošiamasi, pasitelktos specialisto kinologo paslaugos, sulaikytas pasienio poste automobilis ir jį vairavęs S. V. išsamiai apžiūrai iš karto buvo nugabenti į Panevėžį. Ten automobilį išradžius, jame aptiktose slėptuvėse ir buvo surastos narkotinės medžiagos. Nepaisant šių aplinkybių, pareigūnų turėtos operatyvinės informacijos, byloje nėra jokių duomenų apie kokias nors pareigūnų provokacijas padaryti nusikalstamą veiką arba kitokius neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats nuteistasis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas apie automobilio ,,Škoda Felicija“ įgijimo aplinkybes ir apie tai, kad tuo automobiliu ir garažu naudojosi tik pats nuteistasis. Kolegijos nuomone, su tuo susijusius įrodymus teismas irgi įvertino tinkamai, o apelianto dėstomi argumentai nepagrįsti.

Nuteistasis nurodo, kad automobilio ,,Škoda Felicija“, kurį jam įsigyti telefonu nurodė tas nepažįstamas ir nematytas ,,darbdavys“, jis neregistravo savo vardu, o paprašė tai padaryti pažįstamos J. Z. . Taip pasielgė todėl, kad tuo metu nebuvo sumokėjęs jam anksčiau paskirtų baudų ir bijojo, kad jų išieškojimas galės būti nukreiptas ir į automobilį. Liudytojas T. P. parodė, jog pas jį atvykęs pažįstamas S. V. iš pradžių prašė užregistruoti automobilį jo vardu, tačiau jam nesutikus, kreipėsi į jo draugę J. Z. . Liudytoja J. Z. parodė, kad S. V. paprašė užregistruoti automobilį jos vardu, aiškino, kad pats to padaryti negali, nes turi nesumokėtų baudų. Ji sutiko S. V. padėti, važiavo kartu su juo prie kažkokio namo, pasirašinėjo automobilio pirkimo dokumentus, po to automobilį registravo savo vardu. Daugiau jai apie tai niekas nežinoma, ji pinigų nemokėjo ir tuo automobiliu naudotis net neketino. Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuteistojo versiją apie automobilio registravimo ne savo, o kito asmens vardu priežasties pagrįstai atmetė. Teismas rėmėsi prie bylos pridėtomis pažymomis, iš kurių matyti, kad už KET pažeidimus S. V. anksčiau paskirtos baudos dar iki automobilio ,,Škoda Felicija“ įgijimo jau buvo pakeistos kitomis nuobaudomis – viešaisiais darbais arba administraciniu areštu. Tai nuteistojo aiškinimus visiškai paneigia. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dar du dokumentai: 2006 m. birželio 14 d. antstolio raginimas S. V. sumokėti 249,09 Lt teismo išlaidų ir 62,10 Lt vykdymo išlaidų pagal 2000 m. balandžio 10 d. teismo išduotą vykdomąjį dokumentą ir 2006 m. spalio 28 d. įmonės ,,Lindorff“ raštas, kuriuo ši įmonė, perėmusi reikalavimo teisę iš UAB ,,Bitė Lietuva“, reikalauja iš S. V. 1577,98 Lt skolos sumokėjimo. Tačiau šie dokumentai nuosprendyje jau padarytos teismo išvados nepakeičia. Pirmiausia, abu šie raginimai sumokėti skolas S. V. atsiųsti praėjus jau daugiau negu metams po S. V. sulaikymo šioje byloje. Nors pirmasis 249,09 Lt S. V. įsiskolinimas atsirado dar prieš keletą metų, tačiau šios skolos suma labai nedidelė. Tuo tarpu dėl antrojo įsiskolinimo už telefoninius pokalbius iš viso dar nepriimtas teismo sprendimas. Be to, nurodytų dydžių skolas S. V. tikrai galėjo be vargo grąžinti ir dėl to registruoti automobilį kito asmens vardu nebuvo reikalo. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad savo vardu neregistruodamas automobilio, kurį vėliau panaudojo kaip nusikaltimo priemonę, S. V. tokiu būdu tik bandė nuslėpti pasiruošimą tų nusikalstamų veikų padarymui. Pažymėtina, kad šią teismo išvadą patvirtina ir visuma kitų įrodymų, patvirtinančių S. V. kaltę. Teismas paneigė ir nuteistojo versiją, kad automobilį ,,Škoda Felicija“ jis gavo veltui ir už jį nemokėjo pinigų. Apelianto argumentai, kad teismas negalėjo remtis apie tai parodančios vienintelės liudytojos O. K. parodymais ir kad šiuos parodymus tariamai paneigė liudytojai P. K. bei J. Z. , taip pat nepagrįsti. Byloje dokumentais nustatyta, kad automobilį ,,Škoda Felicija“ Vokietijoje įsigijo ir į Lietuvą parsigabeno automobilių prekyba užsiimanti UAB ,,Stikta“. Tarpininku parduodant šios įmonės automobilius buvo P. K. , automobilių pardavimo dokumentus tvarkydavo jo žmona O. K. . Apklausta liudytoja O. K. parodė, kad prie namų tikrai laikė žalios spalvos automobilį ,,Škoda Felicija“ ir turėjo UAB ,,Stikta“ įgaliojimą jį parduoti. Prisimena, kad tą automobilį apžiūrėjo vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo – S. V. . Jis nutarė tą automobilį pirkti ir sumokėjo jai 3000 Lt, o ji jam davė automobilio dokumentus. Po 4-5 dienų S. V. dar kartą atvyko jau su moterimi ir pasakė, kad pirkimo-pardavimo sutartį reikia surašyti tos moters vardu. S. V. papildomai jai sumokėjo dar 200 Lt, o ji surašė pirkimo-pardavimo sutartį. Parodymo atpažinti metu O. K. tarp kitų asmenų atpažino S. V. ir patvirtino, kad būtent jis pirko automobilį ir sumokėjo jai pinigus. Apelianto argumentai, kad O. K. serga psichine liga, todėl jos parodymai nepatikimi, nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad O. K. nustatytas invalidumas, tačiau ne dėl psichinių ligų, o dėl cukrinio diabeto, smegenų kraujagyslių ir kitų susirgimų. Būtent dėl sveikatos būklės po operacijos dėl kraujagyslių aneurizmos pašalinimo O. K. negalėjo dalyvauti teisiamajame posėdyje, todėl teismas visiškai pagrįstai, vadovaujantis BPK 276 str., perskaitė ir rėmėsi šios liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš bylos matyti, kad ta apklausa vyko laikantis visų BPK 184 str. numatytų reikalavimų, apklausoje dalyvavo pats įtariamasis S. V. ir jo gynėjas. Todėl teismas šiuos perskaitytus O. K. parodymus pagrįstai pripažino įrodymu ir pagrįstai jais pagrindė nuosprendį. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad abejoti šios visiškai nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo. Kitų liudytojų parodymai ne tik nepaneigia O. K. nurodytų aplinkybių, bet ir jas patvirtina. Liudytojas P. K. teisme parodė, kad S. V. pirmojo atvykimo apžiūrėti automobilio jis nematė, nes nebuvo namuose. Tačiau jam žmona O. K. pasakojo, kad buvo atvykęs vyriškis, kuris nutarė pirkti ,,Škoda Felicija“, sumokėjo pinigus, o tvarkyti dokumentų pažadėjo atvykti po kelių dienų. Kai antrąjį kartą S. V. vėl atvyko jau su moterimi, jis namuose buvo, S. V. dar jo prašė įdėti į automobilį kilimėlius. Automobilio pardavimo dokumentai buvo tvarkomi jų namuose. Kaip S. V. mokėjo pinigus, jis pats nematė, bet apie tai jam sakė žmona. Parodymo atpažinti metu P. K. atpažino S. V. . Liudytoja J. Z. teisme parodė, kad važiavo kartu su S. V. prie kažkokio namo, jame buvo surašyti automobilio pirkimo-pardavimo dokumentai, kuriuos ji pasirašė. Po to automobilis buvo jos vardu įregistruotas. Ji pati už automobilį pinigų nemokėjo ir nematė, kad tvarkant dokumentus tai būtų daręs S. V. . Tai, kad P. K. ir J. Z. patys nematė S. V. , mokančio už automobilį pinigus, tikrai nepaneigia ir neprieštarauja O. K. parodymams. Visų pirma, tie pinigai, kaip parodė O. K. , buvo sumokėti ne J. Z. pasirašant pirkimo-pardavimo dokumentus, o kitu laiku. Liudytojas P. K. parodė, kad dokumentų tvarkymas ir pinigų priėmimas buvo ne jo, o jo žmonos pareiga. Tuo tarpu liudytoja J. Z. pas K. buvo atvykusi vienintelį kartą, tik pasirašė dokumentus ir daugiau niekuo nesidomėjo. Kaip S. V. jau anksčiau buvo sumokėjęs didžiąją pinigų dalį, ji iš viso negalėjo matyti, o kaip jis sumokėjo likusius 200 Lt, irgi galėjo nepastebėti ir tai yra visiškai suprantama. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau akivaizdžiai neteisingai nurodo, neva O. K. parodžiusi, kad pinigų sumokėjimas vyko matant kitiems asmenims, konkrečiai – P. K. ir J. Z. . Tai neatitinka tikrovės. O. K. apklausos protokole nurodyta priešingai, kad pinigų sumokėjimo kiti asmenys nematė, nes S. V. 3000 Lt jai sumokėjo atvykęs vienas dar pirmąjį kartą, o likusius 200 Lt jis jai sumokėjo dar iki dokumentų, kuriuos pasirašė J. Z. , surašymo. Bet kuriuo atveju, byloje yra 2005 m. balandžio 19 d. pažyma-sąskaita, patvirtinta UAB ,,Stikta“ antspaudu bei J. Z. parašu, kurioje nurodyta, kad J. Z. nusipirko automobilį už 2400 Lt. Nors ši suma ir mažesnė už tą, kurią O. K. nurodo gavusi iš S. V. , vis tiek ta pažyma-sąskaita, kartu su O. K. parodymais, patvirtina, kad už automobilį buvo sumokėti pinigai ir juos sumokėjo automobilį svetimu vardu registravęs S. V. . Pažymėtina ir tai, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties su J. Z. sudarymas dar ir paneigia nuteistojo versiją ir jo spėliojimus, kad pinigus už automobilį galėjo sumokėti tas pats nuteistojo nurodomas nepažįstamas ir nematytas vyriškis, su kuriuo jis bendravo tik telefonu. Dvi pirkimo-pardavimo sutartys negalėjo būti sudarytos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teismas nepaneigė jo parodymų, kad automobiliu naudojosi ne tik jis pats, bet ir kiti asmenys. Apelianto nuomone, tie kiti nenustatyti asmenys ir galėjo įrengti automobilyje slėptuves bei paslėpti jose narkotines medžiagas. Apeliantas tvirtina, kad šią jo versiją patvirtina tai, kad jo vairuojamame automobilyje paimtame techninės apžiūros rezultatų kortelės dublikate yra ne jo parašas, tačiau teismas to neištyrė. Be to, jis parodė, kad raktas nuo garažo, kuriame jis laikė automobilį ,,Škoda Felicija“, būdavo saugomas ne namuose, bet jis tą raktą palikdavo virš garažo esančiame lietvamzdyje. Nurodo, kad pareigūnai šių nurodomų aplinkybių nepatikrino. Apie vietą, kur palikdavo garažo raktą, jis telefonu buvo sakęs tam pačiam jo nurodytam nepažįstamam vyriškiui. Be to, nuteistasis nurodo, kad garaže automobilį rasdavo paliktą kitokiose padėtyse ir iš to suprasdavo, kad juo dar kažkas naudodavosi. Kolegijos nuomone, šias apelianto versijas teismas irgi pagrįstai atmetė. Automobilio ,,Škoda Felicija“ 2005 m. gegužės 19 d. vykusios apžiūros metu tikrai buvo paimta ir prie bylos pridėta automobilio ,,Škoda Felicija“ techninės apžiūros rezultatų kortelės dublikato kopija (t. 1, b. l. 32-33, 97-98). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas pareiškė prašymą paskirti rašysenos ekspertizę ir nustatyti, ar nurodytą dokumentą pasirašė tikrai pats S. V. . Tačiau to nepavyko padaryti, nes teismas gavo Lietuvos teismo ekspertizės centro atsakymą, kad parašų kopijos netiriamos, nes pagal jas patikrinti, ar parašas nėra techniškai suklastotas, nėra galimybės. Nepaisant to, nuteistojo versijos atmetamos dėl kitų priežasčių. Pirmiausia negalima sutikti su tuo, kad nurodytame dokumente esantis parašas aiškiai ne paties S. V. . Be to, nurodytame techninės apžiūros rezultatų kortelės dublikate nurodyta, kad automobilio ,,Škoda Felicija“ techninė apžiūra atlikta 2005 m. balandžio 19 d. UAB Panevėžio techninės apžiūros centre. Taip pat nurodyta, kad mokesčių mokėtoja yra J. Z. , o grafoje ,,vairuotojo parašas“ įrašyta S. V. pavardė ir yra jo parašas, kurio apeliantas nepripažįsta. Tačiau šiame dokumente nurodoma automobilio techninė apžiūra atlikta tą pačią dieną, kurią buvo sudaryta J. Z. pasirašyta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Teisme S. V. parodė, kad į techninę apžiūrą prie ,,Regitros“ jis nevažiavo. Tačiau tai paneigia kiti įrodymai. Iš paties S. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir prie jo pridėtų fotolentelių matyti, jog S. V. parodė, kaip jis vyko į techninės apžiūros stotį, ten tikrino ,,Škoda Felicija“ techninę būklę ir kad ten jam buvo išduotas techninės apžiūros talonas. Tai aiškiai matosi ir iš prie protokolo pridėtų fotonuotraukų (t. 2, b. l. 154). Tą patį S. V. buvo parodęs teisme perskaitytuose ankstesniuose, ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 2, b. l. 139-141). Dar pažymėtina ir tai, kad joks kitas asmuo, išskyrus S. V. , techninės apžiūros metu nebūtų galėjęs nurodyti į apžiūros dokumentus įrašytos tik nuteistajam pažįstamos J. Z. pavardės. Visa tai patvirtina, kad automobilį techninei apžiūrai pateikė ir apžiūros dokumentuose pasirašė pats apeliantas.

Pagrįstai atmesta ir nuteistojo versija, kad automobiliu ,,Škoda Felicija“ naudojosi ir kiti asmenys. Pirmiausia pažymėtina, kad ir šioje dalyje paties nuteistojo parodymai prieštaringi ir neįtikinantys. Jau paminėtame pirmosios instancijos teisme perskaitytame įtariamojo papildomos apklausos protokole (t. 2 b. l. 139-141) S. V. buvo nurodęs kitokias aplinkybes. Tos apklausos metu jis parodė, kad jokių kitų asmenų, kurie būtų naudojęsi automobiliu ,,Škoda Felicija, jis nepastebėjo, garaže ir prie garažo jokių asmenų nebuvo sutikęs. Taip pat parodė, kad garaže niekada nerado iki tol nebuvusių daiktų, o patį automobilį garaže visada surasdavo toje pat vietoje, kur pats jį būdavo palikęs. Ir tik vėlesniuose parodymuose S. V. jau ėmė aiškinti, kad kartais automobilį surasdavo pastatytą garaže kitoje vietoje ar padėtyje. Bet kuriuo atveju, S. V. niekada neparodė, kad automobiliu koks nors kitas asmuo tikrai pasinaudojo, o taip pat nenurodė ir jokių, bent jau jam įtarimą keliančių tai galėjusių padaryti asmenų. Tai buvo ir tebėra tik S. V. spėliones. Šioje byloje nustatyta, kad garažas, kuriame S. V. laikė automobilį ,,Škoda Felicija“, priklausė su byla visiškai nesusijusiai ir S. V. nepažinojusiai Biržų gyventojai A. P. . Po skyrybų su savo vyru tapusi nurodyto garažo savininke, ji garažą nuomojo, tačiau, kaip pati nurodė, į jį paskutinį kartą buvo užėjusi tik maždaug prieš aštuonis metus. Ten ją pakvietė tik policijos pareigūnai, atlikę garaže kratą. Tik tuomet ji suprato, kad savo garažą nuomojo sulaikytajam S. V. . Kad garaže nesilankydavo jo savininkė A. P. , neginčija ir pats nuteistasis. Apeliantas dar nurodo apie tai, jog neįrodyta, kad jis pats įrengė automobilyje slėptuves, be to ant rastų narkotinių medžiagų paketo nustatyti palikti ne tik jo, bet ir dar vieno asmens DNR pėdsakai. Šios bylos aplinkybės dar bus aptartos papildomai, tačiau nuteistojo versijos apie tai, kad garažu ir automobiliu, jam nežinant, naudojosi kiti asmenys, jos irgi nepatvirtina. Visų pirma, tikrai neįrodyta, kad slėptuvės automobilyje buvo įrenginėjamos ir narkotinės medžiagos jame slepiamos būtent nurodytame garaže. Kita vertus, tai, kad garaže buvo surasti tos pačios rūšinės priklausomybės ir spalvos dažai, kuriais buvo nudažyta automobilio bagažinė bei jose įrengtos slėptuvės, taip pat ir tai, kad ant siūlo, kuriuo buvo aprištas vienas iš narkotinių medžiagų paketų, buvo rasta S. V. ir dar vieno nenustatyto asmens DNR pėdsakai, teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad bet kuriuo atveju slėptuvės negalėjo būti įrengtos ir narkotikai jose negalėjo būti paslėpti nedalyvaujant ir to nežinant pačiam nuteistajam. Apeliantas dar nurodo, kad garažo raktus visada laikydavo paslėpęs virš to garažo esančiame lietvamzdyje, apie tai jis telefonu buvo pasakęs ir tam pačiam jau nurodytam nepažįstamam vyriškiui. Net ir tikint šiais nuteistojo parodymais, tai nepatvirtina tos pačios jo versijos, kad automobiliu ,,Škoda Felicija“ galėjo naudotis kiti nenustatyti asmenys, juo labiau, apie tai nežinant nuteistajam S. V. . Tokią išvadą patvirtina visos jau anksčiau aptartos bylos aplinkybės. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad paties nuteistojo parodymai apie garažo raktų laikymą lietvamzdyje irgi yra prieštaringi, o kiti įrodymai tų jo parodymų nepatvirtina, o kaip tik paneigia. Pirmą kartą apie garažo raktų laikymą garažo lietvamzdyje S. V. nurodė apklaustas įtariamuoju 2005 m. gegužės 19 d. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis šiuos parodymus patvirtino, parodė garažą, kuriame laikė automobilį ,,Škoda Felicija“, o po to, kaip nurodoma protokole, pasilipęs ant garažo durų vyrių, ranka parodė vietą lietvamzdyje, kurioje laikydavo raktus. Tačiau, kaip matosi iš šio tyrimo veiksmo protokolo, garažo raktai paties S. V. nurodytoje vietoje surasti ir paimti nebuvo. Be to, apklausiamas teisme S. V. ir pats jau parodė, kad neprisimena, kur paliko garažo raktus, kai išvažiavo iš to garažo 2005 m. gegužės 11 d. Jis parodė, kad arba paslėpė raktus tame pačiame lietvamzdyje, arba paliko namuose, į kuriuos buvo pakeliui užsukęs. Šioje dalyje svarbią reikšmę turi ir nuteistojo sugyventinės liudytojos L. N. parodymai. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme L. N. , pasinaudojusi BPK 82 str. 2 d. numatyta teise, atsisakė duoti parodymus ir apklausta nebuvo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka liudytoja jau sutiko būti apklausta. Ji parodė, kad savo sugyventinio S. V. įsigyto automobilio ,,Škoda Felicija“ pati niekada nematė. Garaže, kurį nuomojo S. V. , ji buvo prieš pusmetį iki S. V. sulaikymo. Ji pati turi automobilį ,,Opel Astra“, kuris visą laiką stovėdavo jų namo kieme ir tik porą kartų buvo paliktas garaže žiemos metu. Liudytoja parodė, kad garažo raktų namuose, jokiuose stalčiuose, ji nematydavo. Tačiau aiškiai parodė, kad po S. V. sulaikymo garažo raktai buvo namuose. Tuo tarpu perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu duotuose parodymuose (t. 1, b. l. 179-181) L. N. buvo nurodžiusi kitokias aplinkybes. Tuomet ji parodė, kad nuomojamo garažo raktus S. V. visada laikydavo namuose. Tuos raktus, laikomus namuose, ji matydavo ir 2005 m. balandžio bei gegužės mėnesiais. Po S. V. sulaikymo raktus ji rado namuose, koridoriaus spintos stalčiuje. Kada ir kaip S. V. įsigijo automobilį ,,Škoda Felicija“, jai nieko nežinoma, to automobilio ji nematė. 2005 m. gegužės 11 d. S. V. išėjo iš namų, tačiau apie jokią savo būsimą kelionę jai nieko nepasakė. Tos pačios apklausos metu L. N. nurodė ir apie dar vieną svarbią aplinkybę. Ji parodė, kad S. V. nuomojamame garaže ne tik 2005 m. pradžioje, žiemą, tačiau ir balandžio bei gegužės mėnesiais nuolat buvo laikomas ne koks nors kitas, o tik jos automobilis ,,Opel Astra“. Šis automobilis, paimtas iš garažo, kieme prie namo nakčiai iš viso buvo paliktas vos kelis kartus.

Į klausimą, kodėl pakeitė savo ankstesnius parodymus, liudytoja L. N. paaiškino, kad tos apklausos metu dar buvo pogimdyminiame šoke ir nesuvokė, ką sako. Ją apklausinėjusiai tyrėjai paklausus, kad gal garažo raktai buvo laikomi spintos stalčiuje, ji tai ir patvirtino. Kolegijos nuomone, tokie liudytojos nurodyti paaiškinimai apie parodymų pakeitimo priežastis nėra įtikinami. L. N. apklausinėjusi pareigūnė tikrai negalėjo žinoti, kurioje buto vietoje, ir dar tokioje konkrečioje, galėjo būti laikomi raktai. Todėl ji negalėjo užduoti tokio menančio klausimo, o tai galėjo nurodyti tik pati liudytoja. Taip pat sunku patikėti, kad L. N. būtų galėjusi visiškai ar bent iš dalies nesuvokti savo duodamų parodymų dėl gimdymo. Iš bylos matyti, kad L. N. pagimdė vaiką balandžio mėnesį, tuo tarpu liudytoja buvo apklausta tik birželio 1 d. Tuo pat metu galima pagrįstai manyti, kad pakeisdama savo parodymus, liudytoja tokiu būdu siekia padėti nuteistajam. Nors ir nesusituokę, tačiau L. N. ir S. V. kelis metus iki pat S. V. sulaikymo gyveno kartu, jiems gimė vaikas, todėl akivaizdu, kad liudytoja suinteresuota padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent palengvinti jo padėtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme atsisakiusi duoti parodymus, apeliacinės instancijos teisme ji jau sutiko būti apklausta. Negana to, apklausos metu liudytoja, netgi nesulaukusi jai užduodamų klausimų, pati savo iniciatyva iš karto pareiškė, kad jos ankstesni parodymai neteisingi ir pati iš esmės pakeitė parodymus būtent apie garažo raktų laikymo vietą ir apie tai, kur (šalia namo ar garaže) laikė savąjį automobilį ,,Opel Astra“. Iš to netgi galima padaryti išvadą, kad L. N. dar iki šios apklausos gerai žinojo, kurios iš jos nurodytų aplinkybių bus ypač svarbios šiai bylai, ir iš esmės pakeitė parodymus kaip tik dėl tų aplinkybių, kurias apeliaciniame skunde nurodinėja nuteistasis. Esant tokios aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad teisingais reikia laikyti ne pakeistus teisme, o būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus L. N. parodymus. Šie perskaityti parodymai buvo duoti ne teismui ir ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Jie negali būti pripažinti įrodymais. Tačiau pagal BK 276 str. 4 d. nuostatas ir šie parodymai teisme gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Taigi vertinant ikiteisminio tyrimo metu duotus L. N. parodymus būtent tokia procesine prasme, daroma išvada, kad jie paneigia nuteistojo nurodomas versijas, o patvirtina kitais įrodymais nustatytas nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Tie perskaityti L. N. parodymai patvirtina, kad S. V. garažo raktus laikydavo ne lietvamzdyje, o savo namuose. Be to, iš tų parodymų netgi matyti, kad iki pat S. V. sulaikymo garaže daugiausia būdavo laikoma ne S. V. ,,Škoda Felicija“, o pačios L. N. ,,Opel Astra“. Bet kuriuo atveju, net ir apklausta teisme, liudytoja L. N. patvirtino, kad po S. V. sulaikymo garažo raktus ji rado namuose. Jau buvo nurodyta, kad teisme raktų palikimo namuose 2005 m. gegužės 11 d. rytą nepaneigė ir pats nuteistasis. Neigdamas mokėjęs už automobilį ,,Škoda Felicija“ pinigus ir nuolat pabrėždamas, kad vykdė tik nepažįstamo vyriškio telefonu duodamus nurodymus, S. V. bando įtikinti teismą, kad automobilis priklausė ne jam ir jis juo naudojosi tik tiek, kiek jam nurodė jo tariamas ,,darbdavys“. Tačiau be jau aptartų aplinkybių, šią nuteistojo versiją paneigia ir dar kai kurie kiti, jokių abejonių nekeliantys įrodymai. Pats nuteistasis S. V. parodė, kad šį automobilį apdraudė savo lėšomis. Vadinasi, jis tą automobilį įsigijo būtent savo reikmėms, nes mokėti pinigus už draudimą tik dirbant kažkieno vairuotoju ir dar net negavus jokio piniginio atlyginimo, būtų buvę nelogiška. Be to, S. V. ir pats pripažino, kad naudojo automobilį ir savo reikmėms, važinėdavosi po Biržus. Tuo tarpu iš prie bylos pridėtos pažymos apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos valstybės sieną, matyti, kad šiuo automobiliu ,,Škoda Felicija“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistasis buvo išvykęs ir į užsienį, iš kur per Smėlynės tarptautinį PKP sugrįžo 2005 m. balandžio 24 d. Visi šie aptarti bylos duomenys paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo išvadas, kad S. V. automobilį pirko už savo pinigus, nuolat turėjo jį savo žinioje ir juo naudojosi, o taip pat ir ruošė šį automobilį kaip nusikaltimo priemonę planuojamų nusikalstamų veikų padarymui. Tie patys aptarti įrodymai paneigia ir apelianto versiją, kad įrengti automobilyje slėptuves ir paslėpti jose narkotikus galėjo kažkokie nenustatyti asmenys ir kad jie tai padarė jam nežinant.

UAB ,,Stikta“ tarpininkavę ir automobilį ,,Škoda Felicija“ S. V. pardavę jau minėti liudytojai P. K. ir O. K. parodė, kad šis automobilis buvo apgadintas, reikėjo taisyti priekinę kairę kėbulo dalį. Tačiau remontuojant automobilį dugno ir salono suvirinimo darbai nebuvo atliekami. Jokių slėptuvių automobilyje nebuvo ir jos nebuvo įrenginėjamos. Tą patį patvirtino ir šio automobilio remonto reikalais rūpinęsis nurodytų liudytojų sūnus, dar vienas liudytojas V. K. . Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas P. K. apžiūrėjo jau sulaikytą automobilį ,,Škoda Felicija“ ir neabejodamas parodė, kad abejose bagažinės pusėse esančių negamybiniu būdu padarytų ertmių iki parduodant šį automobilį S. V. nebuvo. Visa tai įrodo, kad slėptuvių, aptiktų automobilyje po nuteistojo sulaikymo, kuriose buvo rastos narkotinės medžiagos, iki parduodant automobilį S. V. tikrai nebuvo ir jos buvo įrengtos jau vėliau. Dar kiti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis ne tik žinojo apie automobilyje įrengtas slėptuves, tačiau žinojo ir apie jose paslėptas narkotines medžiagas. Jau paminėti šioje nutartyje liudytojai kriminalinės policijos pareigūnai parodė, kad jau nuo paties S. V. sulaikymo pasienio kontrolės punkte momento jo elgesys iš karto sukėlė įtarimų. S. V. elgėsi labai neramiai, jaudinosi, nesugebėjo atsakyti į paprastus klausimus, aiškino, kad nežino, kam priklauso automobilis. Taip pat aiškino, kad važiuoja į Estiją komerciniais reikalais, tačiau negalėjo pasakyti, kur ir pas ką vyksta konkrečiai, aiškino, kad Estijoje jam kažkas paskambins. Kad S. V. negalėjo nežinoti apie automobilyje įrengtas slėptuves, yra akivaizdu ir tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai. Iš automobilio apžiūros protokolo, prie jo pridėtų fotonuotraukų, o taip pat iš peržiūrėto tos apžiūros vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad automobilio bagažinėje ir salone įrengtos slėptuvės matomos ir jų nebuvo galima nepastebėti. Tos slėptuvės buvo įrengtos abiejose bagažinės pusėse ir salone ant kėbulo dugno, iš viršaus privirinus papildomas metalo plokštes ir taip akivaizdžiai pakėlus kėbulo dugną. To irgi nebuvo galima nepastebėti. Policijos pareigūnas liudytojas A. M. parodė, kad iš sulaikymo vietos automobilį varant į detalios apžiūros vietą, jis tą automobilį vairavo. Atsisėdęs ant vairuotojo sėdynės, iš karto pasijuto neįprastai ir suprato, kad kėbulo dugnas pakeltas. Tas pats pasakytina ir apie bagažinę, nes apžiūros metu aiškiai matėsi, kad ji šviežiai nudažyta. Liudytojas A. M. parodė, kad jautėsi netgi šviežių dažų kvapas. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta, kas įrengė slėptuves ir neįrodyta, kad tai padarė jis. Teismas tiksliai šių aplinkybių nenustatė, tačiau pažymėtina, kad būtent slėptuvių įrengimu S. V. nebuvo ir nėra kaltinamas. Tačiau teismas pripažino įrodytomis kitas svarbias aplinkybes. Kaip jau buvo nurodyta, apžiūros metu nustatyta, kad automobilio bagažinė neseniai perdažyta. Tuo tarpu S. V. nuomojamame garaže kratos metu buvo rasti ir paimti du metaliniai dažų balionėliai su purkštukais. Tai pripažįsta ir pats S. V. , jis aiškina, kad vieną dažų balionėlį rado bagažinėje, o kitą anksčiau jam davė kažkoks jo pažįstamas. Specialisto išvada patvirtina, kad nurodytuose metaliniuose induose su purkštukais yra lako dažai. O viename iš tų indelių esantys žalios spalvos lako dažai yra bendros grupinės priklausomybės su dažais, tyrimo metu paimtais nuo automobilio ,,Škoda Felicija“ kėbulo ir slėptuvių, įrengtų bagažinėje ir salone po priekinėmis sėdynėmis. Specialisto išvada nekategoriška tik todėl, kad dažuose rasta grunto ir kitokių priemaišų. Tačiau ši išvada, kartu su kitomis aplinkybėmis, t. y. dažų suradimu būtent garaže, kur buvo laikomas automobilis, nepalieka jokių abejonių, kad ,,Škoda Felicija“ bagažinė ir slėptuvės buvo nudažytos būtent garaže rastais dažais. Todėl, nors ir negalima atmesti galimybės, kad dažymo darbus atliko kiti asmenys, tačiau nėra abejonių, kad tai buvo padaryta žinant pačiam nuteistajam. Tokia išvada daroma ne tik todėl, kad automobilis ir garažas buvo S. V. žinioje, bet ir tuo, kad pats S. V. pripažino įgijęs nurodytus dažus. Tai reiškia, kad jeigu automobilį dažė kokie nors kiti asmenys, tai dažus jiems davė būtent pats nuteistasis.

Apeliantas nurodo, jog neįrodyta, kad jis narkotines medžiagas slėpė automobilyje, nes ant jo rankų nebuvo surasta tų medžiagų pėdsakų. Jų tikrai nebuvo surasta, tačiau tai yra visiškai paaiškinama. Negalima atmesti galimybės, kad slepiant kanapių dervą buvo naudojamasi pirštinėmis. Be to, teismas ir nepadarė išvados, kad narkotinės medžiagos automobilyje buvo paslėptos prieš pat išvykstant iš garažo ir neužilgo iki S. V. sulaikymo. Bylos aplinkybės, sudėtingai įrengtos slėptuvės ir rastas jose labai didelis kruopščiai supakuotų kanapių dervos kiekis kaip tik leidžia padaryti išvadą, kad tų narkotinių medžiagų paslėpimas turėjo užimti daug laiko ir tai turėjo būti padaryta daug anksčiau, o ne S. V. sulaikymo dieną. Kaip tik tuo ir paaiškinama, kad po sulaikymo ant S. V. kūno ir rūbų narkotinių medžiagų pėdsakų jau nesurasta. Tačiau paties S. V. betarpišką kontaktą su narkotinėmis medžiagomis ir dalyvavimą jų slėpime į automobilyje įrengtas slėptuves patvirtina kiti įrodymai. Specialisto išvadoje kategoriškai nurodoma, kad ant siūlo, kuriuo buvo apvyniotas vienas iš automobilyje rastų paketų su kanapių derva, buvo surasti būtent S. V. ir dar vieno asmens biologiniai DNR pėdsakai. Ši specialisto išvada yra kategoriška ir jos neginčija net pats nuteistasis. Šį tyrimą atlikęs specialistas G. Švilpa teisme savo išvadą patvirtino. Jis taip pat paaiškino apie atlikto tyrimo mechanizmą ir apie tai, kad odos dalelės ir DNR pėdsakai ant siūlo galėjo atsirasti asmeniui kontaktavus su narkotinių medžiagų paketais. Specialistas neatmetė tikimybės, kad žmogaus DNR galima pernešti nuo vieno daikto ant kito juos patrynus.

Sutikdamas su pačia specialisto išvada, nuteistasis savo parodymuose ir apeliaciniame skunde nurodo įvairius kitokius jo DNR pėdsakų patekimo ant siūlo, kuriais buvo apvyniotas narkotinių medžiagų paketas, būdus. Apeliantas nurodo, kad apžiūros metu rasti kanapių dervos paketai buvo dedami ant iš to paties automobilio paimto jo medžiaginio užtiesalo. Dar nurodo, kad tie pėdsakai ant siūlo galėjo atsirasti nuo automobilio kilimėlių bei įrankių, kuriuos jis anksčiau lietė, be to, jo DNR pėdsakus, jo nuomone, nuo jo anksčiau liestų daiktų ant rastų paketų galėjo pernešti automobilį ardę ir apžiūrą atlikinėję pareigūnai. Apeliantas tvirtina, kad tokią galimybę patvirtino ir teisme apklaustas specialistas G. Švilpa.

Tiriant šias nuteistojo versijas ir su tuo susijusias bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas ištyrė papildomus įrodymus. Buvo išreikalauta video kasetė ir peržiūrėtas automobilio ,,Škoda Felicija“ apžiūros vaizdo įrašas, nes tai nebuvo padaryta pirmosios instancijos teisme, taip pat apklaustas specialistas biologas. Paaiškėjus, kad tyrimą šioje byloje atlikęs ekspertas G. Švilpa kriminalistinių tyrimų centre jau nedirba ir nesant galimybių jį apklausti papildomai, į teismą buvo iškviestas ir apklaustas to paties tyrimo centro skyriaus ekspertas biologas G. Šinkūnas.

Peržiūrėjus automobilio apžiūros vaizdo įrašą, dar kartą paaiškėjo slėptuvių įrengimo mechanizmas. Slėptuvės įrengtos abejose bagažinės pusėse esančiose ertmėse ir automobilio salone po priekinėmis sėdynėmis. Po sėdynėmis įrengtos kėbulo dugną pakėlusios plokštės, dėl kurių po jomis atsirado atitinkamos ertmės. Slėptuvių įrengimui buvo būtina atlikti sudėtingus darbus, turėjo būti atliekami metalo suvirinimo darbai. Automobilio išardymui ir narkotinių medžiagų iš slėptuvių paėmimui irgi teko naudoti įvairią techniką, negamykliniu būdu padarytas slėptuves teko laužyti. Taip pat buvo įsitikinta, kad narkotines medžiagas į slėptuves buvo galima paslėpti dviem būdais: arba jas ten sudėti ir užvirinti metalinėmis plokštėmis, arba paketus įkišti į paliktas ertmes. Peržiūrėtas vaizdo įrašas teismui padėjo geriau suvokti ir kitas paketų paslėpimo detales. Paaiškėjo, kad dalis paketų su kanapių derva buvo tiesiog sudėti į ertmes. Tuo tarpu į gilesnes tų ertmių vietas dalis paketų buvo sukišti prieš tas kiekvieną paketą atskirai ir juos vieną su kitu aprišus ir surišus virvute (siūlu). Tai buvo reikalinga tam, kad traukiant tą virvutę, iš slėptuvių būtų galima ištraukti visus paketus neardant papildomai įrengtų metalo konstrukcijų.

Peržiūrėjus vaizdo įrašo kasetę, taip pat buvo nustatyta, kad automobilio ,,Škoda Felicija“ apžiūra buvo atlikta dalyvaujant pačiam S. V. , kuris išimtų paketų su kanapių derva nepalietė. Tačiau tikrai buvo nustatyta, kad išimtus paketėlius apžiūrą atlikę pareigūnai iš pradžių iš tikrųjų sudėliojo šalia automobilio ant asfalto dangos, prieš tai ten patiesę iš automobilio paimtą apklotą ir kilimėlį. Nepaisant to, nuteistojo versijas apie jo DNR pėdsakų patekimą ant virvutės (siūlo) visiškai paneigė specialistas G. Šinkūnas, kuris pats dalyvavo peržiūrint apžiūros vaizdo įrašą, o po to išsamiai atsakė į teismo, o taip pat ir nuteistojo bei gynėjo užduotus klausimus. Pirmiausia specialistas patvirtino kito specialisto G. Švilpos išvadas ir tų išvadų kategoriškumą. Jis taip pat paaiškino, kodėl DNR pėdsakai buvo surasti tik ant vieno tyrimui pateiktos virvutės (siūlo) fragmento. Paaiškėjo, kad biologiniai DNR pėdsakai galėjo būti palikti bei nustatyti ir ant kitų virvučių bei jų dalių, tačiau specialisto išvadoje buvo nurodytas tik tas vienintelis siūlas, ant kurio DNR pėdsakų koncentracija pagal specialius kriterijus buvo tokia didelė, kuri leido padaryti jau jokių abejonių nekeliančias ir kategoriškas išvadas. Specialistas G. Šinkūnas sutiko ir su anksčiau teisme apklausto G. Švilpos aiškinimais apie tikimybę pernešti DNR pėdsakus daiktams liečiantis vienam su kitu, tačiau pažymėjo, kad nuteistasis tuos aiškinimus supranta neteisingai. Be to, specialistas G. Švilpa prieš tai teisme atsakinėjo tik į bendro pobūdžio klausimus. Atsakydamas į nuteistojo ir gynėjo klausimus, specialistas G. Šinkūnas paaiškino, kad nors daiktams liečiantis biologiniai pėdsakai gali būti paliekami, tačiau tokia tikimybė yra tik teorinė. Praktiškai tokios galimybės nėra. Be to, peržiūrėtame vaizdo įraše matytomis aplinkybėmis biologiniai pėdsakai galėjo likti tik ant plokščių į polietileną suvyniotų paketų paviršių, bet ne ant siūlų, kuriais tie paketai buvo aprišti. Specialistas taip pat paaiškino, kad ant siūlo tyrimo metu rasti DNR pėdsakai netgi iš viso negalėjo atsirasti liečiantis su kitais daiktais ar netgi žmogui tą siūlą tik liečiant rankomis. Tokiu atveju biologinių pėdsakų koncentracija būtų maža ir ekspertai tiesiog atsisakytų padaryti išvadą dėl jų priklausomybės. Tuo tarpu šioje byloje kategoriška išvada buvo padaryta tik dėl tokios pėdsakų koncentracijos, kuri jau nekėlė abejonių ir dėl kurios padaryta išvada yra kategoriška. Specialistas taip pat paaiškino, kad tokios didelės koncentracijos biologiniai DNR pėdsakai ant siūlo galėjo atsirasti tik intensyvaus trynimo būdu. Tokiu pavyzdžiu kaip tik ir galėjo būti atvejis, kai žmogus savo rankomis tuo siūlu aprišinėjo vaizdo įraše matytus paketus.

Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad papildomi ištirti įrodymai tik dar kartą patvirtino šioje byloje jau nustatytas aplinkybes bei nuosprendyje dėstomas teismo išvadas, o taip pat galutinai paneigė nuteistojo versijas ir jo apeliacinio skundo argumentus. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis S. V. tikrai iš anksto planavo nusikalstamas veikas, specialiai tam įsigijo automobilį ,,Škoda Felicija“, kurį panaudojo kaip nusikaltimų padarymo priemonę. Taip pat įrodyta, kad S. V. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo narkotines medžiagas, jas slėpė ir laikė automobilyje įrengtose slėptuvėse, o po to pats, vairuodamas automobilį, gabeno narkotines medžiagas Lietuvos Respublikos teritorija, o po to ir per valstybės sieną, kur ir buvo sulaikytas.