Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovės L. K. ir I. I. teismo posėdžio metu prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Savo nesutikimą su ieškiniu teismo posėdžio metu ir pateiktame atsiliepime į patįslintą ieškinį grindė tuo, kad jos duomenų apie L. T. giminystės ryšius neslėpė ir neketino slėpti. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovės veikė nesąžiningai atkurdamos nuosavybės teises į V. D. nacionalizuotą turtą. Pažymėtina, kad atsakovės su L. T. teisės aktų nustatyta tvarka pripažintinos tolimomis giminaitėmis. Pagal tuo metu, kai L. T. buvo pripažinta neterminuotai psichiškai nesveika, galiojusį CPK 283 str. pusseserės neturėjo teisės kreiptis dėl jos pripažinimo neveiksnia. Teisės aktai nenumato atsakovėms teisinės pareigos veikti L. T. vardu ir jos interesais, taip pat teikti tam tikrą informaciją, pvz., dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ieškovės motina, kol buvo gyva, ar jos brolis V. T. galėjo ją sužinoti kreipdamiesi į kompetentingas institucijas. Taigi atsakovių veiksmuose nėra nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės, tad civilinės atsakomybės taikymas jų atžvilgiu negalimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės globėjas su ieškove yra brolis ir sesuo. Tad ieškovės globėjas kaip artimas giminaitis iš moralinės pusės yra labiau įpareigotas nei pusseserės (atsakovės) rūpintis savo nedarbinga ir paramos reikalinga seserimi. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, kad L. T. brolis ir globėjas, pirmiausia pats bandė atkurti nuosavybės teises ir 2009-12-11 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Savo 2009-12-11 pareiškime jis nurodė, kad užaugo vaikų namuose-internate. Po vidurinės mokyklos baigė Vilniaus profesinės technikos 21 mokyklą, 1979-1981 m. tarnavo armijoje. Taigi tuo metu, kai grįžo iš armijos, jam buvo 21 metai. Termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo suėjimo dieną, t.y. 2001-12-31, jam buvo 41 metai. Taigi jis buvo sveikas, darbingas ir visiškai veiksnus asmuo, per tokį ilgą laikotarpį (nuo 21 metų iki 41 metų) turėjęs ir galėjęs pats pasirūpinti savo sesers teisėmis, taip pat ir jos teise atkurti nuosavybės teises į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę. Ieškovė taip pat neįrodė nuostolių patyrimo ir tikslaus jo dydžio faktų. L. T. jokių nuostolių faktiškai nepatyrė, nes Vilniaus apygardos administracinis teismo 2012-02-27 sprendimu jai atnaujintas terminas pateikti prašymą ir nuosavybes teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) vietovėje, tad L. T. šiandien turi galimybę atkurti nuosavybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2395/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą paliko nepakeistą ir papildomai pažymėjo, kad terminų atnaujinimas prašymui ir dokumentams pateikti savaime nereiškia nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos prašyme nurodytą nuosavybę visa apimtimi. Dėl galimybės tenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises, jas ir giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų pakankamumo ir pagrįstumo bus sprendžiama Nacionalinei žemės tarnybai priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises. Šioje byloje nebuvo nagrinėjama, į kokį žemės plotą pareiškėja gali teisėtai pretenduoti. Dokumentais patvirtinta, kad V. D. Trakų valsčiuje iki nacionalizacijos turėjo 12 dešimtinių (13,08 ha) žemės. Vilniaus apskrities viršininko 1998-11-24 sprendimu Nr. 79-5044 L. K. teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio V. D. valdytą žemę – 6,92 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) o Vilniaus apskrities viršininko 2003-04-01 sprendimu Nr. 79-11787 I. I. į senelio V. D. valdytą 4,00 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Iš viso bendrai pareiškėjos pusseserėms buvo atkurta nuosavybės teisė į 10,92 ha senelio V. D. valdytą žemę. Tai reiškia, kad negrąžinta liko 2,16 ha žemės.Todėl L. T. gali būti atkurtos tik į likusį neatkurtą 2,16 ha žemės sklypą. Kaip matyti iš prie ieškinio pridėto Nacionalinės žemės tarnybos 2012-06-27 rašto, L. T. šios savo teisės dar neįgyvendino. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovės mano, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovė netinkamai aiškina ir taiko teisės aktų normas, todėl patikslintas ieškinys turėtų būti atmestas. Taip pat atsakovės prašo ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti ieškinio senaties termino praleidimo pagrindu, motyvuodamos tuo, kad L. T. globėjas V. T. administracinėje byloje Nr. 1-695-426/2010, kurioje siekė sau atnaujinti terminą prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pats pripažįsta, kad 2006 m. rudenį sužinojo, kad jo senelis iki nacionalizacijos turėjo nuosavybės teise valdomos žemės. Šioje administracinėje byloje Nr. 1-695-426/2010 jis pats pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gruodžio 11 d. pažymą Nr. R4-5150, kuria jis buvo informuotas, kad Trakų valsčiaus žemės sklypų 1935 metų sąraše įrašytas V. D. vienkiemyje turėjęs 12 dešimtinių žemės. V. T. L. T. globėju tapo 2009-01-23 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2009-02-22. Vadinasi, teisė į ieškinį atsirado 2009-02-22. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2012-02-22. Ieškovė į teismą kreipėsi aiškiai praleidęs ieškinio senaties terminą.

Atsakovės Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog palaiko atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodoma, kad ne Trakų rajono savivaldybės administracijos veiksmai sukėlė L. T. žalą, dėl ko ji būdama galimai neveiksni negalėjo pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaip ir jos artimieji pretenduoti į nekilnojamąjį turtą. Atsakovė Trakų rajono savivaldybės administracija neturėjo jokio turtinio suinteresuotumo, todėl nepagrįstai patraukta atsakove.1964 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos civilinio kodekso 15 str. nurodo, kad „Pilietis, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar valdyti jų, gali būti teismine tvarka pripažįstamas neveiksniu. Šiuo atveju jam steigiama globa“ Iš pateiktų dokumentų matyti, kad L. T. sveikatos būklė galimai paaiškėjo atsižvelgiant į institucijų pateiktą informaciją, kuria remiasi ir pats ieškovės globėjas, būtent: pagal 2012-03-20 pateiktą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą Nr.R-9666 „Dėl duomenų apie darbingumo lygį“; 2006-12-21 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr.0110426, psichiatro K. V. parodymus Trakų rajono apylinkės teismo 2009-01-23 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-45-272/2009. Pabrėžtina, kad atsakovė Trakų rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą dėl L. T. pripažinimo neveiksnia ir 2009 m. sausio 23 d. L. T. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia, todėl teisės aktų nustatytą pareigą įvykdė kai jai paaiškėjo visos aplinkybės dėl L. T. sveikatos būklės. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė klaidingai interpretuoja iki 2001 m. galiojusias LR CPK nuostatas. Pagal tuo metu galiojusios CPK 283 str. „Byla dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės gali būti pradedama pagal jo sutuoktinio, tėvų, pilnamečių vaikų, globos (rūpybos) institucijos arba prokuroro pareiškimą“ Pažymėtina, kad minėta nuostata numato alternatyvius atvejus, kurie iš subjektų gali paduoti pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, tačiau ne imperatyvius. Atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio prašymo Trakų rajono savivaldybės administracija negalėjo pateikti, nes L. T. niekada nebuvo jokių Trakų rajono savivaldybės administracijos skyrių ar globos įstaigų prižiūrima, be to administracijai nebuvo žinomas faktas- neturėjo jokių duomenų dėl L. T. sveikatos būklės. Šiuo atveju, ją prižiūrėjo ir rūpinosi jos artimieji, todėl jie galėjo kreiptis į teismą dėl globos nustatymo. Atsakovė pabrėžia, kad V. T. būdamas L. T. globėju, pats niekada nesikreipė į teismą dėl jos neveiksnumo nustatymo ir pats neįvykdė jo menamos pareigos, dėl kurios skundžia atsakovus, neva privalėjusius kreiptis į tesimą dėl L. T. neveiksnumo nustatymo. Kaip jau minėta, 2012-03-20 pateiktame Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašte Nr.R-9666 „Dėl duomenų apie darbingumo lygį“ konstatuota, kad L. T. pripažinta II grupės invalidė neterminuotai, o pagrindinė diagnozė - sunkus protinis atsilikimas. Remiantis Lietuvos Respublikos CPK 178 str. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Konstatuotina, kad ieškinyje nepateik ta jokių duomenų (dokumentų, L. T. sveikatos būklės išrašų dėl jos protinio atsilikimo), kuriais grindžia savo reikalavimus. O tai paneigia Trakų rajono savivaldybės administracijos kaltę. Atsakovės atstovas pažymi, kad ieškovė praleido įstatymų nustatytą ieškinio senaties terminą. LR Civiliniame kodekso 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad „Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo <...>“. Ieškovės globėjas klaidina teismą, teigdamas, kad terminas atnaujintas 2012 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Pažymėtina, kad teismas savo sprendime pažymėjo, kad terminą atnaujina „prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisės dokumentams bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti <...>“ 2009 m. sausio 23 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-45-272/2009 m. (2 teismo sprendimo psl.) jau 2006 m. ieškovės globėjas su L. T. kreipėsi į notarę dėl žemės paveldėjimo reikalų, kad ši išduotų įgaliojimą tvarkyti L. T. žemės reikalus, tačiau notarė atsisakė tą padaryti pabendravusi su L. T.. Remiantis šia aplinkybe, ieškovės globėjas jau 2006 m. žinojo apie visus L. T. turtinius ir paveldėjimo reikalus, todėl per tris metus, t .y. iki 2009 m. turėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Kreipėsi tik 2014 m., todėl akivaizdu, kad ieškovė praleido įstatymų numatytą laiko terminą ieškiniui pareikšti.