- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-03
- Bylos Nr.
- N-444-914-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-01308-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimo Ž. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė : I.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimu Ž. L. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir jai skirta 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Nuobauda skirta už tai, kad Ž. L. 2010 m. sausio 7 d., apie 9.45 val., vairavo automobilį Toyota Avensis ir išvažiuodama iš kiemo į pagrindinę Trinapolio g., Vilniuje, prie 9 namo, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio Audi A6, vairuojamo M. P., su juo susidūrė ir apgadino – nubrozdino kairį priekinį sparną ir priekinį bamperį, po ko iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 158, 232 punktus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. L. prašo panaikinti jai skirtą nuobaudą arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog vien transporto priemonių susilietimas nėra pagrindas pripažinti buvus ATPK 127 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir skirti baudą. Atkreipia dėmesį, kad M. P., esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio ir todėl atsitrenkė į jos vairuotą automobilį, juolab kad ji jau buvo išvažiavusi iš sankryžos į pagrindinį kelią, todėl KET 158 punkto ji nepažeidė, o dėl įvykio iš dalies kalta pati nukentėjusioji. Taip pat mano, jog nepažeidė ir KET 232 punkto, kadangi eismo įvykio metu ji jokio susidūrimo nepajuto, todėl nemanė, kad nukentėjusioji iškvies policiją. Paaiškina, kad jos automobilyje buvo įjungtas variklis, radijas, kondicionierius, todėl negalėjo girdėti papildomo triukšmo. Sąmoningai bėgti iš įvykio vietos nebuvo jokio tikslo, kadangi mašina yra apdrausta. Atkreipia dėmesį, kad jokių galiojančių nuobaudų neturi, yra drausminga eismo dalyvė, mokslo darbuotoja, gaunamas darbo užmokestis nedidelis, viena išlaiko dukrą studentę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: II.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamu nutarimu Ž. L. buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, kad ji padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo ji buvo susijusi, vietos, tuo pažeisdama ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinkus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. L. pripažino kalta dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 5), tarnybinio pranešimo (b. l. 4), nuotraukų (b. l. 9), nukentėjusiosios paaiškinimo (b. l. 6), nukentėjusiosios ir pačios pažeidėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu (b. l. 20-22) nustatyta, kad automobilių Audi ir Toyota apgadinimų pobūdis ir mastas atitinka, automobilių kontaktas įvyko Ž. L. išvažiuojant iš kiemo į pagrindinę Trinapolio gatvę, todėl jos kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies pažeidimo įrodyta neabejotinai. Kita vertus, apeliantė kategoriškai neigia savo kaltę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Nurodo, kad jokio automobilių kontakto ji nepajuto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007 ir kt.). ATPK 10 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl tyčios Ž. L. veiksmuose buvimo padaryti. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo nutarimo turinį (b. l. 23-24), sprendžia, kad apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė aplinkybėmis, kurios nėra užfiksuotos teismo posėdžio protokole. Apylinkės teismo nutarime teigiama, kad liudytoja M. P. nurodė, kad automobiliai sukibę čiuožė apie 2 metrus, tačiau iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojos paaiškinimų matyti, kad ji bendrai nurodė atkarpą, kurią automobiliai slydo (b. l. 21). Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiame paaiškinime M. P. apskritai nurodė, jog automobilį Toyota vairavo vyras (b. l. 6), kas leidžia abejoti apylinkės teismo nutarime nurodytu teiginiu, kadangi nukentėjusioji net nespėjo įsidėmėti kito automobilio vairuotojo. Taip pat apylinkės teismas nutarime nurodė, jog pasak liudytojos, automobilio Toyota vairuotoja privalėjo girdėti jos automobilio garsinį signalą, tačiau iš liudytojos parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad ji manė, kad Toyota vairuotoja smūgį galėjo justi (b. l. 21), t. y. apskritai nekalbama apie garsinio signalo girdėjimą, be to, pateikiama tik nuomonė apie galimybę pajusti smūgį. Pažymėtina, kad liudytojos teiginiai „manau, kad galėjo justi“ nereiškia, kad kito automobilio vairuotoja privalėjo besąlygiškai pajusti automobilių kontaktą. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nutarime nurodyti liudytojos teiginiai perteikti iškreipiant jų prasmę ir sukelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos kaltės padarius jai inkriminuojamą pažeidimą. Įvertinus byloje pateiktas automobilių apgadinimų nuotraukas (b. l. 9), matyti, kad automobilių apgadinimai yra vos matomi nubrozdinimai. Vertinant šias nuotraukas kartu su Ž. L. ir M. P. paaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima kategoriškai tvirtinti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suprato, jog sukėlė eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegija, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertina, kad apeliantės kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo nėra įrodyta neginčijamais įrodymais. Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad Ž. L. suprato, jog ji yra susijusi su eismo įvykiu, ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, nesiaiškinusi įvykio aplinkybių, teisėjų kolegija vadovaujasi principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) ir sprendžia, kad nėra pagrindo jos veiką kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl šio pažeidimo nutraukiama, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo nutarimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ž. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimą Ž. L. administracinio teisės pažeidimo byloje pakeisti.
Nutarimo dalį, kuria Ž. L. skirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje padarymą, panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną šioje dalyje nutraukti.
Nutarimo dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsnio 2 dalimi, E. P. paskirtos administracinės nuobaudos buvo subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, panaikinti.
Likusią nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.