Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Rezoliucinė dalis

3. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. spalio 24 d. priimto Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta:

4.1. Išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę;

4.2. uždrausti pareiškėjui atvykti į LR 1 metus nuo išsiuntimo iš LR dienos;

4.3. įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi LR 1 metus nuo išsiuntimo iš LR dienos;

4.4. pavesti VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš LR į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

5.1. pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2020 m. rugsėjo 8 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini) Respublikos į LR (humanitariniais pagrindais), turėdamas nacionalinę „C“ tipo vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d. laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2021 m. spalio 29 d. pareiškėjas LR teritorijoje gyveno nacionalinės „D“ tipo vizos pagrindu. Nuo 2021 m. spalio 30 d. iki 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjas LR teritorijoje buvo neteisėtai. 2022 m. kovo 18 d. kreipėsi į Departamentą prašymu dėl politinio prieglobsčio LR suteikimo, kurį motyvavo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) Respublikoje – vykdoma (duomenys neskelbtini) Respublikos specialiųjų tarnybų ir tardymo organų veikla, jį persekiojant dėl politinių priežasčių, o būtent: dėl 2020 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. dalyvavimo (duomenys neskelbtini) Respublikoje vykusiose taikiose žmonių protestų akcijose dėl nesutikimo su suklastotais (duomenys neskelbtini) Respublikos prezidento rinkimų rezultatais, kurių metu jis buvo sužeistas (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnų, dėl to iškėlė bylą, kurią nutraukus jį pradėjo (duomenys neskelbtini) persekioti.

5.2. Departamentas 2023 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui prieglobsčio nusprendė nesuteikti, kartu išsprendžiant jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti klausimus. Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. reformuoto į Regionų administracinį teismą) 2023 m. liepos 14 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, (patenkinus pareiškėjo skundą) Departamento sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, įpareigojus Departamentą pareiškėjo prieglobsčio suteikimo prašymą išnagrinėti iš naujo.

5.3. Departamentas pareiškėjo prieglobsčio klausimą išnagrinėjo iš naujo ir 2024 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nepavykus su pareiškėju susisiekti. 2024 m. sausio 19 d. Departamento sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procesas buvo atnaujintas, patenkinus pareiškėjo prašymą. Pareiškėjo prašymas pakartotinai buvo išnagrinėtas Departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), juo nusprendus nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos LR. Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimu, paliktu nepakeistu LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, pareiškėjo skundą atmetus Departamento sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paliktas galioti. Taigi pareiškėjui prieglobstis (pabėgėlio statusas) ir papildoma apsauga LR nebuvo suteikta.

5.4. Departamentas 2024 m. rugsėjo 19 d. raštu informavo pareiškėją apie jo, kaip užsieniečio, pasikeitusią teisinę padėtį (nesuteikus LR prieglobsčio ir papildomos apsaugos) ir paprašė nurodyti, ar sutinka savanoriškai grįžti / išvykti į kilmės valstybę, nes teisėto pagrindo likti LR teritorijoje nebeturi. Į kurį atsakydamas pareiškėjas Departamentui 2024 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą dėl maksimalaus termino savanoriškam išvykimui suteikimo, parengiant Departamento sprendimą tam, jog jis galėtų gauti teisinę paslaugą – pasitarti su advokatu. Prašyme pareiškėjas įsipareigojo bendradarbiauti su Departamentu bei pažymėjo, jog grįžti į kilmės valstybę jam nėra saugu. Pakartotinai paskatintas Departamento, pareiškėjas taip pat užpildė informacinio pobūdžio formą, kurioje nenurodė valstybės, į kurią sutinka savanoriškai grįžti arba išvykti, bei pakartotojo prašantis maksimalaus išvykimo laikotarpio nustatymo, nes jam yra būtina advokato konsultacija ir, jis negali grįžti į kilmės valstybę.

5.5. Departamentas 2024 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją išvykti iš LR į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, neuždraudžiant pareiškėjui atvykti į LR bei įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš LR, bus priimtas Departamento sprendimas dėl jo išsiuntimo iš LR, kuris administracinėje byloje Nr. eI3-16415-816/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05360-2024-5) priimtu Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2024 m. gruodžio 20 d., buvo panaikintas.

5.6. Departamentas, 2024 m. spalio 24 d. nustatęs, jog pareiškėjas per Departamento nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti į LR į kilmės valstybę, ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies „b“ punktu, NAS taisyklių 15 punktu ir kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš LR į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždraudžiant jam atvykti į LR 1 metus nuo išsiuntimo dienos, įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš LR dienos bei pavedant VSAT vykdyti asmens išsiuntimą iš LR į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

3. UTPĮ 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš LR tvarka. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš LR, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš LR, savanoriškai neišvyko iš LR per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar UTPĮ 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

4. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš LR, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš LR, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo LR laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais LR; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su LR, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

5. UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš LR, uždraudžiama atvykti į LR ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į LR trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju buvo padaryta. Pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis į LR vertintinas kaip proporcingas.

6. Minėtose UTPĮ straipsniuose yra įgyvendinta Direktyva 2008/115/EB, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115/EB 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

7. Taikant Direktyvos 2008/115/ES 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą, trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ir laikytis negrąžinimo principo. Direktyvos 2008/115/ES 5 straipsnis veikia tiesiogiai, todėl privatus asmuo gali juo remtis, o direktyvą taikančių valstybių narių kompetentingos institucijos turi laikytis negrąžinimo principo visuose grąžinimo (išsiuntimo) procedūros etapuose, kuris, kaip pagrindinė teisė, užtikrinamas Chartijos 18 straipsnyje, siejamame su 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke sudarytu Protokolu dėl pabėgėlio statuso (toliau – Ženevos konvencija) 33 straipsniu ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi.

8. Pagal Chartijos 19 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 4 straipsniu, neatsižvelgiant į atitinkamo asmens elgesį, absoliučiai draudžiama jį perkelti, išsiųsti ar išduoti į valstybę, kurioje šiam asmeniui gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas. Todėl valstybės narės negali perkelti, išsiųsti ar išduoti užsieniečio, jei yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad paskirties šalyje jam kils reali grėsmė patirti pagal šias dvi Chartijos nuostatas draudžiamą elgesį. <...> Pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, siejamą su Chartijos 4 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi, nacionalinė institucija, prieš vykdydama sprendimą grąžinti, įpareigojama atlikti atnaujintą trečiosios šalies piliečio patiriamos grėsmės, kad su juo bus elgiamasi taip, kaip absoliučiai draudžiama pagal šias dvi Chartijos nuostatas, vertinimą. Toks vertinimas, kuris turi būti atskiras ir nepriklausomas nuo vertinimo, atlikto minėto sprendimo grąžinti priėmimo momentu, turi leisti nacionalinei institucijai, atsižvelgiant į bet kokias pasikeitusias aplinkybes ir į bet kokius naujus trečiosios šalies piliečio pateiktus duomenis, įsitikinti, kad nėra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog grįžus į trečiąją šalį šiam trečiosios šalies piliečiui kiltų reali grėsmė, kad toje trečiojoje šalyje jam bus paskirta mirties bausmė, jis bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi. Iš tiesų toks atnaujintas vertinimas yra vienintelis, leidžiantis šiai institucijai įsitikinti, kad išsiuntimas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas ir, be kita ko, Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Jei kompetentinga nacionalinė institucija, atlikusi šį vertinimą, padaro išvadą, kad dėl atitinkamo trečiosios šalies piliečio išsiuntimo jam kyla rimta grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė, jis bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, ši institucija pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punktą turi atidėti tokį išsiuntimą tol, kol išlieka tokia grėsmė (Direktyvos 2008/115/ES 9 straipsnio 1 dalies a) punktas; ESTT 2024 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. C-156/23).

9. Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama LR Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog Sprendimas neatitinka viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų bei VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviai duomenimis (faktai), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, kadangi iš Sprendimo turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju Departamentas tinkamai neatliko individualaus aplinkybių, numatytų UTPĮ 128 ir 130 straipsniuose, vertinimo pareiškėjo atžvilgiu.

11. Iš Sprendimo turinio matyti, jog jame teikiami Departamento motyvai, aptariama pareiškėjo atžvilgiu vykusi prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo procedūra, užsibaigusi prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui nesuteikimu. Konstatuojamos aplinkybės, patvirtintos įsiteisėjusiame Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendime, jog pareiškėjas LR gyvena neturėdamas teisinio pagrindo ir taip pažeisdamas jam įstatymų nustatytą pareigą išvykti iš LR pasikeitus jo teisinei padėčiai (netenkinus jo prašymo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo), tačiau jame nėra jokių argumentų / duomenų, kad Departamentas, spręsdamas pareiškėjo išsiuntimo iš LR klausimą bei atlikdamas UTPĮ 130 straipsnyje numatyto draudimo išsiųsti užsienietį vertinimą, būtų atsižvelgęs ir vertinęs pareiškėjo nurodytą baimės išvykti į kilmės valstybę aspektą ir jį galimai lemiančias priežastis. Paminėtina, jog su skundu pareiškėjas pateikė į bylą 2024 m. vasario 20 d. informaciją apie kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) ) kylančias rizikas politiniams oponentams po 2020 m. rinkimų, kuri rodo galimą grėsmę asmenį grąžinus į kilmės šalį, tačiau Sprendimu Departamento nebuvo įvertinta.

12. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas į LR atvyko teisėtu būdu, neteisėto buvimo LR teritorijoje aplinkybė atsirado dėl pareiškėjo individualios užsieniečio teisinės padėties pasikeitimo (nesuteikus prieglobsčio) bei Departamentui, sprendžiant pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę klausimą, buvo žinoma pareiškėjo atsisakymo išvykti į kilmės valstybę priežastis – persekiojimo, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai baimė. Todėl, konstatuotina, jog Departamentas, įgyvendindamas Direktyvą 2008/115/EB bei ją įgyvendinančias UTPĮ nuostatas, atlikdamas UTPĮ 130 straipsnyje reglamentuotų aplinkybių vertinimą, nepriklausomai nuo tarptautinės apsaugos (prieglobsčio ir papildomos apsaugos) kontekste atlikto vertinimo, privalėjo atlikti atskirą ir nepriklausomą vertinimą bei įsitikinti, kad nėra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog grįžus į trečiąją šalį ((duomenys nekelbtini)) pareiškėjui (jo individualią situaciją lemiančių aplinkybių kontekste) kiltų reali grėsmė, kad kilmės šalyje jam bus paskirta mirties bausmė, jis bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, nes, kaip buvo minėta, tik toks atnaujintas vertinimas yra vienintelis, leidžiantis įsitikinti, kad trečiosios šalies piliečio išsiuntimas į kilmės valstybę atitiks teisės aktuose nustatytas sąlygas ir, be kita ko, Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. nebus pažeistas užsieniečio negrąžinimo principas.

13. Visgi tiek Sprendimo turinys, tiek kartu su atsiliepimu į skundą Departamento pateikta tyrimo medžiaga rodo, jog Sprendime tik formaliai buvo konstatuotas UTPĮ 130 straipsnyje nurodytų priežasčių nenustatymo faktas, jį grindžiant ankstesnio tarptautinės apsaugos suteikimo (UTPĮ 86, 87 straipsnių prasme) kontekste atlikto pareiškėjo baimės būti persekiojamam, kankinamam, sužalotam ar nužudytam kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos realaus išsiuntimo į kilmės valstybę kontekste vertinimas dėl to, ar nebus pažeistas užsieniečio negrąžinimo principas, Departamento nebuvo atliktas. Taip pat Departamentas nesurinko ir jokių tokiai išvadai reikšmingų duomenų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Departamentas ginčijame Sprendime neatliko vertinimo, ar pareiškėjo individualioje situacijoje yra UTPĮ 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsieniečio valstybę. O Departamento atstovo nurodyta aplinkybė, jog ir 2024 m. gruodžio 5 d. teismo sprendimu buvo pripažinta, jog pareiškėjas LR teritorijoje yra neteisėtai, neatleidžia Departamento nuo pareigos minėtas draudimo išsiųsti užsienietį aplinkybes įvertinti ir užtikrinti tarptautinės teisės trečiųjų šalių piliečiams numatyto negrąžinimo principo laikymąsi, kadangi šiuo atveju turėjo būti atliktas atskiras (naujas) po prieglobsčio procedūros užsibaigimo pasikeitusios pareiškėjo individualios situacijos vertinimas. ESTT savo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, jog nacionalinė taisyklė ar praktika, pagal kurią negrąžinimo principo laikymąsi galima nagrinėti tik per tarptautinės apsaugos procedūrą, prieštarautų Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsniui, siejamam su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi bei tai, kad Direktyva 2008/115/EB, įskaitant jos 5 straipsnį, taikoma visiems neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, neatsižvelgiant į tokios situacijos priežastis (ESTT 2024 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. C-156/23).

14. Sprendimas taip pat grindžiamas išvada, jog pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių stabdyti grąžinimo į kilmės valstybę klausimo įgyvendinimo, labai tikėtina, kad vengia grąžinimo į kilmės valstybę, tačiau išanalizavus tiek Sprendimą, tiek ir ištyrus kitus bylos įrodymus, tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjas skundo nagrinėjimo teisme metu pateikė naujus argumentus, kad pareiškėjas LR nuo 2024 m. vasaros (taigi dar iki ginčo Sprendimo priėmimo) gyvena su LR piliete (sugyventine), kurie neatitinka Sprendime konstatuotų aplinkybių, jog pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais LR. Šios aplinkybės Sprendimu nebuvo vertintos, todėl teisėjų kolegija konstatuota, jog D. S. neatliko ir išsamaus UTPĮ 128 straipsnyje numatytų aplinkybių dėl šeiminių, socialinių ryšių, į kuriuos privaloma atsižvelgti sprendžiant užsieniečio išsiuntimo iš LR klausimą, vertinimo.

15. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog valstybės narės turi leisti atitinkamiems asmenims remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, įvykusiu priėmus sprendimą grąžinti ir galinčiu turėti reikšmingą poveikį vertinant atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėtį, be kita ko, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 5 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 64 punktą), todėl nagrinėjamu atveju nustačius, jog administracinėje byloje Nr. eI3-16415-816/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05360-2024-5) pareiškėjo atžvilgiu priimtu ir įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu buvo panaikintas Departamento 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo grąžinimo / įpareigojimo išvykti iš LR į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), t. y. išnyko ginčijamo Sprendimo dalies dėl priverstinio išsiuntimo iš LR teisinis ir faktinis pagrindas, pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė remtis šių esminių ir turinčių reikšmingą poveikį vertinant pareiškėjo individualią teisinę padėtį aplinkybių pasikeitimu.

16. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti Departamento atstovo argumentai, jog ginčo situacijoje teismas savo iniciatyva turėtų pakeisti ginčijamo Sprendimo teisinį pagrindą į UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimdamas ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte numatytą sprendimą – išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu, kadangi BTĮ 88 straipsnio 4 punkto sąlyga dėl ginčo išsprendimo kitu įstatymų nustatytu būdu gali būti taikoma tik skundo patenkinimo atveju, o šiuo atveju atsakovas siekia, jog teismo sprendimu skundas būtų atmestas. Be to, nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, todėl jis turi būti panaikintas.

17. Atsižvelgus į anksčiau nustatytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamo individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, kurio reikalaujama priimant administracinį Sprendimą, Departamentas Sprendimu neatliko, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų. Kiti ginčijamu Sprendimu Departamento priimti sprendiniai – dėl uždraudimo atvykti į LR, perspėjimo į SIS įvedimo ir pavedimo VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą – yra išvestiniai iš Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš LR į (duomenys neskelbtini), todėl nustačius, jog Sprendimas dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai ir yra panaikintinas, atskirai dėl jų nepasisakoma. Skundas tenkintinas ir Sprendimas panaikintinas visoje apimtyje.

18. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Dėl kitų procesinių klausimų.

19. Pareiškėjas ir jo atstovė advokatė R. Menčikovskytė prašė, patenkinus skundą, priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 22,50 Eur už skundą sumokėtą žyminį mokestį.

20. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

21. Skundą patenkinus, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo – už teismui pareikštą skundą pareiškėjo sumokėto 22,50 Eur žyminio mokesčio, kurį patvirtinantis mokėjimo dokumentas buvo pateiktas į bylą kartu su skundu, priteisimo – laiko pagrįstu, todėl jį tenkina ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. N. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) .

Priteisti pareiškėjui Y. N. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt dviejų eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.