Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-06 · Administracinė byla Nr. A-143-186-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-06
Bylos Nr.
A-143-186-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Trečiasis asmuo
O. Ž., M. S., D. R., V. G., A. B., A. V., J. L., I. P., valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui
Pareiškėjas
K. V.
Atsakovas
Utenos apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Nerija Žeknienė, Birutė Rutkauskienė
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 186/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Nerijai Žeknienei,trečiojo suinteresuoto asmens O. Ž. atstovui K. Ž.,trečiųjų suinteresuotų asmenų M. S. ir I. P. atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų O. Ž. ir D. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims O. Ž., V. G., A. B., D. R., A. V., J. L., M. S., I. P., valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui dėl įsakymo bei sprendimų dalių panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. V. (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 40 – 43), kurį patikslino (T 1, b. l. 110 – 113, 181 – 185), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 2000 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 10-05-447 ,,Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) (duomenys neskelbtini)“ 1 priedo eil. Nr. 5 6 grafos dalį, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės P. V., O. Ž., J. V., V. G., J. B., D. R. bei A. V. atkuriamos į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) – 7,50 ha, esantį (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2000 m. liepos 4 d. sprendimų Nr. 47978-62-8793, Nr. 47975-62-8790, Nr. 47976-62-8791, Nr. 47972-62-8787, Nr. 47973-62-8788, Nr. 47974-62-8789, Nr. 47977-62-8792 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui“ dalis, kuriomis A. V., V. G., J. B., P. V., O. Ž., J. V., D. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7,50 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), jiems tenkančias dalis; 3) įpareigoti atsakovą Utenos apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises P. V. vardu, perduodant jam lygiavertį 0,5219 ha dydžio namų valdos žemės sklypą bendrame 0,7890 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su kitais namų valdos žemės sklypo bendraturčiais.

Pareiškėjas nurodė, kad po tėvo P. V. mirties paveldėjo statinius, kurie yra namų valdos žemės sklype ((duomenys neskelbtini)). Šis žemės sklypas bendrosios nuosavybės teise priklauso valstybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. P. ir M. S. Ginčo tarp šiame sklype esančių statinių bendraturčių dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir kiekvieno bendraturčio dalies bendrame namų valdos žemės sklype nėra. I. P. ir M. S. savo dalis namų valdos žemės sklype yra išsipirkę, bet jo tėvui namų valdos žemės sklypo dalis nebuvo parduota, paaiškinus, kad jis turės ją padengti nuosavybės teisių atkūrimui priklausančia žemės dalimi. Tik po kreipimosi į atsakovą su prašymu privatizuoti namų valdos žemė sklypą, kuriame stovi jam priklausantys statiniai, paaiškėjo, kad į dalį šio žemės sklypo atkurtos nuosavybės teisės jo tėvui P. V. bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. V., J. B., O. Ž., V. G., D. R., J. V., šiems asmenims bendrosios nuosavybės teise suformuotas žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)). Taigi į žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, patenka dalis namų valdos žemės sklypo, jam priklausantys statiniai atsidūrė bendrosios nuosavybės teise valdomoje žemėje. Pažymėjo, jog namų valdos žemės sklypas buvo suformuotas ir registre įregistruotas dar iki nuosavybės teisių ginčijamais sprendimais atkūrimo, ši žemė yra valstybės išperkama, todėl į šį žemės sklypą nuosavybės teisė natūra negalėjo būti atkuriama.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 54 – 55) su skundu sutiko.

Atsakovas nurodė, kad buvo padaryta klaida, nes formuojant natūra grąžinamą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui bendrosios nuosavybės teise į jį buvo įtraukta dalis namų valdos žemės sklypo. Klaidą buvo bandyta ištaisyti administracine tvarka, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko patikslinti žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ribų.

Tretieji suinteresuoti asmenys O. Ž., V. G. ir D. R. atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 133 – 134) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

O. Ž., V. G. ir D. R. nurodė, kad namų valda buvo suformuota neteisėtai, nes neaišku, kokiu pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą bei kitus statinius vienam P. V., nes po J. V. ir jo žmonos mirties statinius turėjo paveldėti ne vienas P. V., o visi vaikai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. P. atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 128 – 130) prašė spręsti bylą teismo nuožiūra.

Šalies argumentai

I. P. nurodė, kad nėra ginčijamas nė vienas dokumentas, kurio pagrindu ji yra įgijusi nuosavybės teisę į statinius ir žemę. Ji yra sąžininga nekilnojamojo daikto įgijėja (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 str.).

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. sprendimu (T 1, b. l. 217 – 221) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino skundžiamas Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 10-05-447 ir Utenos apskrities viršininko 2000 m. liepos 4 d. sprendimų Nr. 47978-62-8793, Nr. 47975-62-8790, Nr. 47976-62-8791, Nr. 47972-62-8787, Nr. 47973-62-8788, Nr. 47974-62-8789, Nr. 47977-62-8792 dalis bei įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises P. V. vardu, perduodant jam lygiavertį 0,5219 ha dydžio namų valdos žemės sklypą bendrame 0,7890 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su kitais namų valdos žemės sklypo bendraturčiais.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kyla dėl nuosavybės teisių ginčijamais sprendimais atkūrimo, natūra grąžinant žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, suteikiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis numato, kad žemė piliečiams bendrosios nuosavybės teise grąžinama natūra turėtoje vietoje, išskyrus žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktas nustato, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta namų valdų (sodybų) sklypų. Ginčijamais atsakovo įsakymu bei sprendimais suformavus nuosavybės teisių atkūrimui natūra žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir į jį atkūrus nuosavybės teises, į jį buvo įtraukta dalis namų valdos žemės sklypo, priklausanti trims bendrasavininkiams (I. P., M. S. ir Lietuvos Respublikai), pagal 1997 m. gruodžio 9 d. susitarimą, nustatantį sklypo naudojimo tvarką, naudota P. V. – 5219 kv. m ploto. Tai patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo (toliau – VĮ Registrų centro Utenos filialas) pateikta kadastro žemėlapio ištrauka, atsakovo, VĮ Registrų centro Utenos filialo atstovo paaiškinimai. Teismas pažymėjo, kad priimant ginčijamus įsakymą bei sprendimus namų valdos žemės sklypas jau buvo suformuotas, jis bei nuosavybės teisės į jį buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, registro duomenys nebuvo nuginčyti. Nėra nuginčyti ir nuosavybės teisių į namų valdos žemės sklypą bei jame esančius statinius įregistravimo pagrindai. Todėl dalis namų valdos žemės sklypo, kaip ir visas namų valdos žemės sklypas, buvo valstybės išperkama žemė ir natūra negalėjo būti grąžinama. Natūra grąžinamos žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) namų valdos žemės sklypo dalyje negalėjo būti formuojamas, ir į jį nuosavybės teisės natūra J. V. įpėdiniams negalėjo būti atkuriamos. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų motyvų skundžiamo įsakymo bei sprendimų dalys naikintinos. Teismas pažymėjo, jog Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktas numato, kad tuo atveju, kai gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras namų valdos žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl pareiškėjas turi teisę privatizuoti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų suformuoto namų valdos žemės sklypo dalį bendrosios nuosavybės teise su I. P. ir M. S. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos žemės sklypas. Byloje nekyla ginčas dėl teisės atkurti nuosavybės teises natūra P. V. vardu į J. V. turėtą žemę. Todėl pagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises P. V. vardu, perduodant jam lygiavertį 0,5219 ha dydžio namų valdos žemės sklypą bendrame 0,7890 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su kitais namų valdos žemės sklypo bendraturčiais.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys O. Ž. ir D. R. (toliau – apeliantės) apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 225 – 227) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė, kad žemės sklypas yra regioninio parko teritorijoje. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, žemės sklypas gali būti perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu tik tiems piliečiams, kurie šioje teritorijoje gyveno ir naudojo žemę. Pareiškėjas toje teritorijoje negyveno ir žemės nenaudojo.

2. Teismui nurodė, tačiau jis neatsižvelgė, kad P. V. įgijo pastatus, esančius minėtame žemės sklype, nors jos anksčiau buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises.

3. Teismas neišreikalavo dokumentų, kokiu pagrindu buvo įregistruotas namų valdos žemės sklypas, todėl neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes bei netinkamai įvertino įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.).

4. Nuosavybės teisės į pastatus, esančius kaimo vietovėje, įteisinimo tvarka priklauso nuo to, kada ir kokiu teisiniu pagrindu asmuo įgijo pastatus. Teismas nustatė, kad P. V. nuosavybės teisė į statinius priklausė Molėtų rajono mero 1997 m. kovo 6 d. potvarkio Nr. 13 pagrindu, t. y. neteisėtai, nes šie pastatai buvo įregistruoti savininko J. V. vardu. Todėl teismas turėjo bylos nagrinėjimą sustabdyti ir pasiūlyti suinteresuotiems asmenims kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, o neapsiriboti motyvu, kad potvarkis ir kiti sandoriai bei įrašai nenuginčyti.

5. Teismas nepagrįstai atmetė D. R. atstovų prašymą pripažinti M. S. dalyvavimą būtinu ir bylos nagrinėjimą atidėti.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas nepagrįstai nutartimi, kurios joms neišsiuntė, atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti, kadangi jis praleistas ne dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjas žinojo apie skundžiamus sprendimus.

7. Iki bylos iškėlimo teisme nebuvo žinoma apie nuosavybės perleidimo sutartis.

8. Teismas nepagrįstai atmetė D. R. atstovų prašymą įtraukti į bylą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), kuri būtų pateikusi išvadą ginčo klausimu.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 10 – 14) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis taikytina piliečiams, kuriems valstybė atlygina už valstybės išperkamą žemę. P. V. vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi turėjo būti suformuota namų valdos dalis, t. y. natūra grąžintina žemė neišperkama. Žemės sklypas, kuriame stovėjo P. V. nuosavybės teise priklausantys statiniai, buvo suformuotas ir įregistruotas iki nuosavybės teisių ginčijamais sprendimais atkūrimo, todėl namų valdos žemės sklypu užimta žemė turėjo būti valstybės išperkama, o nuosavybės teisės grąžinant žemę natūra negalėjo būti atkurtos. Apeliančių motyvas dėl jo gyvenamosios vietos regioninio parko teritorijoje atmestinas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi.

2. Apeliančių pateiktų prašymų atkurti nuosavybės teises į J. V. turėtą žemę faktas neapribojo P. V. teisių laisvai disponuoti savo turimu turtu. Apeliantės nuosavybės teisių į pastatus įregistravimo pagrindo – Molėtų rajono mero 1997 m. kovo 6 d. potvarkio Nr. 13 – įstatymų nustatyta tvarka neskundė (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., CK 4.37 str.).

3. Teismas išsireikalavo žemės tvarkymo bylą, išklausė trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Utenos filialo atstovo paaiškinimų dėl žemės sklypo įregistravimo. Žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Utenos apskrities viršininko 1998 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 10-04-23 pagrindu, kuris nenuginčytas.

4. Teismas nenustatė, kad nuosavybės teisės P. V. buvo įregistruotos neteisėtai.

5. Apie pastatų perleidimą D. R. buvo žinoma sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus 2000 m.

6. Nacionalinės žemės tarnybos teikiamos išvados nėra privalomos teismui ar kitoms institucijoms, o byloje pareikšti reikalavimai nesusiję su šios tarnybos teisėmis ir pareigomis, todėl ji pagrįstai neįtraukta į bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

7. Trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, tarp namų valdos bendraturčių ginčo nėra, todėl pagrįstai buvo atmestas prašymas pripažinti dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.

8. Pagal ABTĮ 34 straipsnį, teisė skųsti teismo nutartį, kuria atnaujinamas skundo padavimo terminas, suteikta tik pareiškėjui.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 5 – 6) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nuosavybės teisė buvo atkurta P. V. vardu, o pareiškėjas šį turtą paveldėjo pagal įstatymą, todėl jo gyvenamoji vieta neturi reikšmės.

2. Teismas nagrinėjo ir išsprendė pareiškėjo skunde išdėstytus reikalavimus. Turtiniai sandoriai nebuvo ginčo dalykas.

3. Dėl sodybos ar jos dalių įsigijimo jau pasisakė.

4. Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų nedalyvavimo teismo posėdyje nėra pagrindo stabdyti bylą ar atidėti teismo posėdį, nes jiems apie teismo posėdžio datą ir vietą buvo pranešta tinkamai.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. P. ir M. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 1 – 3) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

I. P. ir M. S. nurodo, kad byloje neginčijami Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsniu yra laikomi teisingais, kol nenuginčijami teisme. Jie yra sąžiningi nekilnojamojo daikto įgijėjai (CK 4.96 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo tėvo P. V. (mirusio (duomenys neskelbtini)) vardu skundžiamais atsakovo 2000 m. liepos 4 d. sprendimais buvo atkurta nuosavybės teisė į 7,5 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį patenka pareiškėjo nurodytas 0,7890 ha dydžio žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal byloje esančių valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, pastarasis žemės sklypas buvo suformuotas (buvo užfiksuoti jo kadastro duomenys) 1998 m. kovo 6 d.; šio sklypo savininkais nurodyti: I. P. (998/7890), M. S. (1673/7890), E. P. (998/7890) ir Lietuvos Respublika (5219/7890); pareiškėjo tėvas nurodytas valstybei priklausančios sklypo dalies (5219/7890) nuomininku (T. 1, b. l. 16, 78-80). Pareiškėjo teisės (tarp jų ir teisė apskųsti nurodytus atsakovo sprendimus) yra išvestinės iš jo tėvo turėtų teisių. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga nustatyti pareiškėjo tėvo turėtų teisių į nurodytą ginčo sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) apimtį, kiek šios teisės buvo paliestos (pažeistos) šioje byloje skundžiamais sprendimais. Taip pat (nustačius, kad skundžiamais sprendimais buvo apribotos ar pažeistos minėtos teisės) yra reikšminga nustatyti, ar nebuvo pažeista nurodytų atsakovo sprendimų apskundimo tvarka, t. y. ar nebuvo praleisti šių sprendimų apskundimo terminai, nustatyti ABTĮ 33 straipsnio (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas dėl termino apskųsti nurodytus atsakovo sprendimus atnaujinimo pirmosios instancijos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi buvo patenkintas ir terminas atnaujintas (T. 1, b. l. 47). Pagal ABTĮ nuostatas ši teismo nutartis kitų proceso dalyvių (be pareiškėjo) negalėjo būti apskųsta atskiruoju skundu (ABTĮ 34 str. 3 d., 149 str. 1 d.), tačiau termino atnaujinimo pagrįstumo klausimas yra keliamas (skundžiamas) apeliaciniu skundu. Todėl, vadovaujantis administracinės bylos proceso dalyvių lygiateisiškumo principu bei atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuluotą administracinių teismų praktiką, šioje apeliacinėje byloje yra būtina patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl termino atnaujinimo yra pagrįsta.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjo skundžiamų sprendimų apskundimo tvarką reglamentuojantis specialusis įstatymas (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.) nustato, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Iš šių teisės normų matyti, kad jos yra skirtos sureglamentuoti administracinio sprendimo apskundimo tvarką, kai tokį sprendimą skundžia asmuo, kuriam toks sprendimas (individualus teisės aktas) yra skirtas. Tai rodo sisteminis Atkūrimo įstatymo 17, 18 ir 19 straipsnių aiškinimas (šiuose straipsniuose kalbama būtent apie piliečius, kurių prašymai dėl nuosavybės teisės atkūrimo išsprendžiami atitinkamais institucijų sprendimais) bei nuoroda ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje apie individualaus akto įteikimą suinteresuotai šaliai (suponuojanti būtinumą įteikti administracinį sprendimą asmeniui, kurio teisių klausimas tiesiogiai sprendžiamas arba joms daroma įtaka šiuo sprendimu). Nurodytų procesinių teisės normų taikymo požiūriu pareiškėjas nebuvo (ir negalėjo būti, nes tėvo turėtas teises perėmė paveldėjimo būdu tik 2001-05-24) skundžiamo sprendimo subjektu. Tačiau, pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, jis, manydamas, kad skundžiamais sprendimais buvo pažeista jo teisė į žemės sugrąžinimą natūra, turėjo subjektinę teisę kreiptis į teismą dėl šios (tariamai pažeistos) teisės gynimo. Todėl, nesant specialiai tokiems asmenims (tiems, kas pagal aukščiau pateiktas nuostatas tiesiogiai nepriklauso Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. ir ABTĮ 33 str. 1 d. subjektų ratui) termino kreiptis į teismą laikas nustatytinas pagal bendrus ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad pats terminas šiuo atveju yra toks pats, kaip ir nustatytas Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, t. y. 30 dienų. Pagal minėtus kriterijus yra nustatytina šio termino eigos pradžia, kuri yra siejama su diena, kurią asmuo (pareiškėjas) sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str.).

Iš bylos matyti, kad po to, kai pareiškėjas tapo tėvo teisių turėtoju pagal 2001 m. gegužės 24 d. ir 2003 m. sausio 31 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus, jis siekė, kad jam būtų perduota nuosavybėn minėto namų valdai priklausančio sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis (5219/7890). Pažymėtina, kad nurodyta sklypo dalis buvo registruota valstybės vardu ir po to, kai buvo atlikta šioje byloje skundžiamų atsakovo sprendimų teisinė registracija, o pareiškėjo daiktinės teisės į šiame sklype esančius statinius (remiantis minėtu 2003-01-31 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimu) buvo įregistruotos 2003 m. vasario 6 d. (T. 1, b. l. 29-31). Taip pat pažymėtina, kad (kaip matyti iš Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-06-16 pareiškėjui adresuoto rašto Nr. SD-897) šioje byloje ginama pareiškėjo teisė buvo bandoma išspręsti (apginti) administracine tvarka. Išvardintos aplinkybės, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo (2006-10-05 nutartyje) įvertintos teisingai. Todėl šiuo klausimu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą, arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų (2 p.). Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o jame (12 str.) nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra nustatyti laiko kriterijai, t.y. nėra nustatytas laikas, kuris siejamas su žemės užimtumo faktu ar specialaus statuso suteikimo jai momentu, todėl konstatuotina, kad žemė negali būti grąžinta natūra (negali būti priimtas Atkūrimo įstatymo 18 str. numatytas sprendimas dėl žemės grąžinimo natūra), kai ši žemė atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nesvarbu nuo to, kada šie kriterijai atsirado (išskyrus atvejus, specialiai aptartus įstatymo).

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 7 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje.

Apeliančių argumentai dėl minėtų, nekilnojamojo turto registre esančių duomenų neteisingumo šiai bylai nėra reikšmingi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio (nagrinėjamai bylai aktuali 2001-06-21 įstatymo Nr. IX-391 redakcija) taikymo prasme, nes pagal šią teisės normą visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasStasys GagysRičardas Piličiauskas