- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-1117-255-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- G. K., S. D., D. B.
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1117-255/2013
2013 m. gruodžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Arvydo Daugėlos, sekretoriaujant Ingai Navickienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas: pagal 178 straipsnio 2 dalį - 1metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme, pagal 187 straipsnio 3 dalį - 30 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė - terminuotas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas pagal Europos arešto orderį ir suėmime atbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 17 d. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista.
R. S. civilinis ieškinys patenkintas ir iš nuteistųjų S. D., D. B., G. K. solidariai priteista 2200 Lt R. S. naudai.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. B. ir S. D., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. nuteistas už tai, kad jis pagrbobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, bei sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: S. D., D. B., G. K. 2012 m. iš balandžio 20 d. į balandžio 21 d., tyrimo metu nenustatytą valandą, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia sugadinę plastikines pirmojo aukšto balkono duris, kurių vertė 300 Lt, tokiu būdu įsibrovė į svetimą – R. S. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. S. priklausantį turtą: stacionaraus kompiuterio procesorių, kurio vertė 300 Lt, monitorių „PHILIPS“, kurio vertė 340 Lt, kolonėles „CREATIVE INSPIRE T3130“, kurių vertė 130 Lt, modemą, kurio vertė 200 Lt, skystųjų kristalų televizorių „LG“, kurio vertė 1200 Lt, televizijos „GALA“ priedėlį, kurio vertė 300 Lt, vilkšunio jauniklį, kurio vertė 200 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajam R. S. turtinę 2670 Lt žalą ir sugadindamas turto už 300 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jį išteisinti arba grąžinti bylą iš naujo tirti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariatui.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis yra nepagrįstai apkaltintas ir jam nepagrįstai paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teigia, kad liudytojas Ž. F. jo vardą sužinojo tik iš ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos, dėl to ir buvo paminėtas šioje byloje. Nuteistasis S. D. parodė, kad G. K. nedalyvavo nusikaltime, su apeliantu buvo susitikta jau po vagystės ir jo paprašyta priduoti daiktus į lombardą, esantį Palangos mieste prie stoties. Kitas nuteistasis D. B. taip pat parodė, kad vagystę jis įvykdė su kitu nuteistuoju S. D., o tik vėliau su daiktais atvažiavę į Palangą paskambino apeliantui ir paprašė jo paslaugos, kad šis savo vardu priduotų daiktus į lombardą. G. K. teigia, kad jis nieko nežinojo apie tai, iš kur paimti šie daiktai, nes D. B. jam paaiškino, kad šie daiktai priklauso D. B.. Apeliantas teigia, kad kitų nuteistųjų parodymai sutampa su jo parodymais, jis savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies dėl to, kad jis nepasiteiravo, ar šie daiktai nėra vogti.
Apeliantas taip pat nurodo, kad Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas P. Kontrimas padarė pažeidimą, nes jis nesivadovavo nuteistųjų D. B., S. D., bei paties apelianto ir liudytojo Ž. F. parodymais, o rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Mano, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi veiksmai, susiję su šia byla, jis dalyvavo tik vienoje akistatoje su liudytoju Ž. F., per kurią šis negalėjo nurodyti, ar G. K. buvo drauge darant nusikalstamas veikas. Apeliantas teigia, kad nors ir reikalavo visų akistatų, tačiau tyrėja pareiškė jam, kad prokurorė liepė užbaigti bylą, nes juos spaudžia laiko terminai.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Teismo posėdyje nuteistasis G. K. ir jo gynėja advokatė A. Matiukienė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam G. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai G. K. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo G. K. kaltumui nustatyti.
G. K. ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo Ž. F. parodymais bei kitų kaltinamųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės dėl vagystės iš R. S. namų ir jo turto sugadinimo nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliaciniame skunde ir teisiamajame posėdyje nuteistasis G. K. savo kaltę neigė, tvirtino, jog jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir jose nedalyvavo, tačiau tokią jo versiją paneigia liudytojo Ž. F. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo Ž. F. parodymais apie G. K. padarytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo Ž. F. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jis vienodus parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytojas Ž. F. parodė, kad „2012 m. balandžio 20 d. vakare, apie 19.00 val., jam paskambino S. D. ir paprašė jo, kad S. D. ir jo draugus pavežtų automobiliu, o už tai pažadėjo įpilti kuro ir užmokėti už vežimą. Jis sutiko. Su S. D. atvažiavo iki Vytauto gatvės, Kretingoje, kur jų laukė du vaikinai, kurių jis nepažinojo. Tarpusavyje aukštąjį vaikiną jie vadino „D“, o kitas – žemas vaikinas buvo vardu G. Įlipus vaikinams į jo automobilį, „D“ liepė važiuoti į (duomenys neskelbtini), kur prie vieno namo liepė sustoti ir jų palaukti. Iš mašinos išlipo visi vaikinai: G., S. D. ir „D“, o grįžo maždaug po pusvalandžio. G. rankose turėjo jauniklį šuniuką <...> Tuomet nuvyko į Palangą prie autobusų stoties esančio lombardo, kur iš automobilio išlipo visi trys vaikinai bei iš bagažinės pasiėmė stacionarų kompiuterį ir nunešė į minėtą lombardą. Jis matė, kad buvo monitorius, procesorius, kolonėlės. Minėtus daiktus nešė iš kelių kartų, nes iš karto nepanešė. Kaip suprato, „D.“ su G. pardavė minėtą stacionarų kompiuterį, nes girdėjo, kaip automobilyje kalbėjo, kad mažai gavo pinigų <...> Iš policijos pareigūnų pateiktų nuotraukų atpažino, kad vaikinas, kurį vadino „D.“ yra D. B., o G. yra G. K.“ (1 t., b.l. 27-29). Šiuos savo parodymus liudytojas Ž. F. patvirtino ir akistatų su G. K. bei S. D. metu, tokius parodymus jis davė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Šie jo parodymai neprieštarauja liudytojo A. S. parodymams, kuris parodė kad 2012 metų balandžio pabaigoje pas jį buvo atvykęs D. B. kartu su kitais trimis vaikinais (1 t., b. l. 30 – 32). Be to, šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir nuteistojo D. B. parodymai, duoti 2012 m. birželio 7 d. apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu atliekant ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 179 – 180, 183 – 185). Taigi, šių duomenų pagrindu yra įrodyta, kad G. K. 2012 m. balandžio 20 d. dalyvavo vykdant vagystę iš R. S. namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad nuteistasis D. B. bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir teigė, kad G. K. nedalyvavo darant nusikalstamas veikas, nepaneigia liudytojo Ž. F. parodymų teisingumo, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad G. K. dalyvavo 2012 m. balandžio 20 d. darant minėtas nusikalstamas veikas ir yra pagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nuteistojo D. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat be pagrindo atmetė kaltinamųjų S. D. ir G. K. parodymus, tačiau, toks apelianto argumentas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat pagrįstai atmetė S. D. ir G. K. parodymus, nes šiuos parodymus paneigia kita bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu D. B. parodė, kad „2012 m. balandžio 20 d., apie 22.30 val., jis, G. K., S. D., Ž. F. ir A. S. važiavo Ž. F. automobiliu iki (duomenys neskelbtini). Automobiliui sustojus, Ž. F. pasiliko automobilyje, o jis, S. D. ir G. K. išlipo ir nuėjo iki R. namų. Namuose nieko nebuvo. Į namo vidų pateko per kiemo pusėje esantį langą, kuris buvo išdaužtas ir užklijuotas plastiko plėvele. Į vidų pirma įlindo S. D. ir atidarė pirmojo aukšto balkono duris. Po ko, jis ir G. K. įėjo į vidų per atidarytas balkono duris“ (1 t., b. l. 179 – 180). Šie jo parodymai atitinka liudytojų Ž. F. ir A. S. parodymus. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jie nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip G. K. kaltės įrodymus. Netikėti ir nesiremti D. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu sudaro bendrą įrodymų visumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad G. K. nedalyvavo minėtoje vagystėje. Nors D. B. bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nenurodė jokių objektyvių savo parodymų pakeitimo priežasčių, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo D. B. bylos nagrinėjimo teisme metu duotais parodymais. Taigi anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog G. K., 2012 m. iš balandžio 20 d. į balandžio 21 d., tyrimo metu nenustatytą valandą, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. B. ir S. D., tyčia sugadinę plastikines pirmojo aukšto balkono duris, kurių vertė 300 Lt, tokiu būdu įsibrovė į svetimą – R. S. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. S. priklausantį turtą. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra įrodyta.
Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas P. Kontrimas padarė pažeidimą, nes jis nesivadovavo nuteistųjų D. B., S. D., bei paties apelianto parodymais, o rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisyklėmis. Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nurodė, kuriais įrodymais remiantis yra įrodyta kaltinamojo G. K. kaltė, kurie atmetami, nurodė įrodymų atmetimo motyvus, todėl Kretingos rajono apylinkės teismas taip vertindamas įrodymus nepadarė jokio pažeidimo. Tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas teigti, kad Kretingos rajono apylinkės teismas, kitaip nei nuteistasis vertindamas įrodymus, paradė pažeidimą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl būtina baudžiamąją bylą grąžinti papildomam tyrimui. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi, tyrimą atliekantis pareigūnas pats priima sprendimą, kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo atlikti kai kurie ikiteisminio tyrimo veiksmai, nebuvo atliktos akistatos, tačiau išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad šių veiksmų atlikimas yra netikslingas, nes G. K. kaltė įrodyta kitais tyrimo metu surinktais įrodymais. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b. l. 192 – 200) matyti, kad tiek nukentėjęs, tiek liudytojas Ž. F. ir visi kaltinamieji dalyvavo teisiamojo posėdžio metu, turėjo galimybę vieni kitiems užduoti klausimus, todėl nepagrįstas apelianto prašymas grąžinti baudžiamąją bylą papildomo tyrimo atlikimui, nes nebuvo atlikos visos akistatos.
Nuteistojo G. K. kaltė dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigė, kad jam nepagrįstai skirta 1 metų ir 6 mėnesių bausmė. Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Skirdamas bausmę G. K., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių buvimą. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad kaltinamasis G. K. padarė baudžiamąjį nusižengimą ir apysunkį nusikaltimą, jis ankščiau teistas laisvės atėmimo bausme, ją yra atlikęs, tačiau teistumas yra neišnykęs, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnyje, nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė 1 metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo, t. y. skyrė mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, pagal 187 straipsnio 3 dalį – skyrė 30 parų arešto, todėl nėra pagrindo jas švelninti. Pažymėtina, kad nuteistasis G. K. anksčiau jau buvo teistas laisvės atėmimo bausme, nors bausmę buvo atlikęs, tačiau teistumas jam nebuvo išnykęs, jis vėl padarė nusikalstamas veikas turėdamas teistumą. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis linkęs daryti nusikaltimus, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo keisti nelinkęs. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes bei G. K. asmenybę apibūdinančius duomenis, tinkamai parinko tiek bausmės rūšis, tiek ir jų dydžius. Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą dėl G. K. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo G. K. kaltė dėl R. S. turto vagystės ir turto sugadinimo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.