Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi prie šios bausmės pridėta 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. gegužės 14 d. nuosprendžiais paskirta ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi subendrinta bausmės dalis – vieneri metai laisvės atėmimo ir A. Š. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.

A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie šios bausmės pridėta 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – šeši mėnesiai laisvės atėmimo ir A. M. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. ir A. M. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą turėti turtinės naudos, pardavė asmenis: 2005 m. vasario 24 d., apie 15.00 val., prie prekybos centro „Hyper Maxima“, esančio Klaipėdos m., Taikos pr. 61, už 1000 litų nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviams pardavė V. N. ir S. N. išvežti į užsienį dirbti prostitutėmis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu. Apelianto manymu, jo padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi jo ir jo draugo pravarde „I.“ veiksmai buvo nukreipti į turtinės naudos gavimą, tačiau ne iš V. N. ir S. N. pardavimo, o iš jų pardavimo imitavimo kaip apgaulės, kurios pagalba jie siekė gauti iš įslaptinto liudytojo, kurį pažinojo vardu J., minėtą turtinę naudą. Atsižvelgiant į tai, nuteistasis prašo skirti jam švelnesnę bausmę, atitinkančia BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Taip pat apeliantas prašo įskaityti į šią bausmę ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Su Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu apeliantas nesutinka, nes pirmos instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti pagrindai nepagrįstam ir neteisėtam nuosprendžiui panaikinti, o jį išteisinti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, teisminio bylos nagrinėjimo metu teisiamojo kaltumas privalo būti įrodytas. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Nuteistasis mano, kad teismas nesilaikė šių įstatymų reikalavimų pripažindamas jį kaltu.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis kategoriškai neigė, jog 2005-02-24 su A. Š. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe, turėdamas tikslą turėti turtinės naudos, pardavė V. ir S. N. turint tikslą išvežti į užsienį dirbti prostitutėmis. Tariamą jo kaltę teismas grindžia įslaptintų liudytojų, policijos pareigūnų R. G. ir O. Š. parodymais, kurie, juos išslaptinus, 2009-04-28 teismo posėdyje parodė, kad tik spėja, kad apeliantas turėjo žinoti apie jo atvežtų S. ir V. N. pardavimą į užsienį dirbti prostitutėmis. Šią prielaidą daro remiantis aplinkybe, kad A. M. su jomis grubiai elgėsi. Absoliučiai jokios kitos neigiamos informacijos apie apeliantą, kad jis iš anksčiau būtų užsiiminėjęs analogiška veika jie nenurodo. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir šią operaciją organizavę pareigūnai K. G. ir V. T. - kad iš anksto nežinojo apie A. M., jo vaidmenį, nesiima teigti, kad jis veikė kartu su A. Š., kad jam buvo žinoma, kad ima pinigus už merginų pardavimą ir kad jie iš anksto nesitarė pareigūnų apgauti. Jokių kitų objektyvių įrodymų (jo telefoninių pokalbių išklotinių ar pan.) byloje nėra ir negali būti. Todėl apeliantas mano, kad pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalį, teismo išvados pagrįstos tik anoniminių, teisme išslaptintų, liudytojų ir nenuosekliais V. ir S. N., kurios byloje net nebuvo pripažintos nukentėjusiomis (nes ir pačios teigia, kad nenukentėjo ir nebuvo vežamos parduoti į užsienį net savo pirminiuose parodymuose (1 t., b. l. 57, 84, 85) bei parodymuose Anglijos teismui. Apeliantas nurodo, kad jis yra taksi vairuotojas, nuvežė merginas į A. Š. nurodytą vietą ir paėmė pinigus, nežinodamas apie jokį merginų pardavimą. Pats A. Š., telefoninio pokalbio su R. G. metu pasakė jam, kad „jis paprasčiausiai žino, taip man atrodo, kad eina visas šitas“ (t. 1, b. l. 142-144). Šie A. Š. pasakyti žodžiai R. G. yra išvestiniai, pasakyti kad įtikinti policijos pareigūną ir tik patvirtina apelianto nekaltumą.

Nuteistasis mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, o nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nesuprantama, kokiais argumentais ir neginčytinais, objektyviais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad jis suvaržė V. ir S. N. teises, kuo pasireiškė S. ir V. N. priklausomumas jam, kokiu būdu iš dalies jis jas valdė. Teismas nuosprendyje pasisako tik apie jų priklausomumą nuo A. Š.. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas žinojo apie N. užsiėmimą prostitucija, kad prieš tai jas jis yra vežęs pagal užsakymą. Priešingai, jos pačios parodo, kad nuteistojo anksčiau nepažinojo. Jų parodymus patvirtina ir baudžiamojoje byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad su V. N. apeliantas telefonu kalbėjo tik 2005-02-24, anksčiau nebuvo bendravęs. Netirta ir nepaneigta aplinkybė, kad apeliantas įvykio dieną A. Š. prašymu N. dar turėjo nuvežti į Šilutę.

Apeliantui buvo taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (NVEIM) ir jo metu gauti duomenys nepripažintini įrodymais, nes yra neteisėti, nuteistasis mano, kad buvo peržengtos nusikalstamos veikos imitacijos modelio ribos ir todėl teismas, vertindamas duomenis, grubiai pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šias aplinkybes patvirtina šie byloje esantys įrodymai: tik 2005-02-24 12 val. 25 min. vykusio pokalbio metu A. Š. užsimena, kad su pareigūnais susitiks kitas žmogus, 13 val. 30 min. pokalbio metu nurodo, kad merginas atveš taksistas. Pareigūnams net nebuvo žinoma taksisto pavardė, apeliantas su A. Š. buvo sulaikyti 14 val. 57 min. Byloje esantis NVEIM prieš A. Š. ir jo bendrininkus sankcionuotas irgi 2005-02-24 (4 t., b. l. 54). Akivaizdu, kad neįmanoma per 1,5 valandos surašyti prašymą, kreiptis į teismą ir suspėti sankcionuoti NVEIM – apeliantas mano, kad jis buvo sankcionuotas jau po jų sulaikymo. Teismas šių teisinančių aplinkybių netyrė ir nuosprendyje dėl jų visiškai nepasisakė. Neaptarta aplinkybė, kad 13 val. 30 min. vykusio pokalbio metu A. Š. merginų pardavimo kainą sumažina nuo 3 500 litų iki 1 000 litų - šie objektyvūs įrodymai parodo, kad A. Š. tarėsi kartu su merginomis pareigūnus apgauti, nes norėjo sandorį sudaryti beveik veltui, kad tik išvilioti bet kokį kiekį pinigų. Todėl buvo pažeisti BPK 1 straipsnio reikalavimai, jog turi būti išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės. Klaipėdos apygardos teismas be jokio teisinio pagrindo, remdamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį – šešis mėnesius laisvės atėmimo 2003-09-15 Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės. Nurodo, kad šią laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs pagal 2005-09-28 Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartį, ką patvirtina 2010-04-27 Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažyma Nr. 17101-210.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. Š. ir A. M. kaltė padarius BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji iš esmės atkartoja savo pozicijas dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo, išsakytas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apeliantai nenurodo jokių kitų argumentų ir motyvų, apsiriboja tik pirmosios instancijos teismo padaryto byloje esančių įrodymų įvertinimo paneigimu, nenurodo nauju argumentų ar duomenų, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų, teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą dėl to, kad nesivadovavo nuteistųjų parodymais. Pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra nepalankus nuteistiesiems. Tačiau tai negali būti vertinama, kaip teismo šališkumas, nes tokia teisė suteikta būtent teismui. Kiti proceso dalyviai dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo gali pareikšti savo nuomonę, kuri teismui nėra privaloma.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir pagrįstai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino A. Š. ir A. M. kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, kad A. Š. turėjo tikslą Viktoriją ir S. N. parduoti ir, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., jas pardavė. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo A. Š. versiją apie ketinimą sukčiauti padedant A. M.. Iš baudžiamojoje byloje esančių A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų pirminių parodymų, bei iš jo 2005 m. vasario 24 d. nuoširdaus prisipažinimo, įtariamojo apklausos protokolo, 2005 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokolo matyti jo ketinimai ir veiksmai parduoti nurodytas merginas (t. 2, b. l. 46, 50–53, 56–57). Taigi pats A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad susipažinęs su seserimis Viktorija ir Simona ir sužinojęs apie jų norą išvykti į užsienį dirbti prostitutėmis kreipėsi į pažįstamą asmenį, vardu J., pasiteirauti, ar jis nežino, kas šias merginas tam darbui galėtų į užsienį išvežti. Iš pastarojo jis gavo tai padaryti galinčio asmens, vardu Rolandas, telefono numerį. Apie tas merginas jis papasakojo A. M. ir jiedu aptarė, kad iš to asmens už merginas jiedu galėtų gauti po 500 eurų. Po to jis su minėtu Rolandu susitarė, kad 2005 m. vasario 24 d. jis merginas pristatys prie parduotuvės „Hyper Maxima“, o Rolandas jam sumokės 1000 litų. Merginas į nurodytą vietą nuvežti ir paimti už jas pinigus pasisiūlė A. M., visa tai pastarasis ir padarė. Šiuos A. Š. parodymus apie jo siekį parduoti merginas, „pirkėjo“ suradimo aplinkybes patvirtina nurodytų policijos pareigūnų V. T., K. G., asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai. Nuteistųjų versija apie ketinimą apgauti merginų pirkėjus jų parodymuose atsirado vėliau (t. 2, b. l. 60–61, 64; t. 2, b. l. 87–90, 98–99, 101–102). Pirmosios instancijos teismas atmetė šią A. Š. ir A. M. versiją kaip nepagrįsta, kadangi šie jų parodymai neatitinka A. Š. ir liudytojo R. G. nurodytų telefoninių pokalbių turiniui (A. Š. pastarojo klausė, į kokią šalį merginos bus vežamos, prašė jomis pasirūpinti, kad nebūtų mušamos ir kita), vaizdo ir garso įrašui (R. G. ir O. Š. automobilyje Viktorija ir S. N. jiems patvirtino, jog Tomas (A. Š.) joms sakęs, kad jos važiuoja į Vokietiją dirbti prostitutėmis, patikino, kad važiuoja be prievartos), bei kitiems byloje esantiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokie patikimi duomenys nepatvirtina A. Š. parodymų, kad su merginomis jis buvo sutaręs, kad po tariamo jų pardavimo jos iš jas perėmusių asmenų arba pabėgs, arba jam praneš savo buvimo vietą, o jis, padedamas savo kompanijos asmenų (kokių, konkrečiai nurodyti negalėjo), jas pasiims, jog už tokio vaidmens atlikimą jis merginoms buvo pažadėjęs atlygį. Priešingai, apklaustos Didžiosios Britanijos teisme liudytojos Viktorija ir S. N. į klausimą, ar jos nebuvo su A. Š. susitarusios, jog po nurodyto sandėrio jos nuo pirkėjų pabėgs, jeigu taip, ar joms buvo pažadėta už tai atlyginti, kokia turėjo būti atlyginimo suma, atsakė neigiamai. Vien tik trumpo A. Š. telefoninio pokalbio su viena iš N. (R. G. telefonu), kai jos nenorėjo persėsti į nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvių automobilį, turinys (t. 1, b. l. 151) nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad A. Š. po pinigų už merginas gavimo būtų siekęs apgaule ar kaip nors kitaip jas iš nurodytų asmenų atsiimti, sudaryti sąlygas joms pabėgti ar kita. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pažymi, kad pats A. Š., savo iškeltos versijos pagrindimui, jokių konkrečių tokio plano detalių nurodyti negalėjo. Be to, pagal policijos pareigūnų turėtą operatyvinę informaciją, kurią patvirtina nurodyti dokumentai ir liudytojai, A. Š. pats ieškojo asmenų, galinčių nurodytas merginas pirkti, tai buvo teisėtas pagrindas jam pradėti operatyvinį tyrimą, sankcionuoti ir taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo manymu, jam taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis ir jo metu gauti duomenys nepripažintini įrodymais, nes yra neteisėti, buvo peržengtos nusikalstamos veikos imitacijos modelio ribos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme šis klausimas taip pat buvo išsamiai išnagrinėtas ir patikrintas šio procesinio veiksmo taikymo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji A. Š. ir A. M. nebuvo kurstomi padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Š. ir A. M. iki rengimosi padaryti nurodytą nusikalstamą veikos ir jos padarymo, anksčiau buvo padarę nusikaltimus, už tai buvo nuteisti. Kaip jau buvo paminėta ankščiau, A. Š. pats aktyviai ieškojo asmenų, galinčių konkrečius asmenis – Viktoriją ir S. N. – pirkti. Jis pirmasis skambino nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui R. G., taigi šie kontaktai vyko šio kaltinamojo iniciatyva, tai patvirtina jau minėti įvykę telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš baudžiamojoje byloje esančiu, bei ištirtų pirmosios instancijos teismo posėdyje įrodymų akivaizdu, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviai neskatino A. Š. padaryti nusikalstamus veiksmus, nurodytu modeliu buvo tik prisijungta prie pastarojo, o po to ir A. M. be operatyvinės veiklos dalyvių pastangų pradėto ir dar nepasibaigusio nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog apeliantai buvo kurstomi ar provokuojami padaryti nurodytą nusikaltimą. Be to, A. Š. apeliaciniame skunde pripažįsta pats norėjęs padaryti nusikaltimą, tik ne asmenų pardavimą, o sukčiavimą, asmenis parduodant tariamai, o pats A. M. pripažįsta sutikęs su pastaruoju bendrininkauti. Taigi teigti, kad nuteistieji buvo kurstomi ar provokuojami padaryti nusikaltimą, nėra jokio pagrindo. A. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad, jo manymu, NVEIM buvo sankcionuotas jau po jo ir A. Š. sulaikymo, kadangi neįmanoma per 1,5 valandos surašyti prašymą, kreiptis į teismą ir suspėti sankcionuoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko šiuos apelianto teiginius nepagrįstais. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų suabejoti nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumu, priešingai, iš pirmosios instancijos teismui pateikto išslaptinto teikimo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo matyti, kad jo panaudojimas sankcionuotas laikantis visų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų (t. 4, b. l. 54-55). Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio nustatytų ribų šio modelio dalyviai neperžengė, todėl nėra pagrindo modelį pripažinti neteisėtu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šio procesinio veiksmo pagalba gautus duomenis įrodymais.

Taigi, išnagrinėjęs baudžiamąją byla, apeliacinės instancijos teismas įsitikino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu ir su jomis sutinka. Nuteistųjų A. Š. ir A. M. padaryta nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 147 straipsnyje. Todėl tenkinti nuteistųjų apeliacinių skundų ir perkvalifikuoti jų padarytą nusikalstamą veiką į BK 182 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas A. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), į nuteistojo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, į tai, kad jis buvo nurodytos nusikalstamos veikos iniciatorius, jai vadovavo ir buvo jos aktyviausias dalyvis. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. Š. asmenybę, o būtent tai, kad jis iki nusikalstamos veikos padarymo už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas jis buvo teistas keturis kartus, po šios veikos padarymo jam priimti net šeši apkaltinamieji nuosprendžiai, A. Š. niekur nedirbo, kokia nors kita teigiama jo veikla nėra žinoma, vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pobūdį, jog nuteistasis pardavė merginas išvežti į užsienį dirbti prostitutėmis, siekdamas gauti turtinės naudos, kas yra pagrindinis padaryto nusikaltimo motyvas, viena parduotų merginų tuo metu buvo nepilnametė. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad nurodytu tikslu išvykti į užsienį siekė ir pačios šios merginos, kurios nesijaučia patyrusios ar galėjusios patirti kokią nors žalą.

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas A. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), į nuteistojo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, į tai, kad jis nebuvo nurodytos nusikalstamos veikos iniciatorius ir nebuvo jos aktyviausias dalyvis. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. M. asmenybę, o būtent tai, kad jis iki nusikalstamos veikos padarymo jis buvo teistas, nusikalstamą veiką padarė būdamas lygtinai paleistas nuo laisvės atėmimo bausmės, ilgą laiką slėpėsi nuo teismo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pobūdį, motyvus, kaip ir A. Š. atveju.

Pirmosios instancijos teismas pripažino A. Š. ir A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie padarė nusikaltimą veikdami bendrininkų grupe. A. Š. ir A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė A. Š. ir A. M. už BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. Š. ir A. M. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas be jokio teisinio pagrindo, remdamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį – šešis mėnesius laisvės atėmimo 2003-09-15 Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės, ir nurodo, kad šią laisvės atėmimo bausmę jis jau yra atlikęs. Šiuos nuteistojo argumentus, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. 17101-210 matyti, kad A. M. pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį buvo gražintas atlikti neatliktos 1 m. 8 mėn. 5 d. laisvės atėmimo bausmės ir šią bausmę atliko. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, kuria apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paminėjo pirmosios instancijos teismas, buvo perkvalifikuotas A. M. padarytas nusikaltimas ir sušvelninta bausmė, paskirta 2001 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, vėliau jis buvo lygtinai atleistas nuo 1 m. 8 mėn. 12 d. laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, A. M. paskirtą bausmę, už šioje byloje A. M. inkriminuotą nusikaltimą, nepagrįstai subendrino su 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paskirta bausme, todėl nuosprendis keičiamas ir nuosprendžio dalis, kuria remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie už šį nusikaltimą paskirtos bausmės pridėta dalis 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės, panaikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie už šioje byloje A. M. inkriminuotą nusikaltimą paskirtos bausmės pridėta dalis 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.