Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme 2 metams,pagal Lietuvos Respublikos BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis bei 64 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir nustatyta galutinė 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo G. Š. nukentėjusiajam J. S. priteista 900 litų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. P., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2010 m. spalio 18 d. apie 17 val., įsibrovęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias Ventoje, Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini), pagrobė J. S. priklausančius 400 litų bei kompiuterį Sony VGN- FE21B, kurio vertė 1500 litų, bei tuo pačiu laikotarpiu, tuo pačiu būdu, tęsdamas nusikalstamą veiką, pagrobė J. S. priklausančius 500 litų.

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 2 d. apie 17 val. 30 min., žinodamas, kad J. P. yra nepilnametis, įtraukė jį į nusikalstamą veiką, pasiūlydamas padaryti vagystę. 2010 m. gruodžio 2 d. apie 18 val. 30 min., G. Š., veikdamas kartu su J. P., įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir pagrobė J. S. priklausantį turtą: vieną 0,5 litro talpos butelį brendžio „Glorija“ už 23 litus, du butelius brendžio „Alita“ už 52 litus, butelį brendžio „Torres 5“ už 32 litus ir butelį degtinės „Teguila“ už 32 litus, iš viso pagrobė turto už 139 litus, o G. Š. taip pat pagrobė ir J. S. priklausantį revolverį ME 38 Compact, kurio vertė 400 litų.

Be to, G. Š. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laiku, veikdamas kartu su J. P., būdamas įsibrovęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, garaže laukė grįžtančio J. S., ketindamas atimti pinigus. G. Š. laikė rankoje laužtuvą ir ketino juo smogti J. S. į galvą, tačiau nusikaltimo nebaigė rengimosi stadijoje dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių - pabėgo pamatęs automobilio šviesas.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį ir išteisinti jį bei J. P. dėl kaltinimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. G. Š. taip pat prašo už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti jam švelnesnes bausmes bei paskirti jam švelnesnę subendrintą bausmę.

Apeliantas nurodo, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas (išskyrus nusikalstamą veiką dėl pasikėsinimo įvykdyti plėšimą), nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi nusikaltęs. Nuteistasis teigia, kad nusikalstamu būdu įgytų daiktų nepaslėpė, nepardavė, atvykus policijos pareigūnams savo iniciatyva šiuos daiktus – alkoholinius gėrimus, kompiuterį ir dujinį revolverį – grąžino, tą pačią dieną nuvykęs pas nukentėjusįjį, šio atsiprašė, taip pat J. S. atsiprašė ir bylą nagrinėjant teisme, sutiko atlyginti jam padarytą žalą. G. Š. pažymi, kad nukentėjusysis priėmė jo atsiprašymą bei prašė, kad jam (G. Š.) būtų paskirta švelnesnė bausmė.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis ir J. P. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad byloje nėra šio nusikaltimo įrodymų. Ši nuosprendžio dalis yra grindžiama iš esmės tik jo (G. Š.) ir J. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo teigimu, šie jų parodymai yra „pritempti“, norint inkriminuoti jiems ir sunkų nusikaltimą. Apeliantas pažymi, kad jo nuoširdus prisipažinimas ir papasakojimas policijos pareigūnams, ką vagystės metu jis garsiai pagalvojo ir, ką pasakė J. P., buvo panaudoti prieš jį ir kitą nuteistąjį. Aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos, patvirtina ir tai, kad sakydamas baigiamąją kalbą, prokuroras paprašė, kad G. Š. ir J. P. nusikalstama veika būdų kvalifikuojama ne pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, o kaip rengimasis padaryti šią nusikalstamą veiką.

Nuteistasis, cituodamas Lietuvos Respublikos 21 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nei jis, nei kitas nuteistasis jokių priemonių ar įrankių, skirtų sunkaus nusikaltimo padarymui, neieškojo ir jų nepritaikė. Vien pagal aplinkybę, kad darydami vagystę, jie atstūmė garažo duris, įsibrovė į patalpas ir jose rastu laužtuvu (kaltinamajame akte šis laužtuvas įvardintas kaip vagystės objektas ir įvertintas 22 litais) atidarę kabinetą, pagrobė įvairius daiktus, negalima pripažinti, kad, panaudodami šį laužtuvą, jie rengėsi padaryti plėšimą. Apeliantas paaiškina, kad jų tikslas buvo surasti ir pagrobti vertingesnius nukentėjusiojo daiktus. Tačiau jie neturėjo plano padaryti plėšimą, tokių nurodymų jis nedavė ir J. P., ką šis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, pasakydamas, kad „buvo tik kalba, kad gal reikėtų apiplėšti ir atimti pinigus iš S.“. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad minėtus žodžius J. P. teigė supratęs kaip pajuokavimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. Š. pasiūlė J. P. pagrobti svetimą turtą, tačiau tarp jų nebuvo kalbos apie plėšimą. J. P. taip pat parodė netikintis, kad G. Š. galėtų smurtauti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Sigitas Dobiliauskas atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad G. Š. apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Prokuroras teigia, kad G. Š. kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos patvirtina nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir iš dalies teisme duoti parodymai, kad jie kalbėdami nutarė palaukti, kol grįš J. S., suduoti jam laužtuvu per galvą ir atimti iš jo pinigus. Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad J. P. suprato, kad G. Š. jam pasiūlė padaryti nusikaltimą, ir jis su pasiūlymu sutiko. Prokuroras pažymi, kad apeliacinio skundo teiginys, kad J. P. G. Š. pasiūlymą suprato kaip pajuokavimą, vertintinas kaip siekis sušvelninti atsakomybę.

Prokuroras taip pat nurodo, kad nuteistieji užėjo į garažą ir ten laukė grįžtančio J. S., G. Š. rankoje laikė laužtuvą, tačiau pamatė, kad privažiavo kažkoks automobilis. Pirmosios instancijos teisme G. Š. teigė, jog laužtuvą jis buvo atrėmęs į sieną. Tačiau šiuos jo parodymus paneigė nukentėjusysis, parodęs, kad laužtuvas gulėjo numestas kieme, prie tos vietos, kur įvykio metu stovėjo nuteistųjų automobilis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl įsibrovus į patalpą padarytų vagysčių, vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką bei šaunamojo ginklo pagrobimo. Tačiau jis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už rengimąsi padaryti plėšimą, nurodydamas, kad byloje nėra šią nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

Iš pirmojo pranešimo apie įtarimą, kuris G. Š. buvo įteiktas 2010 m. gruodžio 7 d., matyti, kad jis buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) ir 178 straipsnio 1 dalyje (b. l. 73-74, t. 2). Būtent apie šias nusikalstamas veikas nuteistasis ir parodė apklausiamas pirmą kartą 2010 m. gruodžio 7 d. (b. l. 75-77, t. 2). Tą pačią dieną, įteikus pranešimą apie įtarimą dėl Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (b. l. 131, t. 1), buvo apklaustas ir kitas nuteistasis J. P.. Šios apklausos metu nuteistasis ne tik parodė, kaip kartu su G. Š. įsibrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas ir pagrobė svetimą turtą, t. y. parodė apie padarytą nusikalstamą veiką, kuri buvo nurodyta ir pranešime apie įtarimą, tačiau taip pat parodė ir apie jo ir G. Š. susitarimą daryti plėšimą, kurio nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausiančių aplinkybių – išsigandę, jog buvo pastebėti S. S., jie pabėgo ir išvažiavo (šie jo parodymai perskaityti ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 32, t. 3). Šios aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma išgauti tokio turinio nuteistųjų parodymų, kad jie būtų teisiami už sunkaus nusikaltimo padarymą, kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde. Priešingai, apie pasikėsinimą padaryti plėšimą ikiteisminio tyrimo pareigūnams tapo žinoma iš vieno iš nuteistųjų – J. P. – parodymų.

Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje ir G. Š. išsamiai parodė apie susitarimą su J. P. padaryti plėšimą, teigdamas, kad sėdint automobilyje, pagalvojo, kad J. S. tikrai turi pinigų ir sugalvojo, kad pinigus iš J. S. reikia atimti. Apie tai pasakė J. P. ir pasiūlė eiti atgal į pastatą palaukti, kol grįš J. S.. J. P. sakė, kad garaže už ten stovinčio automobilio jie stovės ir lauks, kol grįš J. S., tada jis (G. Š.) jam su laužtuvu trenks per galvą ir jie iš jo atims pinigus. J. P. pritarė, sutiko su tuo, ką jis (G. Š.) jam pasiūlė. Abu nuėję į garažą stovėjo už automobilio ir laukė, kol grįš J. S.. G. Š. rankoje laikė laužtuvą, kuriuo žadėjo trenkti J. S. per galvą. Vienu momentu jie pamatė, kad prie pastato privažiavo automobilis, matė automobilio šviesas. Pagalvojo, kad atvažiavo policija. Jie išsigando, kad gali būti sulaikyti, todėl pabėgo. Lauke, bėgant link automobilio, G. Š. numetė laužtuvą. Abu su J. P. sėdo į automobilį ir grįžo į Papilę (b. l. 80, t. 2). Dar kitoje apklausoje G. Š. teigė, kad su J. P. susitarė iš J. S. atimti pinigus. Jis (G. Š.) žadėjo laužtuvu trenkti J. S. per galvą ir atimti pinigus, tačiau pamatė automobilio šviesas, pagalvojo, kad policija ir pabėgo (b. l. 190-191, t. 2). Šiuos aptartus savo parodymus nuteistasis apeliaciniame skunde vadina „nuoširdžiu prisipažinimu ir papasakojimu policijos pareigūnams, ką vagystės metu garsiai pagalvojo, ir ką pasakė J. P.“. Tačiau iš tolimesnių nuteistųjų veiksmų, apie kuriuos jie parodė ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad G. Š. ne tik apie sumanymą „garsiai pagalvojo ir apie tai pasakė J. P.“, tačiau ir bandė jį realizuoti – G. Š., kartu su J. P., būdamas įsibrovęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, garaže laukė grįžtančio J. S., ketindamas atimti pinigus, laikė rankoje laužtuvą ir ketino juo smogti J. S. į galvą, tačiau nusikaltimo nebaigė rengimosi stadijoje dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių - pabėgo pamatęs automobilio šviesas.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. Š. taip pat parodė, kad J. P. pasiūlė palaukti nukentėjusiojo, šiam atėjus, trenkti per galvą ir atimti pinigus. Tačiau šios apklausos metu jis neigė, kad įvykio metu turėjo nusikaltimo įrankį – laužtuvą, nes jis buvo paliktas pirmame aukšte prie durų, taip pat parodė, kad ketinimo apiplėšti J. S. atsisakė po kelių minučių, pasakydamas J. P., kad jau užtenka, o ne išsigandęs atvažiuojančio automobilio (b. l. 32, t. 3). Apeliacinės instancijos teisme, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus G. Š. parodymus, pastarasis apskritai neigė buvus kokį nors susitarimą padaryti plėšimą, pokalbį su J. P. įvardindamas kaip „garsiai pagalvojome“. Tokie apelianto parodymai neatitinka ne tik minėtų jo ir J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau ir kitų byloje esančių įrodymų. Nukentėjusysis J. S. parodė, kad laužtuvą įvykio metu jis rado numestą lauke, ant sniego (b. l. 33, t. 3). Tokia pat laužtuvo radimo vieta nurodyta ir įvykio vietos apžiūros protokole (b. l. 51-52; 58, t. 1). Be to, kad G. Š. ketino suduoti J. S. strypu per galvą ir pirmosios instancijos teisme patvirtino nuteistasis J. P. (b. l. 33, t. 3).

Apelianto kaltės dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė šią G. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip rengimąsi padaryti plėšimą, panaudojant specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – laužtuvą, pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad toks prokuroro prašymas nereiškia, kad G. Š. veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Sakydamas baigiamąją kalbą, prokuroras išreiškė nuomonę, kad apelianto nusikalstama veika nutrūko rengimosi stadijoje, todėl ji turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimas padaryti šią nusikalstamą veiką, kaip tai buvo nurodyta kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad G. Š. ir J. P. 2010 m. gruodžio 2 d., suieškoję įrankį (laužtuvą) rengėsi padaryti sunkų nusikaltimą, t. y. panaudoti smurtą prieš J. S. ir pagrobti iš jo pinigus. Nuteistieji susitarė padaryti plėšimą, iš esmės sudarė veikimo planą, kad grįžtančio nukentėjusiojo jie lauks garaže, kad G. Š. laužtuvu suduos J. S. per galvą ir atims pinigus. Tačiau nuteistieji iš garažo pabėgo, pamatę automobilio šviesas.

Aptarti įrodymai patvirtina, kad G. Š., veikdamas kartu su J. P., rengėsi padaryti plėšimą, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžiu G. Š. pripažintas kaltu padaręs 5 nusikalstamas veikas, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, 159 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. nusikalstama veika), 254 straipsnio 1 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnis neturi skundžiamame nuosprendyje nurodytos 1 dalies. Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Todėl, nebloginant apelianto padėties, jo nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį. Tai padaroma pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia savo kaltės dėl padarytų vagysčių (dvi nusikalstamos veikos), J. P. įtraukimo į nusikalstamą veiką bei šaunamojo ginklo pagrobimo. Tačiau jis nesutinka su jam už šiuos nusikaltimus paskirtomis bausmėmis. Šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas tuo, kad G. Š. prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, sutiko atlyginti padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiojo, kuris prašė neskirti jam griežtos bausmės, bei grąžino jam (J. S.) priklausančius pagrobtus daiktus.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, G. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs „svetimo turto grobimą“ ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Lietuvos Respublikos BK 254 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už specialaus nusikaltimo dalyko – šaunamojo ginklo – pagrobimą, todėl, sprendžiant iš minėtos teismo pavartotos formuluotės, minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta tik dėl padarytų vagysčių (Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalis, 2 nusikalstamos veikos). Tačiau kaip matyti ir G. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jis, prisipažinęs, kad pagrobė J. S. priklausančius daiktus ir pinigus, neneigė, kad, žinodamas J. P. amžių, įtraukė jį į nusikalstamos veikos – vagystės – padarymą, taip pat neneigė ir to, kad pagrobė iš J. S. šaunamąjį ginklą. Be to, G. Š. gailėjosi padaręs ne tik vagystes, bet visus nusikaltimus, dėl kurių prisipažino, atsiprašė nukentėjusiojo, pažadėjo atlyginti padarytą žalą. Esant šioms aplinkybėms, G. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina ir tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnyje ir 254 straipsnio 1 dalyje, bei nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustačius minėtą G. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl padarytų nusikalstamų veikų - vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką bei šaunamojo ginklo pagrobimo – bei tuo pačiu iš dalies tenkinant nuteistojo skundą, jam už šiuos nusikaltimus paskiriamos ir naujos, švelnesnės bausmės. Minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma ir naujos bausmės už Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnyje ir 254 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskiriamos pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Už skundžiamu nuosprendžiu G. Š. inkriminuotus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės nekeičiamos. Kaip jau buvo minėta, skirdamas šias bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad apeliantas prisipažino, jog, įsibrovęs į patalpą, pagrobė J. S. priklausantį turtą, gailėjosi nusikaltęs (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jis yra teistas, charakterizuojamas teigiamai, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad už šiuos nusikaltimus paskirtos už Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį mažesnės laisvės atėmimo bausmės yra ne per griežtos, todėl nešvelninamos.

Taip pat nekeičiama ir G. Š. paskirta bausmė už rengimąsi padaryti plėšimą. Atsižvelgiant į jau paminėtas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes bei į tai, kad dėl šios nusikalstamos veikos nenustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, paskirta už straipsnio sankcijos vidurkį 1 metais ir 6 mėnesiais mažesnė bausmė taip pat nėra per griežta ir ji nekeičiama.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs G. Š. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, galutinę bausmę nustatė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrinęs tik šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys), kurių nebendrino su kitu nuosprendžiu G. Š. paskirta ir neatlikta bausme. Nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su kitu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmes, nes toks sprendimas pablogintų nuteistojo padėtį, o tai draudžia daryti Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis. Todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo panaikinamas ir Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 3 dalies taikymas, nes ši teisės norma taikoma tais atvejais, kai bendrinamos skirtingais nuosprendžiais paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusiojo J. S. pareikšto civilinio ieškinio klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo skundžiamu nusprendžiu išspręstas tinkamai. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti:

G. Š. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį.

Nustatyti, kad G. Š. atsakomybę dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką (159 straipsnis) ir dėl šaunamojo ginklo pagrobimo (254 straipsnio 1 dalis) lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnyje, padarymą G. Š. paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 254 straipsnio 1 dalyje, padarymą G. Š. paskirti dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, G. Š. pagal Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 159 straipsnį, 254 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir nustatyti galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies panaikinti Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 3 dalies taikymą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Albinas BielskisRegina Gaudutienė