- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-12
- Bylos Nr.
- I-7320-171/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Visos palatos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo perpildytos. Chirurgijos skyrius yra per du aukštus. Per abu aukštus yra įrengtas tik vienas tualetas, kuriame įrengtas vienas unitazas Ir viena tupima skylė. Yra įrengtos tik dvi praustuves. Chirurgijos skyriuje vienu metu gydosi daugiau kaip 40 pacientų. Vidaus ligų skyriuje yra taip pat įrengtas analogiškai tualetas, prausykla neatitinkanti teisės aktų reikalavimų. Dėl LAVL administracijos neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, emocinė depresija. Pareiškėjui stigo privatumo, palatose didėjo įtampa.
Taip pat LAVL nebuvo nustatytos vietos, kur galima būtų rūkyti. Pareiškėjas turėjo nerūkyti visą buvimo laikotarpi LAVL, dėl ko manė, kad išeis iš proto.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovė LAVL su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė paaiškino, kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 16 d. Vidaus ligų skyriaus 1 (22.84 m², 7 lovos) ir 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Vidaus ligų skyriaus 1 (22,84 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. Chirurgijos skyriaus 1 (32,60 m², 8 lovos) ir 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje.
Atsakovės atstovė teigia, kad Lietuvos higienos normoje HN 135:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 135:2015), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 908, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos.
LAVL yra teikiamos stacionariosios asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. Įstaiga negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė paaiškina, kad LAVL administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei suimtiesiems ir nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas.
Visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 metro sienelė. Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu, nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams.
LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taigi, minimalaus ploto neatitiktis teisės aktų reikalavimams buvo kompensuota sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).
LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6) 12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi veiklai vykdyti.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad ligoninės darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, kad dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Todėl tabako gaminių vartojimas ir jų turėjimo draudimas LAVL yra pagrįstas ir nepažeidžiantis pareiškėjo teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų LAVL neužtikrinimo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardyto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Norint konstatuoti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), kurios reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.
Taisyklių 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL patyrė 1 500 Eur dydžio neturtinę žalą.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. Vidaus ligų skyriaus 4 (13,50 m², 4 lovos) palatoje; nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 16 d. Vidaus ligų skyriaus 1 (22.84 m², 7 lovos) ir 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Vidaus ligų skyriaus 1 (22,84 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. Chirurgijos skyriaus 1 (32,60 m², 8 lovos) ir 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje; nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. Chirurgijos skyriaus 2 (24,92 m², 7 lovos) palatoje.
Atsakovės atstovė nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl palatoje laikomų asmenų skaičiaus, kad palatos buvo perpildytos, todėl teismas konstatuoja, kad kamerose buvo laikoma tik asmenų, kiek yra lovų, todėl nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. gydant pareiškėją LAVL, įvertinus lovų skaičių, jam teko nuo 3,26 m² iki 4,075 m² gyvenamųjų patalpų ploto. Taisyklių 11¹.4 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Taigi 40 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 m² gyvenamasis plotas.
Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jam buvo nepagrįstai draudžiama rūkyti. Draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir jos teritorijoje, taip pat bendro naudojimo patalpose įtvirtina Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, atsakovės atstovė LAVL teisėtai ir pagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę rūkyti, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad palatose sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas ir neužtikrino privatumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalai priteisti (žr. EŽTT sprendimą Mandić ir Jović prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kt. prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, kad toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Taigi atsakovės atstovės LAVL neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Taisykles, t. y. neteisėti veiksmai pagal CK 6.271 straipsnį, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus, fizinį ir dvasinį diskomfortą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais neteisėtais atsakovės atstovės veiksmais.
Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. kad teisės pažeidimai (palatų perpildymas ir privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas), nors ir pasikartojantys, tačiau buvo trumpalaikiai (pareiškėjas palatose buvo laikomas 8 dienas 5 skirtingais laikotarpiais), pareiškėjas LAVL administracijai neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam laisvu nuo medicininių procedūrų laiku sudaryta galimybė būti gryname ore skyriaus lokaliniame sektoriuje, taip pat tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, bei EŽTT ir LVAT jurisprudenciją šio pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pareiškėjo patirta žala negali būti įvertinta jo nurodoma suma – 1 500 Eur, o patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 438 Eur sumos priteisimas.
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 438 (keturis šimtus trisdešimt aštuonis) eurus neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.