- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-15
- Bylos Nr.
- AS-63-644-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių lyra“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalį, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalies, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini), galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo; uždrausti vykdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T‑213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalį, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini), iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo.
Pareiškėjas nurodė, kad jeigu nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jei ginčijama sprendimo dalis būtų įgyvendinta, turėtų būti pakeista jo licencija ir apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas bare (duomenys neskelbtini). Jeigu ateityje būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas ir būtų panaikinta ginčijama sprendimo dalis, buvusios padėties nebūtų įmanoma atkurti, kadangi iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo neišvengiamai praeis daug laiko. Per tą laiką jis dėl pritaikytų apribojimų patirtų didelių nuostolių, kuriuos būtų reikalaujama atlyginti iš atsakovo. Manė, kad negautas pelnas sudarytų vidutiniškai 408,14 Lt per 1 darbo dieną, o atsižvelgus į bylinėjimosi laiką – iš viso apie 297 964,1 Lt. Pažymėjo, jog valstybės ir savivaldybės biudžetai per tą laiką iš jo negautų mokesčių.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkino, sustabdė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalį, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini), galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pareiškėjo skundo reikalavimą uždrausti vykdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalį, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini), iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Šiaulių miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi panaikino 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti iš dalies ir laikinai sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 galiojimą dalyje, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. UAB „Šiaulių lyra“ (įmonės kodas 144609363, Vytauto g. 122, Šiauliai) bare (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas pažymėjo, jog apribojus alkoholio prekybą, yra tikimybė, kad pareiškėjas neteks didelės dalies pajamų, t. y. reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas gali patirti nuostolius. Tačiau pažymėjo, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, negalima ignoruoti ir atsakovo, kitų asmenų interesų. Teismo manymu, pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką (iš Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo matyti, kad jis priimtas remiantis Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr.40-44-S-8975 „Dėl informacijos pateikimo“). Patenkinus pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių – sustabdžius skundžiamo sprendimo laikiną galiojimą dalyje, kurioje kyla tiesioginės pasekmės pareiškėjui, teismo vertinimu, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nėra atimta teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais. Pabrėžė, jog tai, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas gali negauti pajamų, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 priėmimo. Pažymėjo, jog šios nuostatos buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556‑772/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 21d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-587/2008.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Buvo pažeista apelianto teisė į teisingą teismą. Vienas iš teisės į teisingą teismą elementų yra proceso dvišališkumas ir proceso šalių lygiateisiškumas. Ginčijama nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, apeliantui nieko apie tai nežinant, neturint atsakovo atskirojo skundo ir negalint pateikti atsiliepimų bei prieštaravimų atsakovo argumentams, nurodytiems jo atskirajame skunde. Padavus atskirąjį skundą, kita proceso šalis turi gauti atskirąjį skundą ir turėti galimybę pateikti atsiliepimą į šį skundą, kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 skirsnyje nenumatyta kitos proceso šalies teisės ir/ar pareigos pateikti atsiliepimą išimčių. Kitos proceso šalies teisės pateikti atskiepimą į atskirąjį skundą neturėtų būti ribojamos priklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas pats panaikina skundžiamą nutartį (ABTĮ 150 str. 1 d. 1 p.), ar bylą išnagrinėja apeliacinės instancijos teismas.
2. Teismo nutartis nekonkreti ir nemotyvuota. Nors teismas nurodo, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, galėtų būti pažeistos daugelio kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau nutartyje neatskleidžiama, kokių asmenų teisės ir kodėl galėtų būti pažeistos. Greta apelianto baro nėra gyvenamųjų namų, taip pat švietimo, kultūros ir pan. visuomeninės paskirties įstaigų, todėl apelianto veikla gyventojų gyvenimo ar veiklos kokybei įtakos nedaro.
3. Teismas pritarė visiems atsakovo atskirojo skundo motyvams, inter alia tiems, kur nurodoma, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bus parduodamas alkoholis nepilnamečiams (nors alkoholinius gėrimus nepilnamečiams draudžiama parduoti bet kuriuo paros metu, o kompetentingos valstybės institucijos nėra nustačiusios nei vieno atvejo, kad apelianto bare būtų parduoti alkoholiniai gėrimai nepilnamečiams), taip pat kad bus padaryta nepataisoma žala žmonių sveikatai ar net gyvybei (nors pareiškėjo bare niekam nebuvo sužalota sveikata, nekalbant apie pavojų gyvybei).
4. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje mini Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. birželio 30 d. raštą atsakovui, kuriame inter alia rašoma apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tačiau šiuo adresu esantys pastatai ir/ar statiniai priklauso nuosavybės ar patikėjimo teise ar yra valdomi kitais pagrindais daugiau kaip 30 juridinių ir fizinių asmenų, juose įsikūrę kelios dešimtys prekybos, viešojo maitinimo, paslaugų teikimo ir įvairia kita veikla užsiimančių įmonių, įstaigų ir organizacijų. Šiuo adresu be apelianto baro yra dar penkios viešojo maitinimo įstaigos, prekiaujančios įvairiais alkoholiniais gėrimais, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais iki 24 val., o kai kurios ir iki 2-3 val. nakties – pilstomo alaus baras „Gubernija“, alaus baras „Chaš“, kavinė baras „Dainora“ ir kt. Pirmosios instancijos teismo nutartyje neatskleidžiama, kodėl visus policijos komisariato rašte minimus įvykius teismas susiejo tik su apelianto baro veikla, nors šiame rašte ne tik nenurodytos konkrečios įvykių vietos, bet ir nenurodytas įvykių laikas, dėl ko nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad šios nusikalstamos veikos susijusios su pareiškėjo baro veikla. Teismui įpareigojus Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pateikti įrodymus apie pažeidimus apelianto bare, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jokių konkrečių įrodymų nepateikė.
5. Teismo nutartyje nurodoma, kad apeliantui nėra atimta teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais. Tačiau, kas akivaizdu ir iš skundo bei ginčijamo atsakovo sprendimo turinio, apeliantas skundą pateikė ne todėl, kad jam būtų atimta teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais. Apeliantas skundą pateikė todėl, kad ši teisė jam buvo apribota ir ginčas vyksta dėl to, ar pagrįstai apeliantui buvo apribota teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. vakaro.
6. Nutartyje neatskleidžiama, kaip, pirmosios instancijos teismo nuomone, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių galimai palankaus apeliantui teismo sprendimo atveju būtų galima atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo, jeigu ir pats teismas pripažįsta, kad apeliantas dėl atsakovo sprendimo negaus pajamų.
7. Teismo nutartyje neatskleidžiama, kodėl deklaruojami viešojo intereso tikslai bus pasiekti tik netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių apelianto prašymu ir kodėl šiems tikslams neturi įtakos kitų naktį ar visą parą alkoholiu prekiaujančių visuomeninio maitinimo įmonių veikla.
8. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties Nr. AS556-772/2009, toje byloje buvo atsižvelgta į šalia konkretaus baro gyvenančių gyventojų skundus, taip pat į pakartotinius policijos komisariato pranešimus „Dėl triukšmo (duomenys neskelbtini) gatvėje“. Iš aprašomosios dalies matyti, kad policijos pareigūnai nustatė viešosios tvarkos pažeidimus bare ir jo prieigose. Greta apelianto baro nėra gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties įstaigų, gyventojai dėl apelianto baro veiklos niekada nesiskundė, o policijos ar kiti valstybės pareigūnai nėra nustatę jokių pažeidimų pažeidėjo bare, taip pat nėra aišku, ar tokie pažeidimai buvo nustatyti apelianto baro prieigose.
9. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 21 d. nutarties Nr. AS556-587/2008, toje byloje buvo atsižvelgta į šalia konkretaus baro gyvenančių gyventojų skundus, taip pat į policijos komisariato pranešimus. Dėl apelianto baro veiklos aplinkinių namų gyventojai ne tik nesiskundė, bet Šiaulių miesto Dainų mikrorajono bendruomenės 2010 m. rugpjūčio 17 d. rašte nurodoma, kad bendruomenė neprieštarauja apelianto baro veiklai ir iki atsakovo sprendimo priėmimo buvusiam baro veiklos laikui. Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų bendrijų pirmininkai 2010 m. rugsėjo 16 d. rašte ne tik nurodo, kad jie iš šių namų gyventojų nėra gavę jokių skundų, o apelianto baras nei triukšmo, nei kitokių nepatogumų nesukelia, bet ir nurodo, kad dėl baro teritorijos apšvietimo ir apsaugos darbuotojų vėlesniu metu jaučiasi saugiau.
10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje verslininkai a priori nelaikomi pažeidėjais, o jų ekonominiai interesai neignoruojami ir nepriešpastatomi kaip socialiai nereikšmingi viešajam interesui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje Nr. A143-619/2010 pripažino būtina atsižvelgti ir į bendrą šalyje susiklosčiusią sunkią ekonominę padėtį ir, ypatingai, į paplitusią bedarbystę, šias aplinkybes traktuodama kaip visuotinai žinomas ir dėl to neįrodinėtinas aplinkybes.
11. Teismo nutartis neatitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 8 d. (2004 m. kovo 9 d. red.), 34 str. 17 d. (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. red.), 41 str. (2004 m. kovo 9 d. red.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatų. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jie negali būti savavališki ar voliuntaristiniai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai turi būti griežtai apibrėžti laiko ir vietos atžvilgiu, taip pat kad šios rūšies ūkinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos ūkinės veiklos negalima riboti labiau, negu būtina teisės saugomoms vertybėms užtikrinti, nes antraip būtų nepaisoma konstitucinio proporcingumo principo. Teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo, neatsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl sąžiningos konkurencijos laisvės pažeidimo, o nekritiškai pasirėmė abstrakčiais atsakovo argumentais, kurie tiesiogiai nesusiję su apelianto baro veikla.
12. Teismas panaikino savo ankstesnės nutarties dalį, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tačiau dėl apelianto prašymo niekaip nepasisakė, t. y. apelianto prašymas liko neišspręstas. Nutarties, kuria panaikinta ankstesnė nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmimas per se nereiškia pareiškėjo prašymo atmetimo. Jeigu teismas, panaikina ankstesnę nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atmeta pareiškėjo prašymą dėl jų taikymo, tai turi būti nurodyta nutarties rezoliucinėje dalyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nustatymo“ 1 punkto dalies, kurioje nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8.00 val. iki 22.00 val. bare (duomenys neskelbtini), galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo, iš esmės sieja su tuo, kad jam nesiėmus užtikrinimo priemonių atsiras nuostoliai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie pareiškėjo argumentai, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.
Pareiškėjas nepateikė paskaičiavimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pajamos, gautos iš prekybos alkoholiu nakties metu, sudaro didžiąją dalį baro pelno ir tai žymiai įtakotų jo verslą – akivaizdžiai sumažėtų pajamos, tektų atleisti darbuotojus, mokėti jiems išeitines kompensacijas, sutriktų įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymas, o iš pareiškėjo pateiktų paskaičiavimų tokių išvadų daryti nėra pagrindo. Tai, kad dėl alkoholinių gėrimų prekybos laiko apribojimo pareiškėjas gali prarasti dalį pelno, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, nes tuo atveju, jei skundžiamas sprendimo punktas būtų pripažintas neteisėtu, patenkinus pareiškėjo reikalavimą būtų atnaujintas alkoholinių gėrimų pardavimo laikas, o žala, atsiradusi dėl tokio sprendimo, gali būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškeliami aukščiau už atsakovo siekį ginčijamu sprendimu užtikrinti viešąją tvarką.
Teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama. Teismas nevertina įrodymų tikrumo, jų įrodomosios reikšmės, nepasisako dėl byloje taikytinų teisės normų, o tik vertina, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su skundžiamo sprendimo teisėtumu, nenagrinėtini.
Vadovaujantis ABTĮ 150 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sutikdamas su atskiruoju skundu ir jei šis paduotas ne dėl nutarčių (nutarimų), priimtų šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose numatytais atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą bylos proceso dalyviams. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 150 straipsnio 1 dalies 1 punktu, to paties teismo anksčiau priimtą nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikino. Pažymėtina, kad tokiais atvejais, kai sutikdamas su pateiktu atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismas be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį, įstatymas atskirojo skundo išsiuntimo kitiems proceso dalyviams nenumato (tokiai nutarčiai priimti įstatymas nustato 3 dienų terminą nuo atskirojo skundo gavimo), todėl nėra pagrindo teigti, jog priimant šią nutartį buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.
Procesinis pažeidimas, kuomet pirmosios instancijos teismas panaikinęs ankstesnę nutartį, neišsprendė pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra formalus ir nėra pagrindu pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta atsižvelgus į formuojamą praktiką analogiškose administracinėse bylose, todėl paliekama nepakeista, jos naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.