Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, S. A. ir jo atstovo advokato Remigijaus Uckaus skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

S. A. ir jo atstovo advokato Remigijaus Uckaus skundas atmetamas.

5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs S. A. ir jo atstovo advokato Remigijaus Uckaus skundą, pateiktą bylos medžiagą ir skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pakeitė S. A. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui daryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas, o 3 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas išnagrinėja ir išsprendžia priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimus pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ir priima nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), ir į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

7. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi pripažinus, kad S. A. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, jam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jau tuo metu nagrinėjant baudžiamąją bylą pateiktame 2025 m. vasario 13 - kovo 6 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rekomenduota S. A. taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad S. A. būtinybės pastoviai gydytis neneigė, turėjo šeimos palaikymą, apylinkės teismas sprendė, kad jam reikalingas nepertraukiamas gydymas gali būti užtikrinamas ir ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Akcentuotina, jog paskirdamas švelnesnio pobūdžio priverčiamąją medicinos priemonę, negu rekomendavo ekspertai, teismas pažymėjo, kad S. A. turi vykdyti gydytojų nurodymus, kad būtų kontroliuojama ligos eiga.

8. Viešoji įstaiga „(duomenys neskelbtini)“ Psichikos sveikatos centras, pateikdama apylinkės teismui išvadą nurodė, kad S. A. nesilaikė jam paskirtų pareigų ir gydytojų nurodymų. Jis į konsultacijas dažnai neatvykdavo, nepranešęs priežasties. Susisiekus telefonu kalbėdavo piktai, dažniausiai sau aktualiomis temomis, paskutiniu metu neatsakydavo į skambučius. Psichologo paskirtose situacijose lankėsi nereguliariai, dažniausiai neatvykdavo. Savo būsenai mažai adekvatus, linkęs deklaruoti, kad jam viskas gerai, socialinis kontaktas ribotas. Medikamentus vartoja savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, kad S. A. psichikos būklė nėra stabili, elgesys stokoja adekvatumo, kyla abejonių dėl medikamentinio gydymo naudojimo, jis pažeidinėja priverstinio ambulatorinio gydymo ir stebėjimo priemonės taisykles, rekomendavo pakeisti S. A. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę (1 t., b. l. 2). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ gydytoja psichiatrė J. M. paaiškino, kad S. A. pagal ligos pobūdį stabiliai būklei palaikyti reikalingas nepertraukiamas gydymas, tačiau jis nereguliariai lankydamasis pas gydytoją psichiatrą negali pakankamai turėti medikamentų, nes kiekvieno apsilankymo metu skiriamas konkretus kiekis iki sekančio vizito. S. A. psichikos būklė atspindi, kad medikamentinis gydymas arba naudojamas ne pagal režimą, savo nuožiūra, arba nenaudojamas. Kadangi pacientui medicininė priežiūros priemonė skirta dėl nusikalstamos veikos, tai išlieka galimybė, kad pacientas gali pažeisti teisės normas pakartotinai. Neužtikrinus reguliaraus gydymo liga progresuoja, tuo neužtikrinamas būklės pagerėjimas, elgesio korekcija. Stacionarinis gydymas būtinas gydymo pastovumui užtikrinti, jo taikymo metu asmens psichikos būklė pagerėja ilgam laikui, susiformuoja įpročiai dėl medikamentų vartojimo (1 t., b. l. 18-21).

9. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog nėra galimybės S. A. atžvilgiu užtikrinti priverstinį stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis, kadangi jis vengia vykdyti gydytojų nurodymus, neatvyksta į paskirtus vizitus, todėl pagrįstai šią jam skirtą priverčiamąją medicinos priemonę pakeitė į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini). Skundo argumentai, jog S. A. neatvykdavo į sveikatos priežiūros įstaigos paskirtus vizitus, kadangi dėl ligos nelabai gaudosi dienose ir laike, ne tik nepagrindžia priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į griežtesnę nepagrįstumo, bet priešingai, sustiprina manymą, kad ambulatorinis S. A. stebėjimas, atsižvelgiant į jo būklę, yra netikslingas ir netinkamas. Tuo tarpu nors skunde kvestionuojama, kokiu būdu buvo nustatytas S. A. nereguliarus medikamentų vartojimas, tačiau akivaizdu, kad tokia išvada buvo padaryta pagrįstai. Tai patvirtino teismo posėdyje apklausta gydytoja psichiatrė, kuri paaiškino, kad S. A. vaistai išrašomi ne ilgiau kaip mėnesiui laikui tam, kad pacientas atvyktų po mėnesio, tačiau praleisdamas paskirtus vizitus, jis negali turėti pakankamai vaistų, kad juos vartotų paskirtu dažnumu ir dozėmis. Taip pat pats S. A. teismo posėdyje nurodė, kad naudoja per pusę mažesnes vaistų dozes, negu jam yra paskirta, o vieną kartą buvo savaitę be vaistų. Įvertinus šias aplinkybes aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad S. A. nesilaiko jam paskirto vaistų vartojimo režimo, nesilanko sveikatos priežiūros įstaigose paskirtuose vizituose, todėl neabejotina, kad jam paskirtas ambulatorinis stebėjimas yra neveiksmingas ir turi būti pakeistas į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

10. Skunde S. A. ir jo atstovas nurodo, kad tikslinga jam palikti ambulatorinio stebėjimo priverčiamąją medicinos priemonę, kadangi ieškosi darbo, o šis jį socializuoja, jo elgesį nukreipia tinkama linkme, tačiau apygardos teismas nesutinka su tokiais teiginiais. Visų pirma pažymėtina, jog ambulatorinio stebėjimo taikymo metu S. A. nurodo dirbęs, tačiau nepaisant to, nesilaikė paskirto gydymo ir priežiūros režimo, todėl manytina, kad darbas jam nedarė tokios teigiamos įtakos, jog pakaktų švelnesnės priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, netgi priešingai – skunde S. A. ir jo gynėjas nurodo, kad dėl darbo grafiko negalėjo lankytis sveikatos priežiūros įstaigos paskirtuose vizituose. Antra, nei sveikatos priežiūros įstaigos teikimo nagrinėjimo metu, nei kartu su skundu aukštesniajam teismui, nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad S. A. iš tiesų ieškosi darbo, todėl tai laikytina deklaratyviais teiginiais.

11. Atsakant į skundo argumentus, jog S. A. būklė nėra pasikeitusi, todėl nėra pagrindo pakeisti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę pažymėtina, jog Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi skiriant ambulatorinio stebėjimo priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nurodė, kad ši priemonė laikytina pakankama ir gali būti užtikrinama, jeigu S. A. tinkamai vykdys gydytojų nurodymus ir taip bus kontroliuojama ligos eiga. Tačiau aukščiau aptartas aplinkybių visetas leidžia pagrįstai teigti, kad S. A. nevykdė gydytojų nurodymų, ko pasekmėje nebuvo kontroliuojama jo ligos eiga, psichikos būklė nebuvo stabili, elgesys išliko stokojantis adekvatumo. Vertinant šiuos duomenis aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad paskirtas ambulatorinis stebėjimas ir iš jo kylančių įpareigojimų S. A. nesilaikymas neigiamai veikia jo būklę, nedaro jokios teigiamos, priverčiamąja medicinos priemone siekiamos įtakos, dėl ko ją apylinkės teismas pakeitė į griežtesnę.

12. Pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi S. A. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė realiai nebuvo vykdoma, todėl akivaizdu, jog tikslai, kurių buvo siekiama minėta nutartimi, negalėjo būti ir nėra įgyvendinti. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-668/A1-243 patvirtinto Pacientų, teismo nutartimi pripažintų nepakaltinamais ir nukreiptų priverstinai gydytis, psichosocialinės reabilitacijos tvarkos aprašo 38 punkte įtvirtina, kad jei pacientas pažeidinėja priverstinio ambulatorinio stebėjimo sąlygas, nesilanko psichikos sveikatos centre, nevartoja vaistų, elgiasi asocialiai, jis siunčiamas į teritorinę psichiatrijos įstaigą, tuo pat metu inicijuojant teisme priverstinio ambulatorinio gydymo pakeitimą priverstiniu gydymu psichiatrijos stacionare.

13. Baudžiamajame įstatyme nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš įstatyme numatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Nagrinėjamu atveju Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutartimi buvo nustatyta, kad S. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta aukščiau, darydamas šią įstatymo uždraustą veiką S. A. negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, kas rodo jo pavojingumą visuomenei ir pagrindžia išvadą dėl jo gydymo būtinybės, kuris, šioje situacijoje galimas tik taikant jam stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

S. A. ir jo atstovo advokato Remigijaus Uckaus skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.