- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- 1A-736-380-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-2-00213-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Kaltinamasis
- V. P.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Advokatai
- Remigijus Jakštas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Simono Genio ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 14 989 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y. jis 2010 m. balandžio 8 d., būdamas adresu (duomenys neskelbtini), išrašė 2 paprastuosius vekselius, pagal kuriuos jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010 m. gegužės 20 d. įsipareigojo grąžinti 90 000 Lt, o iki 2011 m. sausio 1 d. įsipareigojo grąžinti 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau 2010 m. rugsėjo 10 d. grąžino tik 10 000 Lt. Siekdamas išvengti būtinumo vykdyti minėtą prievolę, tyčia klaidino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus, nurodydamas, kad sutartu laiku skolos grąžinti negali dėl sunkios finansinės padėties. Patikėjusi V. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į teismą dėl apsaugos priemonių pastarojo turtui taikymo. Tuo pasinaudojęs V. P., sudarydamas apsimestinius sandorius, perleido savo turtą tretiesiems asmenims, tai yra: 2010 m. kovo 31 d. pirkimo ir pardavimo sutartimi butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavė R. G.; 2010 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavė R. G.; 2010 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pardavė V. I. ir V. I.; 2010 m. rugsėjo 8 d. dovanojimo sutartimi 29/100 dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo L. P.; 2010 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavė J. P.. Tokiu būdu V. P. tapo beturčiu ir apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, tai yra padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 280 000 Lt žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras Simonas Genys prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti V. P. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., ir paskirti 500 MGL (65 000 Lt) dydžio baudą. Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 20 str. 5 d. numatyto reikalavimo, nes teismas vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis atskirai, o ne kaip jų visumą bei neišsamiai, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių dėl konstatavimo, kad V. P. nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Šioje byloje apgaulė pasireiškė išteisintojo tapimu beturčiu. Ši aplinkybė buvo esminė, siekiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ atgauti V. P. prisiimtą didelės vertės turtinę prievolę UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Nors V. P. minimus vekselius pasirašė 2010 m. balandžio 8 d., tačiau derybos dėl šių vekselių pasirašymo vyko viena ar dvi savaitės prieš vekselių pasirašymą, todėl vertinant V. P. veiksmus būtina atsižvelgti ir į tai. Tai, kad V. P. sąmoningai tapo beturčiu dėl minimų vekselių pasirašymo, parodo tai, kad 2010 m. kovo 31 d. V. P. pardavė R. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 8500 Lt. Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad šio buto vertė 185 800 Lt. 2010 m. kovo 31 d. V. P. ir D. P. pardavė R. G. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 20 000 Lt. Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad šio sklypo vidutinė vertė – 115 000 Lt. 2010 m. rugsėjo 8 d. V. P. ir D. P. pardavė J. P. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt. Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad šio sklypo vidutinė rinkos vertė – 901 000 Lt. 2010 m. rugsėjo 8 d. V. P. padovanojo buto dalį, esančią (duomenys neskelbtini). 2010 m. rugpjūčio 12 d. V. P. ir D. P. pardavė V. ir V. I. 0,1500 ha žemės sklypą bei pastatą – gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), už 315 000 Lt. Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad šio sklypo bei namo vidutinė vertė – 466 000 Lt. SEB banko išraše nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. P. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 26 d. sumokėjo 155 000 Lt, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. vasario 26 d. sumokėjo 58 000 Lt, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d. sumokėjo 140 000 Lt. Iš AB „Swedbank“ pateikto V. P. sąskaitos išrašo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. į jo sąskaitą buvo pervesta 187 000 Lt, o laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. jis išgrynino 118 480 Lt, o laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugsėjo 19 d. – 67 052 Lt. Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. V. P. jokio nekilnojamojo turto neturi. V. P. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. rugsėjo 8 d. parduoda bei dovanoja visą savo nekilnojamąjį turtą ir tampa beturčiu. Šio nekilnojamojo turto perleidimas kitiems asmenims sutampa su laikotarpiu, per kurį turėjo būti įvykdyta prisiimta turtinė prievolė. Apeliantas teigia, kad taip buvo elgtasi neatsitiktinai, o turint tikslą išvengti minimos turtinės prievolės įvykdymo. Turtas buvo parduotas iš esmės labai mažomis kainomis, lyginant jas su rinkos kainomis. V. P. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė jokios svarbios priežasties, kodėl jam taip skubiai reikėjo pinigų, kad parduodamas minimą turtą sutiktų patirti milžiniškus nuostolius, t. y. 1 189 300 Lt. Be to, V. P. padovanojo bei pardavė jau paminėtą nekilnojamąjį turtą asmeniui, kuris yra išteisintojo dukters vaiko tėvas. Pardavimas bei padovanojimas nekilnojamojo turto artimam asmeniui iš esmės reiškia, kad turtas yra perleidžiamas de jure, tačiau ne de facto. Tai iš esmės patvirtino R. G. teisminio nagrinėjimo metu, nurodydamas, kad būstu, esančiu (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties pagrindu naudojasi V. P.. Iš AB „Swedbank“ pateikto V. P. sąskaitos išrašo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. į jo sąskaitą buvo pervesta 187 000 Lt. Šiuos pinigus V. P. išgrynina iki 2010 m. rugsėjo 19 d., tačiau nė lito neperveda į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą tam, kad būtų įvykdyta minima turtinė prievolė. Apeliantas teigia, kad V. P. vengė įvykdyti turtinę prievolę, jis taip pasielgė, siekdamas apsaugoti turimas lėšas banko sąskaitoje, nes suprato, kad teisę disponuoti minimomis piniginėmis lėšomis galima apriboti bei areštuoti. V. P. tapimas beturčiu buvo tikslingas ir nukreiptas į siekį išvengti turtinės prievolės, nes dalis turto parduodama daugiau nei 20 kartų mažesnėmis nei rinkos kainomis, dovanojamas V. P. artimiems žmonėms, panaudos sutarties pagrindu jis kai kuriuo turtu naudojasi iki šiol. Tokie V. P. veiksmai atskleidžia tyčią išvengti turtinės prievolės, o tapimas beturčiu siekiant išvengti turtinės prievolės yra traktuotina kaip apgaulės panaudojimas BK 182 str. prasme. Tai, kad V. P. jau sumokėjo virš 100 000 Lt, neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui, nes šiuos pinigus jis sumokėjo jau atidavus baudžiamąją bylą į teismą kartu su kaltinamuoju aktu bei Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2013 m. birželio 6 d. priėmus sprendimą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys patenkintas visiškai ir visi apsimestiniai sandoriai dėl išteisintajam priklausančio turto perleidimo buvo pripažinti negaliojančiais. Taigi ne gera valia V. P. sumokėjo minimus pinigus, o buvo priverstas tai padaryti. Pažeistų teisių gynimo būdas civilinės teisenos priemonėmis buvo žymiai apsunkintas, skola buvo priteista per trejus metus actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad išteisintasis gera valia prisiėmė turtinius įsipareigojimus ne savo, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Teigia, kad ši aplinkybė svarbi bausmės rūšies parinkimui bei BK 54 str. 3 d. taikymui, todėl siūloma V. P. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Remigijus Jakštas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį, V. P. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir priteisti turtinę ir neturtinę žalą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą ieškinį. Vekselis yra besąlyginė prievolė grąžinti skolą vekselio turėtojui. Tai buvo žinoma ir V. P., verslininkui, buvusiam įmonės vadovui. Todėl šiuo atveju jokios reikšmės neturi aplinkybė, ar jis skolinasi pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar įsipareigojo skolą grąžinti už kitą asmenį. Išrašydamas vekselį, jis puikiai suprato, kad privalo nustatytais terminais grąžinti skolą, ir šiuo atveju vertintini jo veiksmai pasirašant vekselius ir po pasirašymo, o teismas apie tai nepasisako. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinės teisės priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų sunkus. Šiuo atveju akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistos teisės atkūrimas buvo pasunkėjęs, nes skolos išieškojimo metu nebuvo į ką nukreipti reikalavimo, ir tik actio Pauliana pagrindu per ketverių metų bylinėjimosi laikotarpį nuginčijus V. P. sudarytus sandorius ir tik įsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje, jis pradėjo grąžinti skolą. Klausimo, ar asmens veika, nevykdant ar netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. V. P. elgesys, įtikinėjimas, kad skola bus artimiausiu metu grąžinta, jo slaptas turto pardavinėjimas, neinformuojant apie tai ieškovo, atsisakymas pateikti duomenis apie gautų lėšų investavimą ar būtinybę jas investuoti skolos grąžinimo laikotarpiu, įrodo jo nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę – tiesioginę tyčią apgauti civilinį ieškovą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suklaidintas ir tai turėjo lemiamą įtaką laukti prievolės įvykdymo, o ne iš karto po vekselių išrašymo, kai V. P. dar nebuvo beturtis, išieškoti skolą iš jo turto, nes sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų (tai įrodo paskesnis V. P. elgesys), o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų, būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Byloje nustatytos aplinkybės ir be V. P. parodymų įrodo jo kaltės turinį, apie kurį teismas nepasisakė ir bylos objektyvių aplinkybių neanalizavo – turtas perleistas už kelis kartus mažesnę kainą artimiems asmenims – dukrai L. P. ir, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, dukros sugyventiniui R. G., už parduotą turtą komunalines paslaugas ligi šiol moka V. P.. V. P. sąmoningai sudarė situaciją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistos teisės atkūrimas esmingai pasunkėtų, nes be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma įrodyti tikrojo sutarčių turinio, jie slėpė informaciją apie nemokumą ir kitus didelius įsipareigojimus, prisiimtus po vekselių surašymo, vengdami prievolės įvykdymo, tyčia tapo beturčiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-167/2013).
Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas advokatas prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu V. P. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl V. P. išteisinimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, pakankamai išanalizuoti V. P., liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog V. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatytos BK 182 str. 2 d., požymių.
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y. 2010 m. balandžio 8 d., išrašė 2 paprastuosius vekselius, pagal kuriuos jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010 m. gegužės 20 d. įsipareigojo grąžinti 90 000 Lt, o iki 2011 m. sausio 1 d. įsipareigojo grąžinti 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau 2010 m. rugsėjo 10 d. grąžino tik 10 000 Lt. Siekdamas išvengti būtinumo vykdyti minėtą prievolę, tyčia klaidino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovus, nurodydamas, kad sutartu laiku skolos grąžinti negali dėl sunkios finansinės padėties. Patikėję V. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į teismą dėl apsaugos priemonių pastarojo turtui taikymo. Tuo pasinaudojęs V. P., sudarydamas apsimestinius sandorius, perleido savo turtą tretiesiems asmenims. Tokiu būdu V. P. tapo beturčiu ir apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, tai yra padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 280 000 Lt žalą.
Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu ,,privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Nagrinėjamos bylos kontekste paprastasis vekselis gali būti sukčiavimo priemonė, jeigu nustatoma, kad surašant vekselį jo gavėjo (kaltininko) tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-301/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad V. P. 2010 m. balandžio 8 d. išrašė 2 paprastuosius vekselius, pagal kuriuos jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2010 m. gegužės 20 d. įsipareigojo grąžinti 90 000 Lt (t. 1, b. l. 6), o iki 2011 m. sausio 1 d. įsipareigojo grąžinti 200 000 Lt (t. 1, b. l. 5). V. P. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 60). Liudytojas D. L., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo V. P., atliko darbus, tačiau bendrovė nevykdė sutarties įsipareigojimų ir neatsiskaitė už atliktus darbus. Buvo sutarta su V. P., kad jis asmeniškai atlygins UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą. V. P. parašė įsipareigojimą, vėliau išrašė du paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais įsipareigojo grąžinti 290 000 Lt. V. P. pinigų negrąžino. Pasirašant vekselius V. P. žadėjo parduoti savo namą ir atsiskaityti. Pradėjo domėtis, kiek turto dar turi V. P., ir pamatė, jog buvo parduotas turtas už mažesnę nei rinkos kainą. Todėl mano, kad taip buvo bandoma sukčiauti (t. 3, b. l. 22–24). Liudytojas R. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie 300 000 Lt. Dėl susidariusios skolos grąžinimo buvo kalbėta su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi V. P., kuris paaiškino, jog jaučiasi atsakingas dėl susidariusios skolos ir jei ne įmonė, tai jis pats, pardavęs namą (duomenys neskelbtini), atlygins patirtą žalą. Vėliau buvo pasirašyti du paprastieji neprotestuotini vekseliai. Po poros savaičių V. P. atidavė 10 000 Lt, po to dar 10 000 Lt, vėliau neatsakinėjo į telefono skambučius (t. 3, b. l. 59–60). Kaip matyti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų už 334 182,94 Lt, už juos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo tik nedidelę dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1897-479/2009) patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri įsipareigojo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 304 182,94 Lt skolą pagal sudarytą mokėjimo grafiką. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-62-357/2014) UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla ir 2010 m. spalio 14 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įtrauktas į kreditorių sąrašą su 301707,78 Lt suma. V. P. iki vekselių pasirašymo asmeniškai jokių sandorių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo sudaręs, neturėjo jokių turtinių įsipareigojimų šiai bendrovei. Išrašydamas du paprastuosius vekselius, V. P. asmeniškai įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti 290 000 Lt. Liudytojai D. L. ir R. J. patvirtino, kad V. P. šią pinigų sumą ne pasiskolino iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o papildomai įsipareigojo atlyginti jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. P. veikoje pasirašant vekselius ir taip papildomai įsipareigojant grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą, nebuvo jokios apgaulės. Pažymėtina, kad V. P. pasirašius vekselius, jam atsirado civilinė atsakomybė ir būtinumas įvykdyti prievolę. Apygardos teisme teismo posėdžio metu civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas R. Jakštas patvirtino, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. P. grąžino 100 000 Lt, o likusią dalį grąžino prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį. Taigi V. P. prievolę, atsiradusią pasirašius vekselius, įvykdė.
Pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas pasunkėtų, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010,).
Iš 2010 m. kovo 31 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad V. P. pardavė R. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 8500 Lt (t. 1, b. l. 31). Iš 2010 m. kovo 31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad V. bei D. P. pardavė R. G. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 20 000 Lt (t. 1, b. l. 32–33). Iš 2010 m. rugsėjo 8 d. pastato dovanojimo sutarties matyti, kad V. P. L. P. padovanojo buto dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34). Iš 2010 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad V. P. ir D. P. pardavė V. ir V. I. 0,1500 ha žemės sklypą bei pastatą–gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), už 315 000 Lt (t. 1, b. l. 194–196). Iš 2010 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad V. bei D. P. pardavė J. P. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 40 000 Lt (t. 1, b. l. 28–30). V. P. paprastąjį vekselį pasirašė 2010 m. balandžio 8 d. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu V. P. jau buvo pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1176-676/2013) UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo patenkintas ir buvo pripažinti negaliojančiais sandoriai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo– pardavimo, dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo (t. 2, b. l.103–109).
Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. L. parodė, kad V. P. yra sumokėjęs virš 100 000 Lt, apie 2 mėnesius nemoka (t. 3, b. l. 22). Pagal išrašytus du paprastuosius vekselius V. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo iki 2010 m. gegužės 20 d. grąžinti 90 000 Lt, o iki 2011 m. sausio 1 d. – 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vien tai, kad sutartu laiku V. P. negrąžino visos sumos, nelaikytina nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., požymiu. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas nesudaro BK 182 str. numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo apgaulės požymio. Tai, kad V. P. laiku negrąžino sutartos pinigų sumos, nepatvirtina apgaulės požymio. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp V. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Įvertinus tai, kad V. P. šiuo metu prievolę, atsiradusią pasirašius vekselius, įvykdė, nors minėtas turtas nėra parduotas, tikėtina, kad V. P. turėjo kitų lėšų ir be šio turto. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad V. P. išrašydamas du paprastuosius vekselius ir įsipareigodamas grąžinti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą norėjo apgauti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nenustatyta, kad V. P. siekė išvengti turtinės prievolės. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę ginti savo teises ir ta teise naudojosi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą civiline tvarka su ieškiniu dėl 304 182,94 Lt skolos, 19 392,41 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, 3618 Lt žyminio mokesčio ir 5950 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimo priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1897-479/2009) patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri įsipareigojo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 304 182,94 Lt skolą pagal sudarytą mokėjimo grafiką.
Byloje išsamiai ištyrus aplinkybes ir nešališkai įvertinus įrodymus padaryta pagrįsta išvada, jog tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Byloje nenustatytas būtinas sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada išteisinti V. P., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįsta išsamiai surinktų ir ištirtų įrodymų analize bei motyvuota.
Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, nesant šių santykių, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. BPK 115 str. 3 d. nustato, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Išteisindamas V. P. pagal BK 182 str. 2 d. tuo pagrindu, jog jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įatatymą ir atmetė UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 14 989 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors turėjo vadovautis BPK 115 str. 3 d. 2 p. ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Todėl nuosprendis keistinas, paliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį nenagrinėtą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti: UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.