Kauno apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-46-188/2016 pagal pareiškėjos V. Ž. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Socialinio aprūpinimo skyriui prie Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje dėl asmens išlaikymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Su P. Ž. ji susituokė 1970-06-20 (duomenys neskelbtini) apylinkės taryboje. Santuokoje gyveno 45 metus, užaugino du vaikus, kartu gyveno Kėdainiuose iki pat P. Ž. mirties, santuokos niekada nebuvo nutraukę.

Pareiškėjos gaunamos pajamos yra labai nedidelės, pagrindinės jos ir P. Ž. šeimos pajamos ir pragyvenimo šaltinis buvo sutuoktinio gaunama kariškio pensija, kurią mokėjo Rusijos Federacija ir kuri sudarė apie 2800 Lt (811 Eur).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. 4468-1 „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą kontroliuojančiose įstaigose, baudžiamosios-vykdomosios sistemos įstaigose ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį, teisę į pensiją netekus maitintojo turi nedarbingi mirusių pensininkų kariškių šeimos nariai, kuriuos jie išlaikė. Išlaikymo sąvoka apibrėžiama minėto įstatymo 31 straipsnyje, kur mirusiojo šeimos nariai laikomi išlaikytiniais, jeigu jie buvo pilnai jo išlaikomi arba gaudavo iš jo pajamų, buvusią jiems nuolatiniu ir pagrindiniu pajamų šaltiniu pragyvenimui. Tai reiškia, kad turi būti įrodytas visiškas šeimos narių išlaikymas iš maitintojo pusės. Pareiškėja savo pareiškime nurodė, kad ji pati gaudavo pensiją iš Lietuvos Respublikos.

Visiškas šeimos narių išlaikymas – tai mirusio maitintojo veiksmai, nukreipti į šeimos aprūpinimą visomis būtinomis gyvenimo gėrybėmis (būstu, rūbais, avalyne, maistu ir kitais būtiniausiais daiktais). Šeimos nariai turi gauti išlaikymą tik iš mirusiojo maitintojo, t. y. jie negaudavo kitų asmenų paramos, o maitintojo pajamos ir turtas buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. Ž. gaudavo pensiją, dalį kurios būdamas invalidu turėjo skirti savo asmeninimas poreikiams ir vaistams, todėl vargu, ar galėjo teikti šeimai realią ir apčiuopiamą paramą.

Siekiant gauti paramą yra būtina ir antra sąlyga – mirusio maitintojo parama šeimos nariams buvo nuolatinis ir pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Mirusio maitintojo parama šeimos nariams laikoma nuolatiniu ir pagrindiniu pragyvenimo lėšų šaltiniu, jeigu ji buvo teikiama gera valia ir sistemingai per tam tikrą laiką iki jo mirties dienos.

Išlaikymo gavimo faktui pripažinti ne visada būtina šeimos narių gyvenimo kartu su maitintoju sąlyga. Tačiau, jeigu šeimos nariai gyveno atskirai, tokiais įrodymais yra dokumentai, patvirtinantys, kad maitintojo parama šeimos nariams buvo nuolatinis ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Be to, tokia parama laikoma pagrindiniu pragyvenimo lėšų šaltiniu tik tuo atveju, jeigu ją gaudavę šeimos nariai negalėtų be šios paramos apsirūpinti būtinomis pragyvenimui lėšomis. Ieškovė jokių finansinės paramos dokumentinių patvirtinimų nepateikė.

Pareiškėjos argumentai, kad kartu su sutuoktiniu pirko garažą, patvirtina pakankamą lėšų faktą ne tik pragyvenimui, bet ir nekilnojamojo turto pirkimui. Be to, mirusysis P. Ž. laisva valia nepaliko pareiškėjai turto.

Butas (duomenys neskelbtini) įgytas 1997 m. balandžio 8 d., kadangi vaikai gyveno ir mokėsi Kaune. Abiem vaikams išvažiavus gyventi į Suomiją, dukrą butą Kaune padovanojo pareiškėjai. Šeimoje pasitarę nusprendė, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą deklaruos J. (duomenys neskelbtini), o P. Ž. savo gyvenamąją vietą deklaruos (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu P. Ž. buvo registruotas nuo 2003 m. gruodžio 15 d. iki savo mirties. Tai, kad sutuoktiniai savo gyvenamąsias vietas buvo deklaravę atskirai neįrodo, jog jie atskirai gyveno, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog sutuoktiniai gyveno kartu visą laiką.

Apelianto argumentas, kad mirusysis P. Ž. laisva valia nepaliko pareiškėjai turto yra niekinis, nes po sutuoktinio mirties visą jo turtą paveldėjo būtent pareiškėja.

Pareiškėjos gaunama pensija sudaro tik 240 Eur, o mirusiojo sutuoktinio gaunama pensija buvo kelis kartus didesnė, todėl pareiškėja tvirtina, kad nuolat gaudavo P. Ž. paramą.

Apelianto argumentai, kad apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nepagrįsti. F. K. yra mirusiojo P. Ž. sesuo, ji gyvena Kaune ir patvirtino, jog pareiškėja su P. Ž. visą laiką gyveno kartu, pareiškėja mirusiojo buvo išlaikoma. Liudytoja S. M. dirba Kėdainių ligoninėje slaugytoja ir patvirtino aplinkybes, jog P. Ž. gydėsi Kėdainiuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo visiškai išlaikoma mirusiojo sutuoktinio, kuris tarnavo buvusios SSSR karinėse pajėgose, todėl ji turinti teisę į pensiją netekus maitintojo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja V. Ž. ir P. Ž. susituokė 1970 m. birželio 20 d. (b. l. 7). Ginčo byloje, kad P. Ž. iki 1992 metų tarnavo buvusios SSSR karinėse pajėgose, nėra. P. Ž. mirė 2015 m. rugpjūčio 7 d., todėl pareiškėja, kaip buvusio kariškio sutuoktinė, pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. 4468-1 „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą kontroliuojančiose įstaigose, baudžiamosios-vykdomosios sistemos įstaigose ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ nuostatas kreipėsi į Socialinio aprūpinimo skyrių prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje su prašymu skirti jai pensiją.

Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje atsakydamas į pareiškėjos prašymą nurodė, kad nepakanka duomenų, jog pareiškėja buvo visiškai vyro išlaikoma arba gaudavo jo paramą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, nurodė, kad bylose dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo teismas turi išsiaiškinti, ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis, taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai reikšminga. Teisėjų kolegija minėtoje byloje pripažino, kad santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir buvimą, geranorišką sutuoktinių tarpusavio pareigų, taip pat ir rėmimo materialiai, vykdymą, kol neįrodyta priešingai. Tačiau šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas yra nustatyti ne vieno sutuoktinio kitam sutuoktiniui teikto išlaikymo apskritai faktą, bet tokio išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis išlaikymą gavusio sutuoktinio pragyvenimo šaltinis, faktą, nes tik šis gali turėti juridinę reikšmę – sukelti teisines pasekmes (jį nustačius, asmuo, prašantis nustatyti išlaikymo faktą, įgytų teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

Atsižvelgdamas į šią suformuotą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjos gautas išlaikymas buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, nes tik toks faktas gali turėti juridinę reikšmę – sukelti pareiškėjai teisines pasekmes.

Ginčo byloje, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu P. Ž. iki pat jo mirties nebuvo išsituokę, nėra. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad sutuoktiniai santuokos metu keletą kartų keitė gyvenamąsias vietas, pirko ir pardavė savo nekilnojamąjį turtą, iki sutuoktinio mirties buvo įgiję keletą nekilnojamojo turto objektų: vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris registruotas pareiškėjos vardu (b. l. 15); dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), registruotą abiejų sutuoktinių vardu (b. l. 16); garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotą P. Ž. vardu (b. l. 18). Pareiškėjos aiškinimu, visi nekilnojamieji daiktai buvo įgyti iš mirusiojo sutuoktinio gaunamos ir sukauptos pensijos.

Nors sutuoktiniai nebuvo išsituokę, tačiau jie nuo 2003 metų pabaigos savo gyvenamąsias vietas deklaravo skirtingose vietose: pareiškėja nuo 2003 m. spalio 8 d. iki 2006 m. kovo 14 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. kovo 14 d. – (duomenys neskelbtini); jos sutuoktinio P. Ž. nuo 2003 m. gruodžio 15 d. iki mirties ((duomenys neskelbtini).) deklaruota gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad remiantis asmeniniu P. Ž. pareiškimu, jo pensija nuo 2014 m. lapkričio mėnesio buvo mokama paštu pristatant į namus adresu (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė, apelianto vertinimu, patvirtina faktą, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu kartu negyveno. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų byloje nėra, tokie įrodymai nepateikti ir su apeliaciniu skundu, todėl patikrinti suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, nėra galimybės. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.

Apeliantas skunde nurodo, kad P. Ž. pareiškėjai laisva valia savo turto nepaliko, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti įrodymų nepateikė. Taip pat pažymėtina, kad ši aplinkybė nebuvo tiriama pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Iš byloje esančių P. Ž. ligos istorijos išrašų matyti, kad jis lankėsi pas šeimos gydytoją Kėdainių miesto Dainių pirminės sveikatos priežiūros centre. Jo ambulatorinėje kortelėje gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini) (b. l. 19). Nuo 2009 m. jis intensyviai buvo gydomas, dažnai siunčiamas į Kauno klinikas gydymui. Visuose išrašuose iki jo mirties P. Ž. gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini) (b. l. 20–25, 27–34). VšĮ Kėdainių ligoninėje 2014 m. spalio 23 d. buvo atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis iki mirties gyveno ne Kaune, o (duomenys neskelbtini).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėja su savo sutuoktiniu P. Ž. iki jo mirties gyveno kartu. Tokias pačias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos F. K. ir S. M.. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik viešųjų registrų duomenys apie deklaruotą gyvenamąją vietą nėra pagrindas daryti priešingą išvadą.

Taigi, nustatyta, kad pareiškėja su savo sutuoktiniu iki pat jo mirties gyveno kartu ir kaip sutuoktiniai turėjo pareigą vienas kitą išlaikyti (CK 3.27, 3.28 straipsniai). Tačiau, kaip prieš tai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šioje nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti kitas svarbias aplinkybes – pareiškėjos visiško išlaikymo aplinkybę ir, ar sutuoktinio gaunama pensija buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis.

Pareiškėja nurodo, kad jos gaunamos pajamos yra nedidelės, pagrindines šeimos pajamas paskutinius daugiau kaip dvidešimt metų sudarė iš Rusijos Federacijos sutuoktinio gaunama apie 2800 Lt (811 Eur) dydžio kariškio pensija, kuri buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis.

Pareiškėja į bylą pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymą apie išmokėtas jai sumas tik už paskutiniuosius devynis mėnesius iki sutuoktinio mirties, t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Iš šios pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. birželio 1 d. pareiškėjai buvo mokama kas mėnesį po 237,38 Eur invalidumo/netekto darbingumo pensija, o nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. kas mėnesį išmokėta po 241,87 Eur invalidumo/netekto darbingumo pensijos (b. l. 35). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja teigdama, jog paskutinius daugiau kaip dvidešimt metų buvo išlaikoma sutuoktinio P. Ž., teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos pačios gautas pajamas (darbo užmokestis, pašalpos, kitokio pobūdžio pajamos ir pan.) už ilgesnį nei devynių mėnesių laikotarpį iki sutuoktinio mirties. Nesant byloje tokių įrodymų, teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėja paskutinius daugiau kaip dvidešimt metų buvo visiškai išlaikoma savo sutuoktinio, ar, kad gaunama sutuoktinio parama buvo pareiškėjos nuolatinis pragyvenimo šaltinis.

Vien tik aplinkybė, jog pareiškėja gauna invalidumo/netekto darbingumo pensiją, reiškia, kad ji turi nuolatinių savo pajamų ir galimai jų turėjo praeityje, tačiau jų dydį patvirtinančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė. Nors gaunama pareiškėjos pensija savo dydžiu nežymiai ir nesiekia vidutinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžio Lietuvos Respublikoje, tačiau bylos įrodymų visetas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog mirusiojo sutuoktinio P. Ž. gaunamos išmokos buvo pagrindinis ir nuolatinis pareiškėjos pragyvenimo šaltinis ir ji buvo visiškai savo sutuoktinio išlaikoma. Tai reiškia, kad nors byloje ir nustatyta, jog pareiškėja su savo sutuoktiniu iki jo mirties gyveno kartu, tačiau byloje nenustatytos būtinosios sąlygos, sudarančios pagrindą prašomam juridiniam faktui nustatyti.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, o apeliacinis skundas tenkintinas ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos V. Ž. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nepagrįstas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjos V. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.