Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d. nutarimu pripažino A. B. kalta pagal ANK 67 str. 3 d. Tokį sprendimą teismas pagrindė nurodydamas, jog Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Inspektavimo skyriaus darbuotojos vaistinėse pastebėjo skelbimus, kuriuose, be kitos informacijos, minimas receptinis vaistinis preparatas „P.“. Ši informacija yra skelbiama viešai ir yra matoma gyventojams. Teismas konstatavo, jog A. B. kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 67 str. 3 d., įrodyta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimu, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vaistų saugumo ir informacijos skyriaus teiginių apie vaistinį preparatą P. atitikties teisės aktų reikalavimams tikrinimo išvada, fotonuotraukomis, VVKT įpareigojimu nutraukti vaistinio preparato reklamą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įpareigojimu nutraukti vaistinio preparato reklamą, Lietuvos vaistinių asociacijos įpareigojimu nutraukti informavimą apie vaistinį preparatą, administracinio nusižengimo protokolu bei kita bylos medžiaga.

Žemesnės instancijos teismas

ANK 67 str. 3 d. nustatyta, kad receptinių vaistų (vaistinių preparatų) reklama gyventojams užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų. Taigi vertinant, ar informacija laikytina reklama ANK 67 str. 3 d. kontekste, būtina išsamiai išanalizuoti, kas laikytina receptinių vaistinių preparatų reklama, ir ar bet kokia informacija apie vaistinį receptinį preparatą jau yra laikytina draudžiama reklama. Pagal Reklamos įstatymo 2 str. 8 d. reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Farmacijos įstatymo 2 str. 70 d. nurodoma, kad vaistinių preparatų reklama – gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą. Farmacijos įstatymo 50 str. 2 d. 2 p. nurodoma, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą. Pažymėtina, kad Farmacijos įstatymu yra uždrausta reklamuoti (t. y. kryptingai skatinti bei raginti pirkti, tiekti, parduoti, žr. vaistų reklamos sąvoką) receptinius vaistinius preparatus, tačiau toks draudimas nėra ir negali būti suprantamas kaip absoliutus draudimas skleisti bet kokią informaciją apie receptinį vaistinį preparatą, kuri yra skirta visuomenės informavimui ir švietimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, svarstydamas vaistų reklamos ribojimo pagrįstumo klausimą, dar 2005 m. pripažino, kad draudimas reklamuoti receptinius vaistus neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pabrėžė, kad tokios informacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją bei televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo per radiją ir televiziją uždraudimas būtų vertintinas kaip neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmogaus sveikatą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Vertinant, ar tam tikra visuomenei pateikta informacija apie receptinį vaistinį preparatą yra kryptinga ir skatinanti receptinio vaistinio preparato pardavimą ar vartojimą (t. y. informacija skirta receptinio vaistinio preparato reklamai), būtina nustatyti, kuriai iš žemiau nurodytų kategorijų priskirtina informacija: ar pateikiama informacija turi visus Farmacijos įstatyme nustatytos vaistinių preparatų reklamos požymius; ar pateikiama informacija vertintina kaip informacinio pobūdžio duomenys, siekiant užtikrinti vartotojų teisės į informaciją įgyvendinimą. Svarbiausias vaistų reklamos ir informacijos apie vaistus sklaidos būdų skirtumas yra informacijos pateikimo tikslas: farmacinė informacija yra paprasčiausia informacija (duomenys), neketinant skatinti vaistą įsigyti arba vartoti, o vaistinių preparatų reklamos visada priešingas tikslas. Kitaip tariant, vaistų reklama visada yra informacija (taip pat ir farmacinė), tačiau ne kiekviena informacija apie vaistą laikytina reklama.

Reklamos skleidimas – tai keitimasis tam tikra informacija, tam tikros informacijos pateikimas ir gavimas, o šie reklamos aspektai sietini su kiekvieno asmens informacijos laisve, kuri reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją, taip pat ir reklamą), bet ir teisę gauti informaciją (kuri gali būti pateikiama ir reklamos forma). Taigi vertinant bei taikant bet kokius informacijos apie vaistus skleidimo apribojimus, įskaitant reklamą, svarbu išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Konstitucinis Teismas yra išskyręs būdingiausius reklamos požymius: pirmasis – specialus tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką ir antrasis požymis – reklamos atlygintinumas, t. y. už reklamą užsakovas atsilygina. Reklamos skiriamasis požymis, kurio dėka ji atskiriama nuo kitos informacijos, yra specialus reklamos tikslas – ja yra siekiama skatinti įsigyti prekių ar paslaugų. Būtent skatinimas įsigyti arba vartoti atitinkamus produktus ir atitinkamai paveikti vartotojo ekonominį elgesį rodo komercinį reklamos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Žmogus visaverčiai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti. Informavimas apie produktą ir jo savybes yra viena iš reklamos funkcijų. Reklama visada yra tam tikra informacija, tačiau ne kiekviena informacija laikoma reklama. Informacijos laisvė taikoma ir reklamai, tačiau esant tam tikroms sąlygoms, ji gali būti ir ribojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „jeigu tie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus“.

Nurodo, jog prieš konstatuojant ANK 67 str. 3 d. pažeidimą, tiek Tarnyba, tiek teismas privalėjo nustatyti, ar skleista informacija atitinka draudžiamos receptinių vaistų reklamos požymius. Nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kartu su kitomis šalies vaistinėmis „Eurovaistinė“, „Gintarinė vaistinė“ bei Lietuvos vaistininkų asociacija) skleista informacija buvo išimtinai švietėjiško – informacinio pobūdžio, siekiant įgyvendinti vartotojų konstitucinę teisę gauti išsamią ir tikslią informaciją apie kompensuojamų vaistų kainų pokyčius, nuo 2017 m. liepos 3 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-636 patvirtintam 2017 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynui, kai atitinkami kompensuojami vaistai dėl naujos kompensuojamųjų vaistų kainų sistemos buvo išbraukti iš kompensuojamų vaistų sąrašo. Konkretus vaistinis preparatas šiame informacinio pobūdžio skelbime buvo panaudotas kaip iliustracija, pavyzdys aiškiai ir skaidriai parodyti vartotojams, kaip keitėsi kompensuojamojo vaisto kaina. Tokiu būdu vartotojams buvo užtikrinta teisė gauti ne tik tekstinę, bet ir vizualinę, konkrečiais pavyzdžiais paremtą, jiems labai svarbią ir aktualią informaciją. Pažymi, kad visiškai nepagrįsta ir nelogiška bei absurdiška laikyti, kad informacija apie atsitiktinai pasirinktą receptinį vaistinį preparatą P., nurodant jo kainos pabrangimą net 135 %, gali būti laikoma receptinio vaistinio preparato reklama, skatinanti įsigyti būtent šį konkretų vaistinį preparatą. Dar kartą pažymi, kad būtent skatinimas įsigyti arba vartoti atitinkamus produktus ir atitinkamai paveikti vartotojo ekonominį elgesį rodo komercinį reklamos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Vaisto kainos pabrangimo akcentavimas, be to, kad nedaro palankios įtakos įmonių komercinei veiklai, atvirkščiai, gali daryti neigiamą įtaką vaisto pardavimui, nes visuotinai yra žinoma, kad didelė vaisto kaina yra vienas iš kriterijų, kodėl vartotojas nesirenka vieno ar kito vaistinio preparato.

Tarnyba Išvadoje, kuria beatodairiškai rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažymi, jog nurodant, kad per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14,473 pacientai, pacientams yra sudaromas įspūdis, jog būtent šis, o ne kažkuris kitas vaistinis preparatas su ta pačia veikliąja medžiaga yra labiau perkamas, todėl yra ypatingas ar geresnis kitų šios grupės receptinių preparatų atžvilgiu. Todėl, Tarnybos nuomone, plakatuose esanti informacija apie receptinį vaistinį preparatą P., kartu su teiginiu „per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14,473 pacientai“, atitinka Farmacijos įstatymo 2 str. 70 d. įtvirtintą vaistinių preparatų reklamos apibrėžimą ir yra laikytina vaistinio preparato reklama. Tokią Tarnybos ir teismo išvadą vertina kaip ydingą ir neproporcingai ribojančią subjektų teisę skleisti ir vartotojų teisę gauti objektyviai teisingą, išsamią ir aiškią informaciją apie vaistų kainų pokyčius. Priešingai, jau vien tai, kad šį receptinį vaistą pirko didelis skaičius pacientų, rodo, kad receptinio vaisto pabrangimo bei išbraukimo iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo informacija yra aktuali bei reikalinga. Tokia skelbime nurodoma informacija nėra klaidinanti, yra objektyviai teisinga, nėra reklaminio pobūdžio ir negali būti prilyginta draudžiamai receptinių vaistų reklamai.

Teigia, jog konkretaus vaistų kainos apskaičiavimo pavyzdžio (nurodant konkretų receptinį vaistinį preparatą) nurodymas, pažymint jo pabrangimą ir pašalinimą iš kompensuojamų vaistų sąrašo, jokiais būdais negali būti suprantamas kaip skatinimas įsigyti vaistinį preparatą. Konkretaus pacientų, įsigijusių šį vaistinį preparatą, skaičiaus nurodymas yra ne kas kita, o siekis informuoti vartotojus apie vaisto pašalinimą iš kompensuojamų vaistų sąrašo, nes vartotojai žino, jog tai lemia vaisto brangimą. Pirkėjų skaičiaus nurodymas yra tik siekis aiškiai ir iliustruotai pateikti informaciją apie dažnai pacientų perkamą vaistinį preparatą, kuris ženkliai pabrango, ir kuris buvo išbrauktas iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo. Jeigu kaip pavyzdys būtų pasirinktas retai perkamas vaistinis preparatas, informacijos tikslinei grupei (šiuo atveju – daugeliui vaistinių lankytojų) tai būtų visiškai neaktuali informacija, netgi kiltų klausimas, kam tokia informacija skleidžiama, kai ji įdomi tik specifinei mažumai vartotojų. Informacinėje komunikacijoje (ne reklamoje!) svarbu laikytis aktualumo principo, t. y. turi būti skleidžiama ta informacija, kuri yra aktuali informacijos gavėjų daugumai. Pavyzdžiui, kai žinių laidose pranešama apie orų prognozes, juk yra nurodoma, kokia bus temperatūra didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir pan., o ne, tarkime, mažuosiuose miesteliuose ar gyvenvietėse. Tokią informacijos atranką lemia informacijos gavėjų skaitlingumas, t. y. skleidžiama daugumai vartotojų aktuali informacija, o ne mažumai. Siekiant nustatyti, ar informacija gali būti vertinama kaip reklama, turi būti konstatuotas skatinimo tikslas, t. y. turi būti nustatyta, kad ši informacija yra ar gali būti reikšminga vartotojui, priimant sprendimą dėl produkto įsigijimo, ir tokiu būdu ja siekiama daryti įtaką ekonominei elgsenai, skatinant jį naudotis tam tikromis prekėmis ar paslaugomis. Tarnyba, nustatydama tariamą Farmacijos įstatymo pažeidimą, visiškai netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos vaistinių pateikta informacija turi skatinimo tikslą, t. y. objektyviai skatina pirkti konkretų vaistą P.. Kaip jau buvo pažymėta, objektyviai neteisinga ir nelogiška konstatuoti, kad švietėjiško – informacinio pobūdžio informacija skatina (t. y. veikia vartotojo ekonominį elgesį ir apsisprendimą) pirkti šį konkretų vaistinį preparatą, ypač kai nurodomas receptinio vaistinio preparato pabrangimas, kas sukelia (gali sukelti) atvirkštinę vartotojo reakciją – apsisprendimą nepirkti pabrangusio vaisto. Marketingo istorijoje dar nėra buvę atvejo, kad informavimas apie prekės pabrangimą būtų laikomas reklama. Informavimas apie prekių brangimą visada buvo ir bus pagrįstai laikomas bendro pobūdžio informacija apie pabrangusias prekes. Be kita ko, identišką švietėjišką informaciją skleidė ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir kitos Lietuvos vaistinės, kas dar kartą patvirtina, kad informacija, pateikiama Lietuvos vaistininkų asociacijos vardu, buvo skirta išimtinai visuomenės informavimui iliustruojant konkrečiu, atsitiktinai parinktu pavyzdžiu, ir jokiais būdais nesiekiant konkretaus vaisto reklamos.

Pažymi ir tai, kad receptinis vaistinis preparatas P. turi dvi veikliąsias medžiagas: perindoprilis ir amlodipinas, skirtas aukštam kraujospūdžiui ir stabiliai vainikinių širdies kraujagyslių ligai – būklei, kai sumažėjęs arba sutrikęs širdies aprūpinimas krauju, gydyti. Daugiau tokių vaistų, kaip P., su šiomis dvejomis veikliosiomis medžiagomis kompensuojamųjų vaistų sąraše nėra, jis buvo vienintelis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad reklama išskiria šį vaistinį preparatą, kaip geresnį ar ypatingesnį, kai toks vaistinis preparatas (su tokiomis veikliosiomis medžiagomis ir kiekiu) buvo vienintelis sąraše. Papildomai pažymi ir tai, kad keičiantis valstybinei kompensuojamųjų vaistų kainos politikai, visuomenės informavimo priemonėse pasirodė straipsniai, kuriuose minimas receptinis vaistinis preparatas taipogi naudojamas kaip pavyzdys parodyti, kaip ženkliai keitėsi vaistų kaina, įsigaliojus aukščiu minimiems kompensuojamųjų vaistų kainų pakeitimams (publikacijos http://kauno.diena.lt ir https://www.tv3.lt). Mano, jog akivaizdu, kad tokio pavyzdžio naudojimas yra ne kas kita, kaip švietėjiška, išsami ir objektyvi informacija vartotojui apie vaistų kainų pabrangimą. Teigia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl administracinio nusižengimo sudėties, nenustatė, ar skleista informacija atitinka aukščiau nurodytus reklamos požymius, nenustatė, ar skleista informacija turi skatinimo tikslą, nenustatė skleistos informacijos, kaip reklamos, komercinio tikslo: ar ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, nenustatė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės.

Nurodo, kad prieš skiriant administracinę nuobaudą, turi būti nustatyta administracinį nusižengimą padariusio asmens kaltė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, turėjo nustatyti aplinkybes, rodančias kaltę ir patvirtinančias, kad A. B. yra kalta dėl administracinio nusižengimo padarymo. Teismo nutarime tik formaliai pacituota Tarnybos Išvada ir konstatuota, kad tariamai A. B. kaltė įrodyta, tačiau kaltės klausimas nagrinėjamoje byloje nebuvo vienareikšmiškai ir neabejotinai įrodytas, nes, kaip jau buvo minėta, teismas visiškai nevertino, ar skleista informacija atitinka draudžiamos receptinių vaistinių preparatų reklamos požymius, neanalizavo, kokia buvo skleistos informacijos paskirtis, visiškai neatsižvelgė, kad analogišką informaciją skleidė ir kitos Lietuvos vaistinių asociacijos narės (kitos vaistinės), kas dar kartą patvirtina informacijos švietėjišką pobūdį siekiant iliustruoti vaisto pabrangimą. Neįrodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltais veiksmais siekė komercinio tariamos reklamos tikslo – daryti palankią įtaką komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Šiuo atveju nėra ginčo, kad informacija buvo skleista (kaip nurodyta Tarnybos Išvadoje), tačiau vienareikšmiškai ir neabejotinai nėra nustatyta, ar skleista informacija atitinka draudžiamos receptinių vaisių reklamos požymius (kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą), ar informacija buvo skleista kaltais veiksmais, siekiant skatinti vartoti receptinį vaistinį preparatą P.. Patikimų ir neabejotinų įrodymų nebuvimas reiškia, kad nėra pagrindo pareikštiems kaltinimams dėl ANK 67 str. 3 d. pažeidimo. Administracinio nusižengimo byloje ne asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, turi įrodinėti savo nekaltumą, bet priešingai – kaltinanti valstybės institucija turi pateikti įrodymus, kad buvo padaryta teisės aktais draudžiama veika. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą skirti baudą dėl tariamai skleistos receptinio vaistinio preparato reklamos, visiškai neapsisakė dėl teisės aktais draudžiamos veikos, neanalizavo, ar pateikta informacija laikytina receptinio vaisto reklama, ar tokia informacija atitinka reklamos požymius, ar informacijos skleidimas buvo kryptingas, siekiant skatinti konkretaus receptinio vaistinio preparato vartojimą, ar informacija atitinka jos komercinį tikslą – siekti daryti palankią įtaką komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Nelogiška ir absurdiška manyti, kad konkuruojantys rinkos subjektai (Lietuvos vaistinės, skleidusios švietėjiško – informacinio pobūdžio informaciją) vienu metu, tokiu pačiu skelbimu ir tokiais pačiais veiksmais imtųsi reklamuoti konkretų vaistinį preparatą, už kurio tariamą reklamą niekas net nebuvo apmokėjęs. Todėl jau vien ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad skleista informacija neatitinka reklamos komercinio tikslo – palankios įtakos bendrovių ūkinei veiklai.

Pažymi, jog siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn už konkretaus nusižengimo padarymą, privalu nustatyti, ar asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo įvykis ir sudėtis, t. y., ar jo veiksmai atitinka ANK straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementus, o konkrečiai – objektyviuosius ir subjektyviuosius administracinio nusižengimo požymius. Teisės teorijoje yra išskiriami keturi tarp savęs organiškai susiję elementai, sudarantys administracinio nusižengimo sudėtį: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje (neveikime) negalima nustatyti bent vieno iš tų elementų, administracinio nusižengimo sudėties nėra, vadinasi už tokią veiką (neveikimą) negali atsirasti ir administracinė atsakomybė. Tuo atveju, kai nėra nustatyti administracinio nusižengimo požymiai, administracinė teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 str. 1 p.). Vertinant reklaminę informaciją pagal suformuotą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005), remiamasi vidutinio vartotojo požiūriu, t. y. bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas, ar skleidžiama informacija laikytina reklama, kuria siekiama skatinti receptinio vaistinio preparato vartojimą, turėjo aiškiai įvardyti tokios informacijos poveikį vidutiniam vartotojui. Šis klausimas yra labai svarbus ir į jį teismas privalėjo atsakyti, t. y. kaip (kokiu būdu) tokia informacija, kai nurodomas receptinio vaisto pabrangimas, daro įtaką vartotojo apsisprendimui pirkti konkretų receptinį vaistinį preparatą. Be to, siekiant konkretų asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 67 str. 3 d., būtina to asmens veikoje nustatyti administracinio nusižengimo sudėties objektyviąją pusę, t. y. receptinio vaistinio preparato reklamos skleidimą gyventojams. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, turėjo neabejotinai nustatyti, kad skleista informacija buvo kryptinga, agitacinė reklama gyventojams, siekiant skatinti receptinio vaistinio preparato pirkimą ir vartojimą. Teismas turėjo išsamiai įvertinti ir atskirti vaistų reklamos ir informacijos apie vaistus sklaidos būdų skirtumą, tačiau tai nebuvo padaryta.

Būtina nustatyti ir asmens kaltę, t. y. psichinį santykį su padarytu nusižengimu, sudarančią administracinio nusižengimo subjektyviąją pusę. Iš ANK 67 str. 3 d. dispozicijos akivaizdu, kad šis administracinės nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia (reklama – kryptingas siekis, agitacinė veikla, skatinanti pirkti). Administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo jį darydamas suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo (ANK 8 str.). Aiškinant šią teisės normą, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, jog ji įtvirtina administracinės atsakomybės už priešingą teisei veikimą ar neveikimą taikymą tik esant asmens kaltei principą. Tai reiškia, kad administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris padarė teisės draudžiamą veikimą (neveikimą) kaltai, t. y. suvokdamas pavojingus, žalingus visuomenei tokio savo elgesio padarinius, jų siekdamas arba sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti. Taigi ir taikant ANK 67 str. 3 d. nuostatas, būtina nustatyti kaltę, kad asmuo, skleisdamas informaciją, kryptingai siekė receptinio vaisto reklamos ir sistemingai bei kryptingai siekė gyventojų skatinimo pirkti atitinkamą receptinį vaistinį preparatą. Mano, jog nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas ginčijamą nutarimą, neatskleidė skleistos informacijos tikslo ir pobūdžio, neįrodė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B. kaltės, t. y neįrodė, kad A. B. nurodymu ir/ar leidimu informacija buvo skleista būtent kryptingais reklamos tikslais. Priešingai, Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kartu su kitomis šalies vaistinėmis „Eurovaistinė“, „Gintarinė vaistinė“ bei Lietuvos vaistinių asociacija) skleista informacija buvo išimtinai švietėjiško – informacinio pobūdžio, siekiant įgyvendinti vartotojų konstitucinę teisę gauti išsamią ir tikslią informaciją apie kompensuojamų vaistų kainų pokyčius, nuo 2017 m. liepos 3 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-636 patvirtintam 2017 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynui, kai atitinkami kompensuojami vaistai dėl naujos kompensuojamųjų vaistų kainų sistemos buvo išbraukti iš kompensuojamų vaistų sąrašo. Teigia, jog konkretus vaistinis preparatas šiame informacinio pobūdžio skelbime buvo panaudotas kaip iliustracija, pavyzdys aiškiai ir skaidriai parodyti vartotojams, kaip keitėsi kompensuojamojo vaisto kaina. Tokiu būdu vartotojams buvo užtikrinta teisė gauti išsamią, konkrečiais pavyzdžiais paremtą, jiems labai svarbią ir aktualią informaciją. Taigi teismas, patraukdamas asmenį administracinėn atsakomybėn, neįrodė asmens kaltės dėl skleistų informacinio pobūdžio duomenų.

ANK 569 str. nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Klaipėdos apylinkės teismas netinkamai įvertino administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog A. B. padarė inkriminuotą teisės nusižengimą. Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų ir versijos, visiškai nepasisakė dėl pateiktų teisinių argumentų ir teismų praktikos. Pagal ANK 569 str. nuostatas įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. ANK 569 str. nustatyta, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl teismas negali teikti pirmenybės jokiems įrodymams. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju nutarimas buvo priimtas, išimtinai remiantis Tarnybos Išvadoje pateikiamomis išvadomis, kurios nebuvo išsamios ir pakankamos asmens kaltei ir nusižengimo sudėčiai nustatyti. Tiek Tarnyba pateikdama Išvadą, tiek Klaipėdos miesto apylinkės teismas Lietuvos vaistinių skleistą švietėjišką informaciją vertino formaliai, suabsoliutino informacijos skleidimą iki visiško draudimo, nors kaip jau buvo paminėta anksčiau ir kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Konstitucinis Teismas, draudimas reklamuoti receptinius vaistinius preparatus yra pagrįstas, tačiau pabrėžė, kad tokios informacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją bei televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo per radiją ir televiziją uždraudimas būtų vertintinas kaip neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmogaus sveikatą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentų, kad skleista informacija nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio, negali būti prilyginta reklamai dėl objektyviai neegzistuojančių reklamos požymių.

Pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu neginčijamai yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-576/2010, N575-2255/2011, N575-2787/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N575-1552/2011). Pažymi, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas Nr. N575-1326/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-279/2011, Nr. N575-2787/2011). Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, nutarimą dėl administracinio nusižengimo grindžiant prielaidomis. Skiriant administracinę nuobaudą, išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius nusižengimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių nusižengimų procese, kaip ir baudžiamajame, galioja nekaltumo prezumpcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N15-156/2007, N9-62-677/2006).

Veika gali būti kvalifikuota kaip neteisėtas receptinių vaistų reklamos skleidimas, tik nustačius būtinus draudžiamos reklamos požymius, kaip nurodyta Farmacijos įstatymo 2 str. 70 d., kaip antai vaistinių preparatų reklama – gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą. Teismo nagrinėtoje byloje reklamos, kaip kryptingos informacijos, agitacinės veiklos ar raginimo, pateikimo faktą įrodančių duomenų nepakanka, siekiant neginčijamai nustatyti A. B. kaltę dėl tariamo nusižengimo padarymo. Tarnyba savo Išvadoje taip pat neįrodė, kad skleista informacija buvo ne informacinio švietėjiško pobūdžio (kurią, be kita ko, skleidė ir kitos vaistinių asociacijos atstovės), o kryptinga reklama, skatinanti pirkti receptinį vaistinį preparatą. Tarnyba nepateikė objektyvių įrodymų, pašalinančių byloje esančius neaiškumas ir abejones, todėl šie neaiškumui ir abejonės aiškintini administracinėn atsakomybė traukiamo asmens naudai. Esant abejonių, ar skleista informacija tikrai turi draudžiamos reklamos požymių, o ne skirta išimtai viešuomenės informavimo švietėjiškam tikslui, tokios abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o ne išimtinai vadovaujantis Tarnybos interesais, kaip tai padarė Klaipėdos miesto apylinkės teismas. Priešingi aiškinimai reikštų nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų nepaisymą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, mano, kad šiuo atveju administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 67 str. 3 d., padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio nusižengimo sudėties, todėl administracinio nusižengimo teisena A. B. atžvilgiu negalėjo būti pradėta, o ją pradėjus nepagrįstai ir neteisėtai – ši teisena nutrauktina.

Žemesnės instancijos teismas

Esminiai klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, yra šie: ar administracinis nusižengimas buvo padarytas, ar asmuo, kaltinamas administracinio nusižengimo padarymu, yra kaltas ir ar toks asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neįsigilino į bylos aplinkybes ir iš esmės nesiaiškino, ar skleista švietėjiško informacinio pobūdžio informacija iš tikrųjų yra laikytina draudžiama receptinių vaistų reklama. Siekiant rasti atsakymą į minėtą klausimą, turėjo būti nuosekliai ir atidžiai išanalizuotos ir įvertintos bylos aplinkybės, pateikti dokumentai, išsamiai ir objektyviai įvertinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens rašytiniai paaiškinimai bei atstovo žodiniai paaiškinimai bylos nagrinėjimo teisme metu ir kiti įrodymai. Šiuo atveju esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turinčias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino paviršutiniškai, nesigilindamas į jų esmę ir reikšmę draudžiamos reklamos fakto nustatymui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, kad įrodymų visuma patvirtina draudžiamos receptinių vaistinių preparatų reklamos skleidimo faktą. Teigia, jog šiuo atveju teismas rėmėsi išimtinai Tarnybos Išvada, nenurodė ir neanalizavo administracinio nusižengimo sudėties, nenustatė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus visiškai nebuvo reaguota, jie nebuvo vertinti ir į juos teismas absoliučiai neatsakė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pasirinko paprasčiausią, tačiau neteisingą kelią – nekvestionuojant palaikyti Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos poziciją. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nesuabejodamas Tarnybos Išvados patikimumu ir objektyvumu, ją sureikšmino ir iš esmės laikė kaip vienintele teisinga. Pastarosios aplinkybės turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, nes vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principais, visos abejonės ir neaiškumai dėl administracinio nusižengimo padarymo turi būti aiškinami asmens, kaltinamo tokio nusižengimo padarymu, naudai.