Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Palangos skyriaus, atstovei Virginijai Vermontaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. P. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja B. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 16S-489-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“.

Skunde nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 16S-489-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,9161 ha žemės, atlyginant pinigais – 1103,71 Eur. Pagal NŽT Palangos skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. pažymą „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamo turto vertės“ valstybinės išperkamos žemės 0,9161 ha plotas, į kurį Skundžiamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertintas 689,82 Eur, o pritaikius 1,6 indeksą, - galutinė vertė nustatyta 1 103,71 Eur.

Mano, kad J. B. nuosavybės teise turėtos ir natūra negrąžintos 0,9161 ha žemės vertė yra žymiai didesnė, nei ji nustatyta Skundžiamu sprendimu. Šią aplinkybę argumenuoja tuo, kad NŽT 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 16S-96-(14.16.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2001 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2001 ha (vertė - 12 848,00 Eur) žemės sklypą. Nurodo, kad būdama J. B. turtinių teisių paveldėtoja, ji privalėjo sumokėti 1 929,88 Eur gyventojų pajamų mokestį (mokestinė šio žemės sklypo vertė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugsėjo 18 d. pažymoje nurodyta – 55 300,00 Eur). Mano, kad nepagrįstai taikomos skirtingos žemės vertės nustatymo metodikos apskaičiuojant žemės vertę pinigais, kai atkuriamos nuosavybės teisės atlyginant pinigais ir kai buvusiam žemės savininkui (jo teisių perėmėjui) grąžinama žemė, perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą, už kurio vertę turi būti sumokėtas gyventojų pajamų mokestis.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas nurodė, kad skundą palaiko visiškai ir prašo jį patenkinti skunde nurodytų ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu. Akcentavo, kad Skundžiamu sprendimu nustatyta piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams.

Atsakovės Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Palangos skyriaus, atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėja yra testamentinė piliečio J. B. turto paveldėtoja. Pažymėta, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į jai tenkančią į buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį atkurtos pilnai. J. B. nuosavybės teisės buvo atkurtos: 1) Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 379 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, atkuriant nuosavybės teises į tenkančią žemės valdos dalį 0,7500 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,7500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (namų valdas); 2) Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2288 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, grąžinant nuosavybėn natūra laisvą (neužstatytą) 0,0922 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 0,4101 ha) turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė), ir natūra laisvą (neužstatytą) 0,0416 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 0,1852 ha) turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė); 3) NŽT 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 16S-96-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti J. B. (miręs) nuosavybės teise, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2001 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą suformuotų naujų žemės sklypų eilę).

Skundžiamas sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime (bylos Nr. 6/2010), išnagrinėjęs prašymą ištirti, ar Metodikos 4.2 punktas dėl nustatyto žemės vertės dydžio atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, konstatavo, kad Metodikos 4.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 2 daliai.

Mano, kad NŽT išnaudojo visas galimybes, siekdama atkurti nuosavybės teises mirusio J. B. vardu į buvusio savininko J. B. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdytą žemę ir Skundžiamas sprendimas yra galutinis nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užbaigimo rezultatas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime ir teismo posėdžio metu išdėsytų argumentų pagrindu.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 16S-489-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. B. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0.9161 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja yra testamentinė J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), turto paveldėtoja.

1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašymo pagrindu buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko J. B. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytus 3,0 ha žemės ir 1991 m. gruodžio 24 d. prašymą pateikusio asmens J. B. mirties momentu liko neišspręstas nuosavybės teisių į J. B. tenkančią žemės valdos dalį – 0.9161 ha žemės, atkūrimo klausimas.

Skundžiamu sprendimu atkurtos nuosavybės teises į J. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,9161 ha žemės, atlyginant pinigais už 0,9161 ha žemės – 1103,71 Eur.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, 3 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Pažymėtina, kad atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai ir sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau, minėta – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnyje, kurio 3 dalis nustatė (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. ši nuostata buvo pakeista, nustatant, kad, kai piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 4 dalis; atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojančios nuo 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 5 dalis). Nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, kuri nustatė galimybę piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.) Nuo 2019 m. vasario 1 d. minėta nuostata pakeista, pakeičiant galimybės pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo terminą iki 2019 m. birželio 1 d.

1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašyme grąžinti žemę nurodyta, jog jis pageidauja, kad jo tėvui J. B. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtu grąžinta turėtoje vietoje, t. y. būtų grąžinta natūra.

NŽT Palangos žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 21 d. rašto Nr. 16SD-(16.16.104)-606 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ turinys patvirtina, jog pareiškėja buvo informuota apie teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Kadangi nėra ginčo dėl to, kad nuosavybės teisių į J. B. tenkančią žemės valdos dalį – 0.9161 ha žemės, atkūrimas 1991 m. gruodžio 24 d. J. B. prašyme 1991 m. nurodytu būdu negalimas, pareiškėjai nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Šiuo aspektu Skundžiamas sprendimas atitinka Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Pareiškėjos teigimu, Skundžiamu sprendimu nustatytas piniginės kompensacijos dydis (1103,71 Eur) už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205, kuriuo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, 4.2.1. papunktyje įtvirtinta, kad valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad nederėtų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisių paėmimo visuomenės poreikiams institutų, kurių prigimtis ir paskirtis yra skirtinga.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę, buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti taikant Metodikos nuostatas, byloje nenustatyta. Pažymėtina, jog kompensacijos skaičiavimo Metodikos taikymo pažeidimų klausimas nekeliamas ir pareiškėjos skunde.

Įvertinus tai, kad Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, ko nenumato ir teisės aktai, pareiškėjos teiginys, jog Skundžiamu sprendimu nustatytas piniginės kompensacijos dydis už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams, laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 16S-489-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui J. B.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos B. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.