Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nutarties, kuria buvo atmestas kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą 6 353 337,95 Lt valstybės biudžeto skirtoms dotacijoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą panaikinti teismo nutartimis paskirtą laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą 6 353 337, 95 Lt valstybės biudžeto dotacijoms, skirtoms kaltinamajam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini). Prašymas motyvuotas tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d., 2008 m. gegužės 7 d., 2008 m. birželio 12 d. nutartimis (duomenys neskelbtini) yra laikinai apribotos nuosavybės teisės į 6 353 337,95 Lt valstybės skirtas dotacijas, tačiau pasikeitusios Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatos, tai yra šio Įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostata, numatanti, jog valstybės biudžeto lėšomis negali būti laiduojama, garantuojama už trečiųjų asmenų įsipareigojimus, taip pat šiomis lėšomis negali būti atlyginama už trečiųjų asmenų padarytą žalą bei 11 dalies – į valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą negali būti nukreiptas jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (Įstatymas Nr. XI-1777, 2011-12-06), draudžia bet kokį šių lėšų disponavimo apribojimą. Kaltinamojo juridinio asmens atstovo nuomone, šiuo atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 3 straipsnio nuostatos, numatančios įstatymo grįžtamąją galią.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pareikšti civiliniai ieškiniai – 3 009 043 Lt Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (t. 152, 8-10 b.l.), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 855 347 Lt (t. 152, 21-22 b.l.), be to, ikiteisminio tyrimo metu nustatytas valstybei padarytos žalos dydis siekia beveik 10 000 000 Lt sumą. Teismas taip pat pažymėjo, jog kaltinamasis juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), be kitų kaltinimų, yra kaltinamas pagal BK 205 straipsnio 2 dalį tuo, kad dėl organizuotos grupės veiksmų apgaulingai tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir apgaulingų duomenų įrašymo į oficialias 2004 – 2006 metų (duomenys neskelbtini) metines finansinės veiklos deklaracijas ir jų pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai, 2005 – 2007 metais (duomenys neskelbtini) neteisėtai buvo paskirtos dotacijos ir kompensacija, dėl ko valstybei buvo padaryta didelė turtinė žala – 6 050 475,05 Lt. Todėl tik teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą bei priėmus procesinį sprendimą bus išspręstas klausimas dėl kaltinime nurodytų valstybės dotacijų (duomenys neskelbtini) paskyrimo teisėtumo ir tuo pačiu dėl galimybės jomis disponuoti. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos išsakyta pozicija, – „jeigu teismas patvirtintų faktą, kad partija savo metinėje finansinės veiklos deklaracijoje pateikė žinomai neteisingus (apgaulingus) duomenis, vertinant pažeidimo mastą ir aplinkybes, atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl valstybei padarytos žalos, paskyrus dotaciją atsižvelgiant į pateiktus apgaulingus duomenimis, atlyginimo“. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje būtina ir toliau taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą (duomenys neskelbtini) paskirtoms valstybės dotacijoms.

Kaltinamojo atstovas remiasi BPK 11 straipsnio 1 dalimi, jog bet kokios prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga ir nurodo, kad nesant galimybės konfiskuoti valstybės biudžeto dotacijų ar jomis tenkinti civilinius ieškinius, laikinas nuosavybės teises apribojimas tampa nebereikalingas ir savitikslis, t. y. nebeatitinka BPK 151 straipsnyje nurodytų tokios priemonės tikslų. Be to, valstybės biudžeto dotacijomis šiuo metu naudojasi privatus juridinis asmuo – bankas, o toks lėšų naudojimas nenumatytas Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje, nenumatyta ir galimybė jau paskirtų dotacijų grąžinti į valstybės biudžetą.

Kaltinamojo atstovas skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 6 punktą, jog kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų. Todėl, kaltinamojo atstovo nuomone, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 7 straipsnio 9 dalies, 14 straipsnio 8 dalies ir 14 straipsnio 11 dalies pakeitimai daro įtaką BK 72 straipsnio, BK 72³ straipsnio ir BPK 151 straipsnio vykdymui tuo atveju, kai kaltinamasis yra viešasis juridinis asmuo – politinė partija. Kadangi politinės partijos savo veikloje naudoja valstybės biudžeto lėšas, todėl Įstatyme numatyta ir speciali jų apsauga. Tokia apsauga yra būtina ir logiška, kad šiomis lėšomis nebūtų įmanoma atlyginti trečiųjų asmenų padarytą žalą ar jas konfiskuoti dėl trečiųjų asmenų padarytų veikų, t. y. kad trečiųjų asmenų padaryta žala nebūtų atlyginama biudžeto lėšomis. Pagal BK 20 straipsnį, juridinis asmuo visais atvejais atsako už trečiųjų asmenų veikas, todėl pagal pasikeitusį Įstatymo 14 straipsnio 8 punktą, negali už šias veikas atsakyti valstybės biudžeto lėšomis, t. y. į šias lėšas negali būti nukreipiamas joks išieškojimas dėl veiksmų, kuriuos atliko kiti asmenys. Ši aplinkybė lengvina kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas turi grįžtamąją galią.

Teismo posėdyje dalyvavę kaltinamojo juridinio asmens atstovas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi pagrįstai atmetė kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo prašymą panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą 6 353 337,95 Lt valstybės biudžeto skirtoms dotacijoms.

BPK 151 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog juridinio asmens nuosavybės teisė gali būti laikinai apribota prokuroro nutarimu, kai siekiama užtikrinti galimą turto konfiskavimą BK 72 straipsnyje numatytais atvejais ir kai siekiama užtikrinti civilinį ieškinį, jei yra pakankamas pagrindas juridinį asmenį įtraukti civiliniu atsakovu (2007-07-21 įstatymo redakcija Nr. 81-3312). Iš apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas, visiškai apribojant kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises (valdymo, naudojimo, disponavimo teisė) į politinei partijai skirtas valstybės dotacijas (BPK 151 str. 1 d. 1, 2 p.), viso 6 353 337,8 Lt sumai, taikyta siekiant užtikrinti civilinius ieškinius bei galimą turto konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismo nutartyje pagrįstai pažymėta, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini) valstybės skirtoms dotacijoms buvo nustatytas vadovaujantis Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, galiojusiomis proceso veiksmų atlikimo metu (BPK 4 str. 1 d.), tuo tarpu BK 3 straipsnis, kurį prašė taikyti kaltinamojo atstovas, reglamentuoja baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką ir nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios procesinės prievartos priemonės taikymą – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, draudžia laikinai apriboti nuosavybės teisę į daiktus, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą sąrašą yra būtini įtariamajam ar jo šeimos nariams ir jo išlaikomiems asmenims (BPK 151 str. 3 d.). Nurodyti daiktai (turtas) yra nustatyti Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 668, 739 straipsniuose. CPK bei BPK normos patvirtina, kad civilinio ieškinio nagrinėjimas baudžiamojoje byloje sukelia analogiškas pasekmes kaip ir ieškinio nagrinėjimas civilinėje byloje. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Ginčijamu atveju taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į politinei partijai skirtas valstybės dotacijas, nėra Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytame daiktų (turto) sąraše, kurių nuosavybės teisę draudžiama laikinai apriboti, be to, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nėra nustatyta, jog į politinei partijai skirtas valstybės dotacijas, galimai patenkinus civilinį ieškinį ar taikius turto konfiskavimą, negali būti nukreiptas išieškojimas.

Atmetamas, kaip nepagrįstas, kaltinamojo juridinio asmens atstovo skundo argumentas, kad Įstatymo pakeitimai daro įtaką BK 72 straipsnio, BK 72³ straipsnio ir BPK 151 straipsnio vykdymui, nes kaltinamasis yra viešasis juridinis asmuo – politinė partija. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Nepagrįstas ir kaltinamojo juridinio asmens atstovo skundo argumentas, jog valstybės biudžeto dotacijomis naudojasi privatus juridinis asmuo – bankas, nors toks lėšų naudojimas nėra numatytas Įstatyme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bankas yra lėšų, kurioms taikytos laikinos nuosavybės teisės apribojimas saugotojas, duomenų, kad bankas jomis disponuoja, nėra.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pasikeitusios Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2012-01-01 (skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodyta 2011-12-15), nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaltinamojo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) atstovo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis neskundžiama.