Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-09 · Civilinė byla Nr. 2-971/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-09
Bylos Nr.
2-971/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vigintas Višinskis
Ieškovas
J. K., I. A.
Atsakovas
UAB „Litekos“, atstovaujamai filialo UAB, „Plungės šiluma“, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Išvadą teikia
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-971/2014Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 121.21 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4102-577/2014 pagal ieškovių J. K. ir I. A. ieškinį atsakovams UAB „Litekos“, atstovaujamai filialo UAB „Plungės šiluma“, ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl atsakovės ir komisijos įpareigojimo atlikti veiksmus, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo, taip pat dėl tapataus ieškinio pateikimo, kaip pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovės J. K. ir I. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti ieškovės J. K. buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, t. y. nuo ieškovės buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo į butą, nes ieškovė šildė savo butą ir bendrojo naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovės autonominiu būdu šildomas butas; 2) įpareigoti atsakovę UAB „Palangos šiluma“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovės butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma ir kuris į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendrojo naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes UAB „Palangos šiluma“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name; 3) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išankstine ginčų tvarka išnagrinėti ieškinio dalį, kurią Komisija atsisakė nagrinėti, nes tik tada dėl šios ieškinio dalies ieškovė galės kreiptis į teismą. Ieškovės taip pat prašė įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti visą bylos nagrinėjimo išankstine tarka medžiagą, o atsakovę UAB „Palangos šiluma“ įpareigoti pateikti informaciją bei dokumentus, susijusius su šios įmonės vykdytu šilumos paskirstymu pastate, šilumos apskaitos prietaisais ir kt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovės I. A. ieškinį atsisakė priimti, ieškovės J. K. ieškinį dalyje dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio atsisakė priimti, o kitoje dalyje ieškinį priėmė.

Teismas sprendė, kad ieškovės I. A. ieškinys nepriimtas CPK 137 str. 2 d. 3 p. pagrindu, nes išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (numatyta Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje) pasinaudojo tik viena iš ieškovių – J. K.. Be to, teismas papildomai nurodė, jog ieškovė I. A. yra tik panaudos gavėja, todėl, pasak teismo, nei centralizuoto šildymo sutarties nutraukimas, nei centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimas, jos subjektinių teisių gynimui (pažeidimui) įtakos neturės. Todėl jos ieškinį teismas atsisakė priimti ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Galiausiai teismas konstatavo, jog ieškovės J. K. reikalavimai pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio buvo nagrinėjami teisme: įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-05 sprendimu (Panevėžio apygardos teismo 2013-03-05 nutartimi sprendimas paliktas galioti) ieškovės J. K. reikalavimai pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio buvo atmesti. Teismas sprendė, kad tiek naujai paduoto, tiek ankstesnio ieškinio faktinis pagrindas, dalykas ir šalys yra tapatūs (dėl aptariamo pareikšto reikalavimo) ir tai sudarė teisinį pagrindą teismui atsisakyti priimti ieškinį dalyje dėl ieškovės J. K. reikalavimo pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Teismas ieškinį nagrinėjimui priėmė tik dalyje dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos procesinio sprendimo, kuriuo buvo nutrauktas J. K. skundo dalies nagrinėjimas, o dalis skundo atmesta.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė J. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį ir klausimą dėl ieškinio priėmimo grąžinti pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Būtent panaudos gavėja I. A., o ne buto savininkė J. K., buvo šilumos energijos vartotoja, todėl I. A. reikalavimo dėl mokėjimų už šildymą perskaičiavimo patenkinimo atveju turės įtakos jos teisėms ir pareigoms. I. A. neprivalo pakartotinai pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes ja jau pasinaudojo I. A. atstovaujama J. K., kuri su I. A. nuo 2003 m. yra sudariusi buto panaudos sutartį, numatančią, kad už šilumos energiją apmokės I. A. kaip vartotoja. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį tuo pagrindu, jog ieškovės J. K. priešieškinio reikalavimas dėl šilumos tiekimo sutarties buvo atmestas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-28/-739/2012, visiškai neįvertino, kad minėtos bylos ginčo laikotarpis (nuo 2009-11-01 iki 2010-04-30) buvo skirtingas, o I. A. toje byloje apskritai nedalyvavo, todėl minėtas sprendimas neturi prejudicinės galios jos atžvilgiu. Joks ginčas tarp I. A. ir šilumos tiekėjo niekada nebuvo nagrinėjamas teisme, todėl tiek I. A., tiek J. K. pretenzijos gali būti nagrinėjamos ir I. A. gali būti laikoma vartotoja nuo 2003 m. iki 2009-11-01 ir nuo 2010-04-30 iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti abiejų ieškovių ieškinį dėl šilumos teikimo sutarties pripažinimo nutraukta nuo šilumos tiekimo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šildymo tinklų, nes nagrinėjamoje byloje tokį prašymą pareiškė ir I. A..I. A. ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą ir nuo 2003 m. iki dabar mokėjo mokesčius už visas teikiamas komunalines paslaugas. Šilumos tiekėjas neginčija panaudos sutarties ir jam nuo pat 2003 m. buvo žinoma, jog I. A. apmokėdavo už suteiktas šildymo paslaugas, taip pat šilumos tiekėjas buvo informuotas apie J. K. įgaliojimą I. A. valdyti butą ir atsiskaityti už paslaugas. Tokiais konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas sutiko, kad būtų pakeista šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties šalis iš buto savininką į buto naudotoją. Todėl I. A. turi teisę reikalauti iš atsakovės perskaičiuoti mokėjimus už energiją, kurią suvartojo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti abiejų ieškovių ieškinį dėl šilumos teikimo sutarties pripažinimo nutraukta nuo šilumos tiekimo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šildymo tinklų. J. K. priešieškinio reikalavimas buvo atmestas civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012, tačiau minėtos bylos ginčo laikotarpis buvo nuo 2009-11-01 iki 2010-04-30. Ieškovės turi teisę ieškiniu, pareikštu 2014 m. kovą, prašyti, kad šilumos tiekimo sutartis būtų pripažinta nutraukta ir nuo vėlesnio laikotarpio.Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškinio dalies priėmimo klausimą, nes a priori sprendė ginčo klausimus, kurie yra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti sprendžiami ieškinio priėmimo metu. Jei teismui nebuvo aiškus ginčo laikotarpis, bylos dalykas ir pagrindas, jis privalėjo pasiūlyti ieškovėms patikslinti ieškinį, pašalinti teismo nurodytus ieškinio trūkumus, o ne atsisakyti priimti ieškinį, a priori nuspręsdamas, kad ginčas neturi įtakos I. A. teisėms ir pareigoms.

Atsiliepimas

Ieškovė I. A., atsakovai UAB „Litekos“ ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija savo atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Pažymėtina, kad CPK nuostatos nedetalizuoja teismo atsisakymo priimti ieškinį pagrindo turinio bei nereglamentuoja pačios išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Tokiai tvarkai keliamus reikalavimus įtvirtina konkretūs įstatymai. Todėl būtent vadovaujantis konkrečiais įstatymais, įtvirtinančiais išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, o ne CPK nuostatomis, galima nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai vykdė pareigas ir tinkamai įgyvendino savo teises išankstinio ginčo sprendimo ne teisme metu bei atitinkamai iš to padaryti išvadą, ar pareiškėjas tinkamai laikėsi įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

Iš šioje byloje 2014-03-24 pateikto ieškinio dalyko (reikalavimų) matyti, kad ieškovės J. K. ir I. A. vienu iš ieškinio reikalavimų prašo pripažinti ieškovės J. K. buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėn., t. y. nuo ieškovės buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo į butą, nes ieškovė šildė savo butą ir bendrojo naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovės autonominiu būdu šildomas butas; 2) įpareigoti atsakovę UAB „Palangos šiluma“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovės butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma ir kuris į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendrojo naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes UAB „Palangos šiluma“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name; 3) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išankstine ginčų tvarka išnagrinėti ieškinio dalį, kurią Komisija atsisakė nagrinėti, nes tik tada dėl šios ieškinio dalies ieškovė galės kreiptis į teismą (1-17 b. l.). Ieškovės taip pat prašė įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti visą bylos nagrinėjimo išankstine tvarka medžiagą, o atsakovę UAB „Palangos šiluma“ įpareigoti pateikti informaciją bei dokumentus, susijusius su šios įmonės vykdytu šilumos paskirstymu pastate, šilumos apskaitos prietaisais ir kt.

Kaip matyti iš bylos medžiagos J. K. 2014-01-09 kreipėsi į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją su skundu, kuriame prašė pripažinti, kad ji teisėtai pakeitė buto šildymo būdą ir nutraukė buto šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nuo 2009 m. rugsėjo mėn.; pripažinti, kad jai į butą nebuvo teikiama centralizuota šilumos energija nuo 2009 m. rugsėjo mėn.; pripažinti, kad ji šildė bendrojo naudojimo patalpas energija, kurią išskirdavo autonominiu būdu šildomas jos butas; įpareigoti skundžiamą įmonę perskaičiuoti šilumos paskirstymą pastate nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. sausio mėn. Taip pat J. K. prašė įpareigoti skundžiamą įmonę pateikti informaciją bei dokumentus, susijusius su įmonės vykdytu šilumos paskirstymu pastate, šilumos apskaitos prietaisais ir kt. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014-03-13 skundo nagrinėjimą nutraukė dalyje dėl skundžiamos įmonės taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šildymą laikotarpiu nuo 2009-11-01 iki 2010-04-30 ir nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., o likusioje dalyje skundą atmetė (18-24 b. l.).

Iš paminėtų ieškinio bei skundo reikalavimų turinio matyti, kad ieškovės kaip ginčo dalykus tarp jų ir energijos tiekėjo UAB „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“ įvardina lygiai tuos pačius klausimus, kuriuos J. K. buvo nurodžiusi ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teiktame skunde, tai yra ieškovės ginčija šilumos vartojimą ir apmokėjimo tvarką už patalpų šildymą. Taigi, darytina išvada, kad ieškovės ieškinio reikalavimams suformuluoti parinko iš esmės tą patį faktinį pagrindą bei akcentavo iš esmės tuos pačius aspektus, ieškovės ieškinyje kelia lygiai tuos pačius reikalavimus, kuriuos kėlė J. K. ir nagrinėjant šį ginčą išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka.

Teismas sutinka su ieškovės J. K. atskirojo skundo argumentais, kad tuo atveju, jei nustatoma, kad vienas iš bendraieškių tinkamai laikėsi išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kitas bendraieškis taip pat laikomas tinkamai šia tvarka pasinaudojęs. Pastarąją išvadą suponuoja civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai (CPK 7 str.) bei CPK 3 įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Būtų neprotinga reikalauti vienam iš bendraieškių kreiptis dėl to paties ginčo išnagrinėjimo išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka pakartotinai, kuomet yra akivaizdu, kad dėl šio tapataus ginčo bus priimtas analogiškas sprendimas, dėl kurio jau yra paduotas ieškinys (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2365/2013). Todėl teisingas atskirojo skundo argumentas, jog I. A. neprivalo pakartotinai pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes ja jau pasinaudojo I. A. atstovaujama J. K..

Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, jog ieškovės J. K. ieškinį iš esmės gali nagrinėti tik toje dalyje, kurioje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jos skundą atmetė (Energetikos įstatymo 34 str. 15 d., 16 d.). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nei CPK, nei Energetikos įstatymas, kuris šios kategorijos byloms įtvirtinta privalomą išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarką (Energetikos įstatymo 34 str.), nėra nustatęs reikalavimo, kad ieškinio dalykas (reikalavimai) pažodžiui turi sutapti su ieškovo prašyme spręsti ginčą privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka įvardintais reikalavimais. Dėl šios priežasties laikomi pagrįstais ieškovės atskirojo skundo argumentai, jog ieškinio reikalavimai bei faktinis pagrindas sutampa su ginčo, nagrinėto išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, apimtimi.

Tai konstatavus, visgi pasakytina, jog I. A. nėra sudariusi jokios sutarties su šilumos tiekėju, su pastaruoju jos nesieja jokie sutartiniai santykiai, todėl ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija neturi kompetencijos nagrinėti jos, kaip vartotojos, ir šilumos tiekėjo ginčo. Ir nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo iš I. A. pasinaudoti ikiteismine tvarka, tačiau jis nurodė ir papildomą pagrindą atsisakyti priimti I. A. ieškinį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. kad ieškovė I. A. yra tik panaudos gavėja, ir nei centralizuoto šildymo sutarties nutraukimas, nei centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimas jos subjektinių teisių gynimui (pažeidimui) įtakos neturi, todėl jos reikalavimai yra nenagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka.

Nors panaudos sutartyje ir numatyta, jog už šilumos energiją apmoka I. A. kaip vartotoja, ir nepaisant to, kad, pasak I. A., ji ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą, nėra pagrindo pripažinti, kad konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta nauja I. A. sutartis su šilumos tiekėju. Tad nesutiktina, jog konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas sutiko, kad būtų pakeista šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties šalis iš buto savininką į buto naudotoją. Priešingu atveju bet koks asmuo, sumokėjęs už komunalines paslaugas J. K. bute, įgytų teisę pareikšti, jog tokiais savo veiksmais jis pakeitė rašytinės sutarties su šilumos tiekėju sąlygas.

I. A. (panaudos gavėjos) teisės yra išvestinės iš buto savininkės teisių (panaudos davėjos), ir ji negali turėti jų daugiau, nei pati J. K.. Ieškovių sutartiniai santykiai neturi įtakos J. K. ir atsakovo sutartiniams santykiams. Atmetus J. K. reikalavimus arba atsisakius juos priimti nagrinėti teisme, negalima situacija, kai tokius pat reikalavimus būtų leista pareikšti ir I. A.. Todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti nagrinėjimui bendraieškės I. A. reikalavimus yra teisėtas ir pagrįstas, juolab, kad ir pats ieškinys yra pasirašytas tik vienos bendraieškės – J. K..

Paminėtina ir tai, jog pačioje panaudos sutartyje nurodyta, jog panaudos gavėjas (I. A.) privalo naudoti jam perduotą turtą tik pagal jo paskirtį, sudaryti rašytines ir (arba) nerašytines (konkliudentines) sutartis pagal standartines sąlygas dėl buto šildymo, elektros, vandens ir kitų komunalinių paslaugų, taip pat mokėti visus mokesčius už elektrą ir visas kitas komunalines paslaugas. Bendraieškės nepateikė jokių įrodymų, kad I. A. būtų siekusi sudaryti bet kokias naujas sutartis su šilumos tiekėju.

Pirmosios instancijos teismas CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu atsisakė priimti dalyje ir J. K. ieškinį, nurodydamas, kad ieškovės J. K. reikalavimai pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio jau buvo nagrinėjami teisme kitoje byloje.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-04-05 sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-28-739/2012 dėl skolos už šilumos energiją priteisimo ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nutraukta pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei J. K. ir atsakovės J. K. priešieškinį ieškovui UAB „Litesko“, kitiems tretiesiems asmenims. Šioje byloje J. K. savo priešiekinyje buvo pareiškusi reikalavimą pripažinti jos buto šilumos vartojimo sutartį nutraukta nuo buto vartotojo šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos – 2009-09-23. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, o J. K. priešieškinį atmetė ir priteisė iš jos skolą šilumos tiekėjui už laikotarpį nuo 2010-11-01 iki 2010-04-30. Panevėžio apygardos teismo 2013-03-05 nutartimi šis sprendimas paliktas galioti ir dabartiniu metu yra įsiteisėjęs.

Nagrinėjamoje gi byloje pareikšto ieškinio pirmas reikalavimas yra pripažinti ieškovės J. K. buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, t. y. nuo ieškovės buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir šilumos tiekimo nutraukimo į butą, nes ieškovė šildė savo butą ir bendrojo naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovės autonominiu būdu šildomas butas.

Tokiu būdu nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, kad tiek naujai paduoto, tiek ankstesnio ieškinio faktinis pagrindas, dalykas ir šalys yra tapatūs (dėl aptariamo pareikšto reikalavimo) ir tai sudaro teisinį pagrindą teismui atsisakyti priimti ieškinį dalyje dėl ieškovės J. K. reikalavimo pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).

Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-03-24 sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-28-739/2012 dėl skolos už šilumos energiją priteisimo pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei J. K. ir kitiems tretiesiems asmenims. Teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš J. K. skolą už patalpų šildymą laikotarpiu 2010-10-01 iki 2012-04-30. Ir nors dabartiniu metu šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka, tačiau apeliantė apie šį procesą atskirajame skunde neužsiminė.

Atskirajame skunde teigiama, kad ieškovės turi teisę ieškiniu, pareikštu 2014 m. kovą, prašyti, kad šilumos tiekimo sutartis būtų pripažinta nutraukta ir nuo vėlesnio laikotarpio. Tokio ieškinio reikalavimo pagrindas būtų teisės aktai, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas ir dalykas – sutarties nutraukimas. Ieškovė J. K. pareikšdama šį ieškinį nenurodė naujo ieškinio pagrindo ir dalyko. Tai, kad reikalaujama nutraukti sutartį nuo vėlesnės datos nėra naujas ieškinio pagrindas ar dalykas, kadangi ginčijama ta pati sutartis ir tais pačiais pagrindais. Vien datos pakeitimas tokio pobūdžio reikalavimui negali būti vertinamas kaip ieškinio dalyko pakeitimas. Jokių naujų aplinkybių, dėl kurių reikalaujama nutraukti sutartį ieškinyje nenurodyta.

Atskirajame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškinio dalies priėmimo klausimą, nes a priori sprendė ginčo klausimus, kurie yra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti sprendžiami ieškinio priėmimo metu. Apeliantės manymu, jei teismui nebuvo aiškus ginčo laikotarpis, bylos dalykas ir pagrindas, jis privalėjo pasiūlyti ieškovėms patikslinti ieškinį, pašalinti teismo nurodytus ieškinio trūkumus, o ne atsisakyti priimti ieškinį, a priori nuspręsdamas, kad ginčas neturi įtakos I. A. teisėms ir pareigoms.

Pirma, pažymėtina, kad spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas ginčo iš esmės nesprendžia ir ieškinio reikalavimų pagrįstumo nevertina, tačiau turi preliminariai įsitikinti reikalavimų pagrįstumu ir realumu. Antra, teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 str. 4 d.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties, darytina išvada, kad nors skundžiama nutartimi buvo iš dalies neteisingai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymą kaip pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, tačiau papildomai esant ir kitiems pagrindams, galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo priimti ieškinį dalyje buvo teisėtas ir pagrįstas. Dėl šios priežasties netenkinamas atskirojo skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vigintas Višinskis