Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30d. nutarties, kuria baudžiamoji byla kaltinant A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 str. 1 d., pritaikius BK 28 str. 2 d., nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. dėl neatsargumo atėmė J. R. gyvybę, t. y. 2011 m. birželio 18 d. apie 6.00 val. (duomenys neskelbtini) esančiose UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu pastūmė savo vyrą J. R., kuris nuo pastūmimo eidamas atgal krito, atsitrenkdamas galva į grindinį, - tai lėmė J. R. galvos smegenų kaktinių ir smilkininių skilčių sumušimą, pakauškaulio, kairio momenkaulio ir kaktikaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose, nuo ko J. R. 2011 m. birželio 23 d. Šiaulių ligoninėje mirė.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30d. nutartimi baudžiamoji byla kaltinant A. R. pagal BK 132 str. 1 d., pritaikius BK 28 str. 2 d., nutraukta.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla A. R. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. padarymo, pritaikius BK 28 str. 2 d., nutraukta ir priimti naują sprendimą - pripažinti A. R. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 132 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmę atidėti 2 metams įpareigojant A. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. R. 5780,65 Lt turtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Taigi, savaime pati skundžiama nutartis yra ydinga, neaiški, ką parodo ir apelianto skunde išdėstyti argumentai. Nepaisant to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir motyvuotai konstatavo, jog A. R. padaryta veika atitinka BK 132 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, tačiau neteisingai ir nepagrįstai kaltinamosios A. R. atžvilgiu taikė BK 28 str. 2 d. Kadangi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų analize ir išvadomis kiek tai liečia padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 132 str. 1 d., todėl šių išvadų nekartos, o išsamiai pasisakys dėl nepagrįsto BK 28 str. 2 d. taikymo kaltinamosios A. R. padarytos veikos atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R. veika atitinka BK 132 str. 1 d. nusikaltimą, ji kvalifikuota teisingai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-313/2012). Dar viena sąlyga – gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 2K–267/2012). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011).

Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra realiai pavojingi. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2010). Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011).

Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad, įvertinus byloje surinktus įrodymus, nustatytos tokios aplinkybės: iš pradžių kaltinamoji įsileido nukentėjusįjį į patalpą, su juo bendravo, davė alkoholinių gėrimų, kaltinamoji su nukentėjusiuoju buvo sutuoktiniai; jų šeimoje konfliktai dažni, kaltinamoji gynėsi nuo nukentėjusiojo grasinimų ir puolimo. Teismas padarė išvadą, kad gynybos veiksmai aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, todėl tai pripažino būtinąja gintimi.

Iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad A. R. 2011 m. birželio 18 d. naktį būnant parduotuvėje, pas ją atėjo vyras J. R. ir į parduotuvę jis buvo įleistas pačios A. R. gera valia.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodė, jog paryčiais namuose vyko konfliktas, „jis tąsė už plaukų, plūdo necenzūriniais žodžiais, bet neišsakė jokio konkretaus priekaišto. Bandydama išvengti konflikto, išbėgau į parduotuvę <...> pradėjo į duris su kumščiais daužyti J. R. šaukė „Duok butelį“ (1 t. 109 b. l.). 2012 m. kovo 30 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad „namuose buvo svečių, mes išgėrinėjom. <...> Grįžo į namus naktį ir prasidėjo linksmumai. Aš išvažiavau į parduotuvę. Jis irgi atėjo. <...> pro mane įėjo į patalpą“ (2 t. 5 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme parodė, kad „tą kartą, penktadienį, jis grįžo iš policijos ir namuose puolė, nes prieš tai jam buvo iškviesta policija. <...> Atidarė duris, manė, kad jis pasiims butelį ir išeis“. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog J. R. atėjęs prie parduotuvės ir įėjęs į parduotuvę buvo agresyviai nusiteikęs, triukšmavo, koneveikė A. R. byloje, apart jos parodymų, nėra.

A. R. įėjusiam J. R. padavė butelį degtinės, kurį jis išgėrė ir pareikalavo antro, tačiau A. R. butelio nedavus, pradėjo ją koneveikti žodžiais ir pulti. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad J. R. pats ėjo prie lentynų pasiimti antro butelio ir ruošėsi išeiti. „Imdamas vieną butelį sudaužė, antrą butelį pasiėmė. Pradėjo ant manęs žodžiais „pulti“, o paskui puolė ant manęs“ (1 t. 109 b. l.). Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu šios aplinkybės išsamiai nepaaiškino, tik nurodė, kad „pradėjo šūkauti, kad užmuš“ (2 t. 5 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme ji nurodė, kad vyrui padavė butelį, jis tą butelį išgėrė prie durų, pastovėjo apie 15 minučių, puolė pats prie lentynų, kur buvo sudėtas alkoholis. Pasiėmęs vieną butelį grįžo, tačiau butelis iškrito iš rankų ir sudužo. Jis nuėjo pasiimti antrą butelį, grįžo ir puolė ją, sakydamas: „Dabar tave užmušiu“.

Kolegijos nuomone, remiantis bylos medžiaga, galima daryti išvadą, jog J. R. pradėjo koneveikti ir pulti ant A. R. dėl nesutikimo J. R. duoti antrą butelį, todėl A. R. nurodytos aplinkybės kelia abejones, kad jis nesant jokios priežasties ir jau pasiėmęs antrą butelį ją puolė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. R. neteisėtais smurtiniais veiksmais sukėlė konfliktinę situaciją, pirmas puolė kaltinamąją, ją pačiupo už nugaros, šaukė, kad užmuš, t.y. pats nukentėjusysis neteisėtai kėsinosi į kaltinamosios sveikatą ir gyvybę, o jo veiksmų pobūdis buvo nenuspėjamas bei smurtas, nors šiuo atveju ir nesukėlė A. R. rimtų padarinių, buvo pavojingas. Nesutiktina, kad kėsinimasis būtų buvęs pavojingas, nes pirmosios instancijos teismas net nenurodė konkrečių pavojingumo požymių, kuriais būtų pasireiškęs pavojingas kėsinimasis. Atsižvelgiant į įvykio situaciją, t.y. į tai kad J. R. jau prieš tai buvo neblaivus, o taip pat įvykio vietoje vienas buvo išgėręs butelį degtinės, A. R. nors ir negalėjo visiškai suvokti kėsinimosi prieš ją galimų padarinių, tačiau adekvačiai vertindama situaciją, turėjo visas galimybes išvengti konflikto, tačiau jo neišvengė, galimai dėl to, kad pati įvykio metu buvo neblaivi. Įvertintina tai, kad puolimo metu, kaip nurodo A. R., ji buvo palipusi ant antro laiptelio, t.y. ji buvo aukščiau už J. R., todėl jo puolimas jos atžvilgiu buvo apsunkintas atstumo ir aukščių skirtumo dėl A. R. stovėjimo ant laiptų, t. y. vertinant realų pavojingumą būtina atsižvelgti į nurodytas aplinkybes. Vertinant galimą J. R. kėsinimosi pavojingumą būtina atsižvelgti ir į abejotinus pačios A. R. parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad jai nukentėjusysis griebė už švarko, o pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jai griebė už plaukų, nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apeliacinės instancijos teisme tokių duomenų A. R. neparodė, tik paaiškino, kad griebdamas už švarko, galėjo sugriebti už jos buvusių ilgų plaukų.

Sprendžiant ar pavojingas kėsinimasis buvo realus, atsižvelgtina į tai, kad, kaip nurodė pati A. R., J. R. išgėręs jam duotą butelį, buvo apsiraminęs apie 15 minučių, kas rodo nebuvus jį tuo metu konfliktišku ir agresyviu bei nebuvus priežasčių pulti ant jos. Kita aplinkybė, kad nebuvo realaus pavojaus, teisėjų kolegijos nuomone, yra ta, jog, kaip matyti iš įvykio situacijos, A. R. visą laiką buvo parduotuvės pirmame aukšte ir stebėjo J. R., jo veiksmus, kas neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog ji tuo metu buvo išsigandusi, jo bijojo, buvo šoko būsenoje ar pan. Ji pati jį įsileido, davė butelį, kurį išgėręs nukentėjusysis buvo nurimęs, jie buvo netoli vienas kito ir t.t. Jeigu būtų buvę pavojingumo požymiai, kaltinamoji nebūtų ramiai stovėjusi, nes ji turėjo visas galimybes išsikviesti pagalbą ar pati išeiti iš patalpų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad asmens šaukimas ir sugriebimas už švarko nugarinės dalies, nėra laikytinas pavojingu. Vertinant kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą atsižvelgtina į nukentėjusiojo ir kaltinamosios asmeninius santykius (sutuoktiniai), jėgų santykį (J. R. buvo stambaus kūno sudėjimo), tačiau būtina įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, todėl konkrečiu atveju, kaip nurodo kaltinamoji, nukentėjusiojo girtumas, ankstesnis smurtas negalėjo būti laikomi pagrindu išvadai apie jo pavojingą kėsinimąsi, nes, kaip nurodė pati kaltinamoji, tokios situacijos, kai nukentėjusysis būdavo neblaivus, jų šeimoje būdavo dažnos.

Sprendžiant kėsinimosi akivaizdumą, būtina tai susieti su galima realia žala arba jos grėsme, o taip pat nustatyti grėsmės kilimo pradžią bei pabaigą. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad A. R. išgirdusi ją koneveikiant bei ją puolant, lipo laiptais į viršų, kur jai J. R. griebė už švarko sakydamas „ o dabar tai užmušiu“. A. R. tuo metu J. R. pastūmė, atsistumdama jį nuo savęs, po ko J. R., eidamas atgal, krito, atsitrenkdamas galva į grindinį ir nuo to 2011 m. birželio 23 d. Šiaulių ligoninėje mirė. Kėsinimosi pradžia, šiuo konkrečiu atveju vertintina nuo J. R. pirmo puolimo veiksmo, t.y. čiupimo kaltinamąją už nugaros, sakant, kad ją užmuš, o kėsinimosi pabaiga– J. R. atstūmimas.

Įstatymas konkrečiai nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Baudžiamojoje byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad išgėręs J. R. buvo agresyvus ir piktybinis, tačiau nėra jokių duomenų apie šio asmens būseną konkretaus įvykio metu, bet būtina vertinti pačios A. R. nurodytą aplinkybę, jog J. R. betarpiškai prieš jos nurodytą griebimą už švarko išgėrė iš kakliuko butelį degtinės, o per trumpą laiką išgėrus nemažą kiekį alkoholio, akivaizdžiai fizines nukentėjusiojo galimybės turėjo sumažėti. Tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog užteko tik vieno A. R. atstūmimo po kurio J. R. ėjo atgal bei virto ir rodo J. R. įvykio metu buvus visiškai girtą bei neturėjus jėgų pavojingam kėsinimuisi. Todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. R. gindamasi nuo fiziškai stipresnio, aukštesnio, girto ir agresyviai nusiteikusio sutuoktinio, kuris kėlė realų pavojų jos gyvybei ir sveikatai, būtinosios ginties ribų neperžengė, nes gynybos priemonės – stumtelėjimas nuo savęs, atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas būtinosios ginties gynybai keliamus reikalavimus, t. y., kad gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui ir turi atitikti kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju, J. R. griebiant kaltinamajai už švarko ir šaukiant, kad nužudys, o jai atstumiant neblaivų besikėsinantįjį tokia jėga, kad jis paėjęs kelis žingsnius nuvirsta, negalima teigti, jog gynybos proporcingumas atitinka būtinosios ginties keliamus reikalavimams, o J. R. kėsinimasis nelaikytinas pavojingu tokiu mastu bei intensyvumu, kad atitiktų panaudotą gynybą, tuo labiau, kad kaltinamajai po įvykio jokie kūno sužalojimai nebuvo nustatyti. Darytina išvada, kad realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi A. R. atžvilgiu įvykio metu nebuvo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė A. R. atžvilgiu BK 28 str. 2 d. ir nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas (BPK 329 str. 2 p.) ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Kaltinamosios nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d., t. y. surinktais byloje įrodymais, kuriuos aptarė ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas nustatyta, kad A. R. 2011 m. birželio 18 naktį buvo parduotuvėje, o pas ją atėjęs vyras J. R., pro ją įėjo į patalpą. Gavęs butelį degtinės ir jį išgėręs (šią aplinkybę patvirtina įvykio vietoje rastas tuščias butelis), pareikalavo antro, tačiau A. R. butelio nedavus, pradėjo ją koneveikti žodžiais ir pulti. A. R., siekdama išvengti konflikto, bandė lipti į viršų, tačiau palipus jai 2-3 laiptelius, J. R. griebė jai už švarko, sakydamas: „o dabar tai užmušiu“. A. R. tuo metu J. R. pastūmė, atsistumdama jį nuo savęs, po ko J. R., eidamas atgal krito, atsitrenkdamas galva į grindinį, nuo ko J. R. 2011 m. birželio 23 d. Šiaulių ligoninėje mirė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp A. R. pastūmimo ir J. R. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp kaltinamosios pastūmimo ir nukentėjusiojo mirties.

Skiriant kaltinamajai A. R. bausmę kolegija atsižvelgia į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, A. R. asmenį apibūdinančius duomenis. A. R. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, netiesiogine tyčia. Kaltinamosios A. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. R. neteista, teigiamai charakterizuojama, dirbanti, turi šeimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusikaltimu padaryta žala Valstybinei ligonių kasai neatlyginta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone bausmės tikslai numatyti BK 41 str. A. R. atžvilgiu bus pasiekti netaikant jai realaus bausmės atlikimo (BK 75 str. 1 d.), taikant jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Įvertinus įvykio aplinkybes, t.y. paties nukentėjusiojo elgesį tiek įvykio metu, tiek iki įvykio, kaltinamosios asmenybę, A. R. skirtina mažesnė nei BK 132 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas, taip pat jai taikytinas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas vienerių metų laikotarpiui ( BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p.), įpareigojant A. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl patirtos 5780,65 Lt turtinės žalos atlyginimo (1 t., 52-55 b. l.). Pripažinus A. R. kalta dėl padarytos nusikalstamos veikos, civilinis ieškinys tenkintinas ir iš kaltinamosios A. R. priteistina patirtų 5780,65 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo J. R. gydymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5d. 5 p., 329 str. 1 d. 3 p. , kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

A. R. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalį ir nuteisti ją laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. skirtą laisvės atėmimo bausmę atidėti 1 metams ir įpareigoti A. R. bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Priteisti iš A. R. civilinį ieškinį 5780,65 Lt sumai Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinės žalos atlyginimui.

Daiktinius įrodymus, esančius pakete Nr.1, kur viename voke yra: 1 daktiloskopinė plokštelė su rankos pėdsaku nuo 0,2 ltr. talpos “Medniekų Rūgtais” butelio ir 2 daktiloskopinės plokštelės nuo 0,35 ltr. “Pšeničnaja” butelio su pirštų atspaudais; kituose atskiruose dvejuose vokuose esančius 2 mėginius nuo grindų su galimais kraujo mėginiais, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.