Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. S. gynėjo advokato Arvydo Milučio skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. spalio 23 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų, o būtent: V. S. 2012 m. gegužės 25 d., laikotarpiu nuo 21.00 iki 24.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikdamas bendrininkų grupe su M. R., M. Z., P. R. ir L. S., A. V. namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Širvintų sen., Širvintų r., kambaryje, konflikto, kilusio dėl neva pavogtų pinigų ir cigarečių, metu, žinant, kad M. J. sunkiai vaikšto, yra neblaivus ir negalės pasipriešinti, t. y. pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle, tyčia jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas: M. Z. M. J. kumščiu tyčia sudavė vieną kartą į veidą ir šis M. Z. pastūmė, M. Z., įpykęs dėl tokio M. J. elgesio, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą M. J. į veidą, nuo ko šis nugriuvo ant grindų, tuomet M. Z. M. J. tyčia kumščiais sudavė dvidešimt kartų į krūtinę ir kairįjį šoną, po vieną kartą koja tyčia įspyrė į galvą, į nugarą (ties mente) ir į nugarą (ties juosmeniu) bei penkis kartus nuo lovos užšoko, tyčia užgriūdamas visu savo kūnu, ant grindų gulinčio M. J. ; M. R. M. J. tyčia kumščiais sudavė penkiolika kartų į kairįjį šoną (aukštyje nuo krūtinės iki juosmens), penkis kartus į nugarą, bei du kartus, įsibėgėjęs ir pašokęs į viršų, tyčia užgriuvo visu savo kūnu ant grindų gulinčio M. J., tuo metu alkūne tyčia suduodamas pastarajam į kairįjį šoną; P. R. M. J. tyčia kojomis įspyrė dešimt kartų į galvą, du kartus į nugarą ir tyčia kumščiais tris kartus sudavė į dešinįjį šoną (šonkaulius); L. S. M. J. tyčia kojomis šešis kartus įspyrė į galvą, aštuonis kartus į šonus ir penkis kartus į kojas; V. S. M. J. tyčia koja penkis kartus įspyrė į galvą ir tyčia kumščiu du kartus sudavė į dešinįjį šoną. Šiais bendrais su M. R., M. Z., P. R. ir L. S. smurtiniais veiksmais V. S. nukentėjusiajam M. J. padarė: poodines kraujosruvas kakle, dešinėje šlaunyje; odos nubrozdinimus kairėje rankoje, odos nubrozdinimus abiejų klubakaulių skiauterių srityse, kairiame kelyje, poodines kraujosruvas veide; odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, smakre, dešinėje ausyje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva viršutinėje lūpoje, muštinę žaizda kairėje ausyje, kraujosruvas veido minkštuose audiniuose; daugybines kraujosruvas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais; intradermalines kraujosruvas kaktos dešinėje, daugybinius skruostakaulių lūžius; krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį intradermalinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje; poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje pusėje, nugaros dešinėje; odos nubrozdinimais nugaros kairėje; kraujosruvomis krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose; krūtinkaulio lūžiais; dešiniųjų šonkaulių VI-IX, XI viengubais, I-V - dvigubais lūžiais; kairiųjų šonkaulių I, VI, VII, XI - dvigubais, II-V - trigubais, VIII-X - keturgubais lūžiais; abipusiais pasieninės krūtinplėvės pažeidimais; stuburo krūtininės dalies III slankstelio keterinės ataugos lūžiu su aplinkine kraujosruva nugaros minkštuosiuose audiniuose; kraujosruvomis plaučių audinyje. Dėl gautų krūtinės ląstos sumušimą sudarančių sužalojimų visumos, kurie komplikavosi kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę (400 ml) ir ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, M. J., patirdamas ypatingą fizinį skausmą ir dideles kančias, dėl visų patirtų sužalojimų nusikaltimo padarymo vietoje mirė.

V. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos kardomosios priemonės - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei dokumento paėmimas. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi kaltinamajam V. S. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimą pakeitė į kardomąją priemonę – suėmimą, nes kaltinamasis be pateisinamų priežasčių neatvyko į 2013 m. spalio 10 d. teisiamąjį posėdį. V. S. 2013 m. spalio 22 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi kaltinamajam V. S. nustatytas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, vėliau to paties teismo nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas.

Skundžiamoje 2014 m. spalio 16 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą, suėmimo terminą V. S. Vilniaus apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Priimdamas sprendimą, teismas iš esmės rėmėsi tik prokuroro pateiktais argumentais, kurie yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Tuo tarpu teismas visiškai formaliai vertino gynybos pateiktus argumentus, jų neanalizavo ir nemotyvavo, kodėl jie buvo atmesti. Teismas neatsižvelgė į kaltinamojo teiginius, jog jis pats yra suinteresuotas kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, todėl visokeriopai bendradarbiaus su teismu, nesislėps, nebėgs.

Teismas turi reikalauti, kad prokuroras vykdytų BPK 123 straipsnio 2 dalies ir 127 straipsnio 4 dalies nuostatas, o prokuroro pareiškimas atitiktų BPK 125 straipsnio 2 dalyje tokiam pareiškimui keliamus turinius reikalavimus. Teismas pažeidė minėto nutarimo 3 punkto reikalavimą, nes prokuroras nepagrindė, o teismas visiškai nereikalavo, kad prokuroras nurodytų ne tik suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) sąlygas ir pagrindus, motyvuotų, kodėl byla laikytina ypač sudėtinga ar didelės apimties, nes suėmimas tęsiamas ilgiau kaip šešis mėnesius, bei, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Nepaisant įtarimo labai sunkaus nusikaltimo padarymu, V. S. nebuvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė. Taigi, tiek prokuroras, tiek vėliau teismas nematė tų pagrindų, dėl kurių būtų buvę galima jam skirti suėmimą. Ir tik V. S. sąžiningai suklydus ir neatvykus į teismą jam kardomoji priemonė pakeista į suėmimą. Atkreiptinas dėmesys, kad V. S. nesislapstė (atvykę policijos darbuotojai jį rado namuose), nebuvo be teismo leidimo išvykęs iš savo gyvenamosios vietos ar kitaip pasislėpęs, todėl teismo teiginys, kad staiga atsirado pagrindai skirti V. S. suėmimą atmestinas. Negalima sutikti ir su teismo išvada, kad ginamasis neturi tvirtų socialinių ryšių. Jis turi nepilnametę dukrą, kuria privalo rūpintis, bei senyvo amžiaus ligotus tėvus, kuriems taip pat reikalinga pagalba. Iki suėmimo V. S. dirbo, tačiau dėl pilvo traumos darbą turėjo palikti. Dėl patirtos traumos jis buvo operuotas, gydomas ligoninėje.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. S. gynėjo skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad V. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra iš dalies paties V. S. , kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymai, taip pat duomenys užfiksuoti įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, specialistų išvadose, kitoje bylos medžiagoje.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam V. S. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už labai sunkaus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas V. S., baudžiamasis įstatymas numato ženkliai griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Gynėjas skunde ypač akcentuoja, jog teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ pateiktų išaiškinimų. Atkreiptinas gynėjo dėmesys, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiesiogiai remtis senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-301/2011 ir kt.). Dėl to teismas, pratęsdamas suėmimo terminą, nėra saistomas vadovautis minėtame nutarime pateiktais išaiškinimais.

Apygardos teismas kaltinamajam V. S. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šis suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Vadovaujantis teismų praktika, nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. S. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, t.y. itin žiauriai nužudęs bejėgiškos būklės žmogų. Jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų labai griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas paminėtu pagrindu pratęsdamas V. S. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad kaltinamasis iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, yra nevedęs, ir iš to galima spręsti, jog su Lietuvos Respublika kaltinamasis nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais. Negalima neatkreipti dėmesio, kad V. S. buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas, tačiau jis be pateisinamos priežasties neatvyko į 2013 m. spalio 10 d. teisiamąjį posėdį ir taip užvilkino bylos nagrinėjimą. Tokio kaltinamojo elgesio nepateisina gynėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog jis nesislėpė, atvykę policijos pareigūnai jį rado namuose. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą apygardos teismą pagrįstai nustačius, jog yra pagrindas manyti, kad V. S., siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kaltinamojo V. S. gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis turi nepilnametę dukrą, kuria privalo rūpintis, senyvo amžiaus ligotus tėvus, kuriems reikalinga pagalba, V. S. dirbo ir tik dėl traumos turėjo jį mesti, yra svarbios aplinkybės, tačiau jos nepašalina nurodyto pagrindo tęsti jam suėmimo terminą.

Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindas, dėl kurio V. S. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje V. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų bazės matyti, kad 2013 m. gegužės 17 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu gauta Vilniaus apygardos teisme ir šiai dienai yra ištirta didelė dalis baudžiamosios bylos įrodymų (apklausti visi liudytojai, kaltinamajai L. S. paskirta ir atlikta stacionari teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, atlikti kiti procesiniai veiksmai). Aukštesnysis teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas V. S., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, susijusią su kito žmogaus gyvybės atėmimu, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam taikoma kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. S. suėmimo terminą dar trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suimto kaltinamojo V. S. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.