Kauno apygardos teismo nutartis

2015-09-02 · Civilinė byla Nr. 2S-1881-221/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-09-02Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-09-22Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-02
Bylos Nr.
2S-1881-221/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-11102-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Atsakovas
V. S.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1881-221/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11102-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16192-451/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų kryptis“ ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 8 364,73 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 8 364,73 sumai areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, o šio nesant ar nepakankant, trūkstamai sumai areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, atsakovas, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, gali perleisti turimą turtą ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų, kuriais būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Padaręs išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, siekti perleisti turtą tretiesiems asmenims, todėl teismo procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 8 364,73 Eur sumai areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, turtines teises, šio turto nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovė nenurodė realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui patvirtinančių aplinkybių, todėl toks pavojus yra hipotetinis, bet ne realus. Didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant, pavyzdžiui, į teismo patvirtintą ieškovės finansinių įsipareigojimų atsakovui dydį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas vengia atsiskaityti, gali vengti vykdyti teismo sprendimą, siekti perleisti turtą tretiesiems asmenims. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, iškreipiančios šalių interesų pusiausvyrą, pernelyg suvaržančios atsakovą. Ieškovės pareikštas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, nes ieškovė nenurodė esant civilinės atsakomybės taikymui būtiną keturių civilinės atsakomybės sąlygų visetą. Ieškovė nėra grąžinusi atsakovui paskolos, taip pat nėra išmokėjusi su darbo santykiais susijusių išmokų. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi yra patvirtintas atsakovo 670 307,35 Lt (pirmos eilės – 6 966,59 Lt, trečios eilės – 663 340,76 Lt), t. y. 194 134,43 Eur finansinis reikalavimas ieškovei. Ieškovės reikalavimo suma šioje byloje sudaro 4,31 proc. sumos, kurią ieškovė yra skolinga atsakovui. Ieškovė buvo įgijusi didelės vertės nekilnojamojo turto (neparduotų nekilnojamojo turto objektų vertė VĮ Registrų centro duomenimis sudaro 281 206,53 Eur), be to, ieškovė buvo įgijusi šešias transporto priemones, kurių bendra likutinė vertė perdavimo bankroto administratoriui metu sudarė 22 516,29 Eur, darbo priemonių statybos darbams atlikti, biuro įrangos, kurių vertė siekia dešimtis tūkstančių litų. 2015 m. gegužės 26 d. ieškovės debitorių įsiskolinimai sudarė 29 252,77 Eur, tuo metu buvo parduota ieškovei priklausančio turto už 220 174,46 Eur. 2015 m. birželio 1 d. duomenimis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje sudaro iš viso 510 482,86 Eur sumą. Preliminariai vertinant ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sumą ir jos turimo turto vertės santykį, galima daryti išvadą, jog atsakovo patvirtintų finansinių reikalavimų suma (194 134,43 Eur) ir jai tenkanti turto dalis yra daugiau nei pakankama, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju būtų užtikrintas jo vykdymas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį. Jis neįrodė, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė (CPK 178 str.), todėl turi likti galioti atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tai, kad atsakovas yra ieškovės kreditorius, savaime nereiškia, jog jis turi gautinų lėšų, kurių pakaks būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Atsakovo, kaip ieškovės pirmos eilės kreditoriaus, reikalavimas sudaro tik 2 017,66 Eur. Aplinkybė, kad atsakovas yra įtrauktas į ieškovės trečios eilės kreditorių sąrašą su 192 116,76 Eur reikalavimu, nesudaro pagrindo manyti, kad šis finansinis reikalavimas bus patenkintas, nes paprastai bankrutavusios įmonės trečios eilės kreditorių reikalavimai nėra tenkinami arba tenkinami tik nežymia dalimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindamas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kad atsakovas vengs vykdyti sprendimą, pareikštas ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, todėl negali būti patenkintas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, iškreipiančios šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į teismo patvirtintą ieškovės finansinių įsipareigojimų atsakovui dydį.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009). Atsižvelgus į šiuos Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, atsakovo galimą vengimą vykdyti būsimą teismo sprendimą, nepateikimo.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Bendrąja prasme teismų praktikoje laikoma, kad asmenys, savo reikalavimams įrodyti pateikdami ieškinį grindžiančius dokumentus, ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindė. Ieškovė prie ieškinio pridėjo dokumentus, kurie, jos nuomone, sudaro pagrindą patenkinti ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo preliminaraus pagrindo manyti apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl ieškinio nepagrįstumo gali būti nustatytos tik ištyrus pateiktus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymėtina, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Nesant duomenų apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmetami.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 8 364,73 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, 8 364,73 Eur sumai areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, turtines teises, šio turto nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis, t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atskirojo skundo argumentu, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą patvirtina atsakovo finansinio reikalavimo, patvirtinto ieškovės bankroto byloje, dydis.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuojamas tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009, 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009, kt.). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Ją taikydamas teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar, atsižvelgus į konkretaus atsakovo finansines galimybes, galima daryti išvadą, kad jam ieškinio reikalavimo suma yra didelė ir tai gali sukelti sunkumus įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Byloje esant įrodymų, jog ieškinio suma, lyginant su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, jam nėra didelė, laikytina, kad objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas yra paneigtas ir teismas neturi pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas teigia, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi jo, kaip pirmos eilės kreditoriaus, ieškovės bankroto byloje patvirtintas reikalavimas yra 2 017,66 Eur (6 966,59 Lt), o kaip trečios eilės kreditoriaus – 192 116,76 Eur (663 340,76 Lt). Nurodytas aplinkybes patvirtina apelianto pateikta Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties kopija. Visgi pažymėtina, kad iš šios nutarties matyti, jog ja patvirtintas ir kreditorės AB Šiaulių banko 156 701,38 Eur (541 058,51 Lt) finansinis reikalavimas, užtikrintas hipoteka. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Iš apelianto pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad dalis išrašuose nurodyto turto nepriklauso ieškovei, dalis ieškovei priklausančio turto yra įkeista. Tai reiškia, kad, pardavus ieškovei priklausantį įkeistą turtą, pirmiausiai bus tenkinamas AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas. Apeliantas taip pat nepateikė įrodymų teiginiams apie ieškovės turimą kitą didelės vertės turtą pagrįsti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos 36 straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų), nėra pagrindo laikyti, kad yra reali galimybė, jog bus patenkintas apelianto trečios eilės finansinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje. Vadovaujantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad apelianto pateikti duomenys neįrodo jo argumentų, jog apelianto patvirtintų finansinių reikalavimų suma (194 134,43 Eur) ir jai tenkanti turto dalis yra pakankama, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju būtų užtikrintas jo vykdymas. Apeliantui nepateikus kitų įrodymų, pagrindžiančių, jog prašoma priteisti suma jam nėra didelė, apygardos teismas sprendžia, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad apylinkės teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei įrodymus, pagrįstai sprendė, jog, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 185 str., 144 str. 1 d.).

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį.

Teisėja Virginija Lozoraitytė