Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš N. B. nukentėjusiajam T. V. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį T. V., t.y. N. B. nuo 2004 m. vasaros iki 2006 metų gruodžio mėnesio vidurio, bet ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 17 d., (iki išvežimo į vaikų globos namus) tiksliai nenustatytomis datomis ir laiku, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, (duomenys neskelbtini) kaime, savo bei nukentėjusiojo T. V. gyvenamosiose patalpose, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. suduodamas nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės ir tuo atimdamas galimybę priešintis, prieš nukentėjusiojo mažamečio T. V., gimusio (duomenys neskelbtini), valią, mažiausiai 100 kartų, tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu T. V. analiniu, oraliniu ir fizinio sąlyčio (bučiuodamas, liesdamas, glamonėdamas nukentėjusįjį) būdais, šiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdydamas T. V. sveikatą, nes dėl patiriamo ilgalaikio fizinio smurto ir seksualinės prievartos sukėlė T. V. adaptacijos sutrikimą: mišrią nerimo ir depresinę reakciją.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo N. B. parodymus, kad jis nukentėjusiojo T. V. seksualiai neprievartavo, T. V. jį mylėjo, jo nebijojo, pastarasis jį apkalbėjo dėl pavydo, norėdamas grįžti namo iš vaikų globos namų, T. V. galėjo seksualiai prievartauti R. P. ar kiti vaikai globos namuose ir kitas jo parodymuose keliamas versijas teismas atmetė, konstatuodamas, jog N. B. aiškinimai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog mažamečio nukentėjusiojo T. V., liudytojų G. Ž., R. Ž., L. G., R. J., L. G., V. V., R. P., E. P. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados, kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai leidžia daryti išvadą, kad N. B. seksualiai prievartavo mažametį T. V. ir pripažino N. B. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl šių faktinių aplinkybių. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, papildomai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus (BPK 324 straipsnio 3 dalis), atlikus N. B. teismo medicinos ekspertizę, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas pasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo rezultatai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo pagal byloje surinktus įrodymus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir dėl N. B. priimtą teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde. Šioje byloje remiantis anksčiau minėtais įrodymais, vertinant juos kaip visumą, neabejotinai nustatyta, kad N. B. yra kaltas dėl mažamečio T. V. seksualinio prievartavimo.

Nagrinėjamoje byloje, nors nuteistasis N. B. neigia prieš nukentėjusįjį T. V. atlikęs seksualinio prievartavimo veiksmus, šiuos jo aiškinimus visų pirma paneigia mažamečio nukentėjusiojo T. V. parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažamečio nukentėjusiojo parodymus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Mažamečio T. V. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, kolegijai nekelia abejonių dėl jų leistinumo – mažamečio nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas nepažeidžiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 186 straipsnio nuostatų, jo parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažamečio nukentėjusiojo T. V. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis T. V. buvo vieną kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjos. T. V. apklausos metu nurodė, kad N. B., atsikraustęs į jo tėvų kaimynystę (duomenys neskelbtini) kaimą, su jo tėvais gerdavo, o kai šie prisigėrę užmigdavo, N. B. „nusitempdavo“ jį į savo namus, kur savo lytinį organą kišdavo į jo užpakalį, o jei jis nesileisdavo, tada mušdavo jį rankomis ir kojomis per galvą. Jį primušęs, N. B. pradėdavo bučiuoti, graibyti, liepdavo pačiulpti jo lytinį organą. Kai N. B. savo lytinį organą įkišdavo į jo užpakalį, jis „krutėdavo“, nuo to jam visada skaudėdavo, o jeigu jis pasakydavo, kad skauda, N. B. sakydavo „gausi į galvą“. Taip su juo elgdamasis N. B. yra aiškinęs, kad jis myli mažus berniukus (t. 1, b. l. 57-59). Pirmosios instancijos teismas, šiuos nukentėjusiojo T. V. parodymus pagarsinęs ir ištyręs teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 2 dalyje tvarka (t. 2, b. l. 70), padarė išvadą, kad jie atitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes ir netikėti jų teisingumu bei nesiremti kaip įrodymais nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga. Nukentėjusiojo T. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų patikimumas kolegijai taip pat nekelia abejonių. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai pasiūlius nukentėjusiajam T. V. papasakoti viską, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, šios vykusios apklausos metu, nukentėjusysis nurodė visas seksualinio prievartavimo aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto, T. V. atliekamo tyrimo metu patį seksualinio smurto faktą taip pat patvirtino, papasakojo apie fizinio smurto, kurį jis patyrė iš N. B. pusės, aplinkybes. Pagal T. V. paaiškinimus, N. B. daug kartų jį mušė rankomis ir spardė kojomis į įvairias kūno vietas, jei tik jis pabandydavo bent kiek pasipriešinti ar nesutikti su seksualinio smurto pobūdžio veiksmais (t. 1, b. l. 81). Nuteistojo N. B. apeliacinės instancijos teisme iškelta versija, kad jis seksualiai prievartauti T. V. negalėjo, nes yra lytiškai nepajėgus, kas, jo įsitikinimu, rodo, kad T. V. meluoja duodamas jį kaltinančius parodymus, atlikus N. B. teismo medicinos ekspertizę siekiant patikrinti nukentėjusiojo T. V. parodymų patikimumą, nepasitvirtino. Iš byloje esančio ekspertizės akto Nr. EKG 120/09(01) matyti, kad teismo medicinos ekspertė J. Gincman-Dorošenko ir specialistas H. Ramonas, remdamiesi N. B. medicininiais dokumentais bei N. B. apžiūra, atsižvelgdami į duomenis, esančius baudžiamojoje byloje, davė išvadą, kad N. B. neturi anatominių lytinių organų defektų, dėl kurių būtų trikdoma lytinė veikla, tame tarpe dėl kurių N. B. negalėjo nuo 2004 m. vasaros iki 2006 m. gruodžio mėnesio vidurio tenkinti savo lytinės aistros su mažamečiu T. V. analiniu ir oraliniu būdais. N. B. lytinių organų atrofijos nėra. Šias teismo medicinos eksperto išvadas, kaip matyti iš anksčiau jau aptartų ekspertizės akte Nr. Nr. EKG 120/09(01) išdėstytų išvadų, davė turinti aukštą kvalifikaciją, ilgametį darbo stažą Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertė - J. Gincman-Dorošenko (darbo stažą nuo 1996 m.) kartu su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos ir urologijos centro gydytoju urologu H. Ramonu. Šios išvados aiškios, išsamios, motyvuotos, atitinka bendruosius ekspertizės akto turiniui keliamus reikalavimus (BPK 88 straipsnis). Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti teismo medicinos ekspertės kvalifikacija ir kompetencija, kartu ir jos su specialistu H. Ramonu duotų išvadų teisingumu. Mažamečio nukentėjusiojo T. V. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos kaip liudytojos (duomenys neskelbtini) globos namų, kuriuose 2006 metų pabaigoje buvo apgyvendintas T. V., auklėtojos R. Ž. , L. G. Kaip matyti, liudytojos R. Ž. ir L. G. patvirtino, kad N. B. seksualiai prievartavo T. V. Jų parodymuose nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka mažamečio nukentėjusiojo T. V. parodymuose nurodytas aplinkybes. Pagal liudytojos R. Ž. parodymus, ji pati betarpiškai nematė, kokius seksualinio prievartavimo veiksmus atliko N. B. su T. V., tačiau jai T. V. 2007 m. vasario 12 d. vakare, ją pasikvietęs, užsidengęs veidą sakė, kad ,,podinas“ prie jo lindo. T. V. sakė, kad bijo ,,podino“, nes pastarasis grasino pakasti jį ,,po velėna“, jeigu jis kam nors apie tai papasakos. Vėlesnių pokalbiu metu, jai T. V. pasakė dar naujų detalių. T. V. sakė, kad N. B. liepdavo šį liesti, nugirdęs tėvus, kviesdavo jį pas save. N. B., jeigu jis atsisakydavo tenkinti pastarojo reikalavimus čiulpti, liesti, ,,K“, kaip kartais vadindavo T. V. pastarąjį, jį mušdavo. N. B. jį seksualiai prievartavo 1,5-2 metus. Jam yra padovanojęs dviratį, telefoną. T. V. bijojo N. B. . Liudytoja L. G. taip pat nurodė, kad ji apie tai, jog N. B. seksualiai prievartavo T. V., sužinojo iš T. V. pasakojimų. Jai T. V., kai gyveno globos namuose, vieną vakarą pasakė, kad N. B. jį ,,liesdavo“. Pagal T. V. pasakojimą, pas juos į namus ateidavo krikštatėvis ,,K“, iš pradžių pabendraudavo su mama, o po to ateidavo prie jo, pažadėdavo nupirkti saldainių, dviratį, kad leistų jį liesti. Jam būdavo nemalonu, kai jį liesdavo ,,K“. Jį ,,K“ taip pat prievartaudavo per užpakaliuką, buvo labai nemalonu. ,,K“ jį prievartaudavo dažnai. Jis apie tai niekam nesakė, nes bijojo likti nesuprastas, kad jo nenubaustų ,,K“. Pagal liudytojos L. G. parodymus, T. V. kalbėdamas jaudinosi, buvo nuleidęs galvą. (duomenys neskelbtini) rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja G. Ž., apklausta kaip liudytoja, taip pat nurodė, kad 2006 metais skyriuje buvo gauta tokia informacija, kad N. B. galimai seksualiai prievartauja T. V. Tačiau T. V., nors su dirbo psichologai, apie jo seksualinį prievartavimą nieko nepasakojo. T. V. tik, kai buvo apgyvendintas globos namuose, 2007 m. vasario 12 d. auklėtojai R. Ž. pasakė, kad N. B. jį seksualiai išnaudojo. Ji apie tai sužinojo iš R. Ž. Nagrinėjamoje byloje, siekiant išaiškinti dėl nukentėjusiojo T. V. parodymų patikimumo, pirmosios instancijos teisme buvo apklausti ir kiti liudytojai – R. J., L. G., V. V., R. P., E. P. Minėtų liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės, kad N. B. pastoviai bendravo išskirtinai su T. V., nors buvo ir kitų dviejų vaikų krikšto tėvu; N. B., dar net nebūdamas krikšto tėvu, T. V. pirko palyginti brangias dovanas, ko nedarydavo kitiems L. G. vaikams; N. B. prašydavo miegoti su T. V. vienoje lovoje, nors buvo galimybė miegoti atskirai net ir nakvojant V. V. namuose; N. B. slėpė T. V. kai kuriuos apsilankymus jo namuose; T. V. ne kartą buvo sumuštas, įtartinai (kaip nubučiuoti) atrodė jo veidas ir lūpos, tačiau tai stengdavosi slėpti nuo kitų žmonių; T. V. akivaizdžiai bijojo N. B., buvo jo prigrasintas, bet nenurodydavo priežasties; T. V. vengė klausimų dėl seksualinio prievartavimo, į juos neatsakydavo arba atsakydavo neįtikinamai, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat papildo ir patvirtina nukentėjusiojo T. V. duotų parodymų teisingumą. Tai, kad T. V. buvo prievartaujamas per išangę, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 997/07(04). Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde bando sumenkinti nukentėjusiojo T. V. parodymų įrodomąją reikšmę taip pat tvirtindamas, kad jį T. V. apkalba primokytas R. P., kuri pati per prievartą ,,čiulpė“ T. lytinį organą, o jis tai matė ir sakė, kad praneš policijai. Tačiau šie N. B. aiškinimai nėra nauji ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo juos patikrinus buvo atmesti kaip prieštaraujantys byloje surinktiems ir anksčiau jau aptartiems įrodymams. Apeliacinio skundo teiginys, kad T. V. ir R. P. susitarė, kokius parodymus duoti prieš jį, ir T. V. jį apkalba, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, pagrindų tokiam susitarimui nenustatyta. Nukentėjusiojo amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte (t. 1, b. l. 80-82) užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu T. V. nuteistojo N. B. melagingai apkaltinti negalėjo. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 44 konstatuota, jog T. V. pažintiniai procesai nėra sutrikę, todėl jis gali atgaminti galimos seksualinės prievartos pagrindines aplinkybes. T. V. dėl savo mažametystės negalėjo suprasti su juo atliktų veikų nusikalstamo pobūdžio ir reikšmės, bei priešintis N. B. veiksmams, bet jis sugeba atgaminti įvykių aplinkybes faktų lygyje. Byloje nustatyta, kad T. V. nėra įtaigus ar linkęs fantazuoti. Pagal liudytojos L. G. parodymus, T. V. nebuvo linkęs išsigalvoti nebūtų istorijų arba fantazuoti. T. V. buvo nekalbus vaikas. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad T. V., patekus į krizių intervencijos centrą, nepavyko įveikti baimės ir atpasakoti savo išgyvenimų, tik grįžęs į sau artimą aplinką – globos namus T. V., turėdamas daugiau pasitikėjimo auklėtoja, jai išpasakojo savo patirtą prievartą. T. V. atliekant ekspertams tyrimą pokalbio metu buvo labai įsitempęs, baimingas. Pats kalbėti vengė, atsakydavo į pateiktus klausimus trumpomis frazėmis. Drąsiau ir aktyviau kalbėjo apie įvykius tiesiogiai nesusijusius su prievartos tema. Kalbant apie patirtą prievartą iš karto susigūžė, įsitempė, akyse pasirodė ašaros, išryškėjo žymi baimė. Stebėta ryški tiriamojo emocinė reakcija į prievartos temą, žymus nerimas, depresinės nuotaikos fonas, ryški N. B. baimė, akcentuotas nenoras su juo susitikti.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino N. B. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį T. V. ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalis seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, taip pat ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Byloje įrodyta, kad nuteistasis N. B. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis panaudodamas fizinį smurtą, t.y. suduodamas nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės ir tuo atimdamas galimybę priešintis (T. V. gimė (duomenys neskelbtini), jis nusikaltimo darymo metu buvo mažametis ir tai nuteistasis N. B. suvokė), tenkino savo lytinę aistrą su T. V. prieš jo valią oraliniu, analiniu ir fizinio sąlyčio būdais. Pirmosios instancijos teismas teisingai anksčiau aptartus N. B. veiksmus nukentėjusiosios T. V. atžvilgiu kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę N. B., BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. N. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veikdamas tiesiogine tyčia, prieš mažametį vaiką, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Nukentėjusysis yra mažametis berniukas, kuriam nuteistojo ilgai trukusiais itin amoraliais veiksmais (2, 5 metų) ir smurto naudojimu buvo padaryta didelė moralinė žala. T. V. patirtas ilgalaikiai fizinis smurtas ir seksualinė prievarta sukėlė adaptacijos sutrikimą: mišrią nerimo ir depresinę reakciją ir sąlygojo nesunkų (vidutinio sunkumo) jo sveikatos sužalojimą. Be to, kaip pažymėta ekspertų išvadose, atsižvelgiant į tai, kad T. V. patyrė seksualinę prievartą ilgą laiką, būdamas mažametis, iš suaugusio asmens, jis buvo verčiamas tylėti apie patiriamą prievartą, prievarta dažnai kartojosi, o jis neturėjo artimų ryšių, galinčių užtikrinti saugumą, seksualinė prievarta T. V. sukėlė ne tik trumpalaikes adaptacijos sutrikimo pasekmes, bet galimai turi ir ilgalaikių neigiamų pasekmių normaliai vaiko asmenybės raidai (t. 1, b. l. 80-82). N. B. nesigaili nusikaltęs, viso proceso metu bandė apkaltinti nukentėjusįjį melagingų parodymų prieš jį davimu, sakė, kad jeigu bus nuteistas laisvės atėmimo bausme, grįžęs nusižudys ir nužudys visus tris vaikus, tokiu būdu dar labiau gilindamas mažamečiui berniukui nusikalstamais veiksmais padarytą moralinę traumą. Byloje nustatyta viena N. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. N. B. anksčiau buvo teistas, bet teistumas jau išnykęs, baustas administracine tvarka nebuvo, dirbo, charakterizuojamas patenkinimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė N. B. bausmę, didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, kuri yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams (BK 41 straipsnis) realizuoti. N. B. už padarytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.