- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-16
- Bylos Nr.
- 2A-1385-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo bei atsakovo V. M. priešieškinį ieškovei R. M. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir išlaikymo turtu priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Elektrėnų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. M. 2009-07-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovo V. M. išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki dukters Ž. M. , gimusios 1997-02-02, pilnametystės, pinigus pervedant į ieškovės VSDC kortelę, esančią AB SEB banke. Nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką abiejų sutuoktinių bendru susitarimu. Šalys buvo sutarusios, kad, nutraukus santuoką, tuo metu nepilnamečio sūnaus E. M. nuolatinė gyvenamoji vieta bus nustatyta kartu su tėvu (atsakovu), o nepilnametės dukters Ž. M. – su ieškove. Nutraukiant santuoką, išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimas nebuvo keliamas, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo susitarę ir išlaikė po vieną tuo metu nepilnametį vaiką. Atsakovas žadėjo prisidėti prie nepilnametės dukters išlaikymo nuo to momento, kai sūnus E. M. sulauks pilnametystės. Šiuo metu sūnus jau yra pilnametis, tačiau atsakovas geruoju neteikia išlaikymo nepilnametei dukrai. Nutraukiant santuoką šalys pasidalino po ½ dalį 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbiami), tačiau atsakovui priklausančią ½ dalį buto ieškovė atpirko 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutartimi. Kadangi butas nebuvo išpirktas iš AB „Lietuvos elektrinės“, ji taip pat apmokėjo 23923,57 Lt skolos bei sumokėjo atsakovui jo reikalaujamą 35000 Lt sumą. Šiuo metu ieškovės turtinė padėtis nėra gera, ji dirba AB „Lietuvos elektrinė“, jos vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudaro 1678 Lt, daugiau jokių pajamų ir santaupų neturi. Nepilnametę dukrą išlaikyti padeda ieškovės tėvai. Dukra Ž.M. mokosi Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbiami) klasėje. Augant dukrai jos poreikiai didėja, jai reikia pirkti mokyklines prekes, pratybų sąsiuvinius, maitintis, apsirengti, pirkti higienos reikmenis, mokykloje vyksta renginiai bei išvykos su klase, klasėje daromos periodinės rinkliavos įvairioms reikmėms. Viso išlaidos dukters išlaikymui sudaro 952 Lt per mėnesį.
Atsakovas V. M. su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė
pripažinti šalių 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir taikyti šias teisines pasekmes: priteisti E. M. asmeninės nuosavybės teise ¼ dalį buto, esančio (duomenys neskelbiami), (išlaikymas turtu) bei priteisti Ž. M. , asmeninės nuosavybės teise ¼ dalį buto, esančio (duomenys neskelbiami), (išlaikymas turtu). Nurodė, kad 2009 m. balandžio mėnesį sūnus E. M. persikėlė gyventi pas ieškovę. Siekdami išspręsti vaikų išlaikymo klausimą, ieškovė ir atsakovas susitarė, kad atsakovas kaip išlaikymą vaikams perduos jam priklausančią buto dalį. Kadangi buto vidutinė rinkos vertė viršijo sumą, reikalingą vaikams išlaikyti, ieškovė ir atsakovas sutarė, jog atsakovui bus išmokėta kompensacija už perduodamą turtą. 2009-06-25 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios 2.2. punktas numato, kad parduodamo buto vidutinė rinkos vertė yra 274000 Lt. Atsakovui priklausančios dalies vidutinė rinkos vertė yra 137000 Lt, tuo tarpu kaina sumokama už parduodamą nekilnojamąjį turtą – 58923,57 Lt, iš kurių tik 35000 Lt sumokėta atsakovui. Atsakovas, sudarydamas minėtą sutartį, siekė perleisti savo turimą buto dalį kaip išlaikymą vaikams turtu, o ne parduoti ieškovei, todėl ši sutartis turi būti pripažinta apsimestiniu sandoriu, sudarytu šalių, siekiant pridengti kitą, t.y. nepilnamečių vaikų išlaikymo turtu, sandorį. Ieškovė suklaidino atsakovą, įkalbėjusi jį perduoti turtą ne vaikams, bet jai. Atsakovas yra vyresnio amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo ir nebaigęs aukštojo mokslo, turi sveikatos problemų, todėl nesuprato, kad sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis, nenumato, jog likusi neišmokėta buto vertės kaina paliekama kaip išlaikymas vaikams.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo V. M. išlaikymą nepilnametei Ž. M. , gimusiai 1997 m. vasario 2 d., po 450 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009-07-17 iki vaiko pilnametystės, priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas, kuriose nėra kalbama ir nebuvo susitarta dėl vaikų išlaikymo jokia forma, konstatavo, kad perskaitęs minėtos sutarties tekstą apdairus žmogus būtų pastebėjęs, jog joje nėra užsiminta apie nepilnamečių vaikų išlaikymą. Teismas atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo amžiaus ir išsilavinimo vertino kritiškai, kadangi atsakovui sandorio sudarymo metu buvo tik 37 metai. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių iškilus nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimui, atsakovas, siekdamas apsaugoti savo vaikų teisėtus interesus kaip vienas iš jų tėvų ir užtikrinti jiems išlaikymą iki pilnametystės, turėjo pats pasidomėti, kokiu būdu tai būtų galima padaryti geriausiai, kreiptis į kvalifikuotus specialistus. Teismas taip pat kritiškai vertino atsakovo nurodytas aplinkybes dėl to, kad tarp šalių buvo sudarytas apsimestinis sandoris, konstatavęs, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kodėl, jis siekdamas suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą turtu, sudarė, anot jo apsimestinį, pirkimo-pardavimo sandorį. Atsižvelgęs į tai, kad sandorių negaliojimo institutas turi užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, o sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, bei į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog, sudarant su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį tikroji atsakovo valia buvo (jis siekė) suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą turtu, atsakovo priešieškinį atmetė. Spręsdamas išlaikymo dydžio klausimą, teismas konstatavo, jog ieškovės pateiktas vaiko poreikių paskaičiavimas neatspindi realių poreikių per mėnesį, vertinant juos vertine išraiška, kadangi paskaičiavime nurodytos atskiros išlaidų pozicijos yra būtinos, tačiau jos nėra patiriamos kiekvieną mėnesį, todėl šia ieškovės pateikta vaiko poreikių skaičiuote, pagal kurią nepilnametei dukrai reikia atitinkamai 952 Lt išlaidų per mėnesį, teismas nesivadovavo. Įvertinęs byloje šalių paaiškinimus, įrodymus, šalių turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas ir galimybes uždirbti, teismas padarė išvadą, kad abu tėvai privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo lygiomis dalimis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėtų teikti 450 Lt kas mėnesį mokamo išlaikymo ir tokio dydžio sumą priteisė iš atsakovo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių nepilnametės dukters poreikius, o savo reikalavimą grindė abstrakčiais paskaičiavimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, todėl neaišku, kodėl teismas priteisė 450 Lt dydžio išlaikymą. Teismas netinkamai ištyrė aplinkybes, reikšmingas išlaikymo dydžiui nustatyti: aplinkybes, susijusias su šalių turtine padėtimi, tėvų galimybe teikti išlaikymą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų apie kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, kuri turėjo būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų pajamas, turimą turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Atsakovo pajamos per mėnesį sudaro vidutiniškai 1959 Lt, turimo turto vertė - 16923 Lt, atsakovas dėl darbe patirtos traumos yra silpnos sveikatos – diagnozuotos akių tinklainės atšokos. Dėl silpnos sveikatos ir gydytojų nurodymų atsakovui neleidžiama dirbti fizinio darbo, kelti sunkumų. Be to atsakovas turi kreditorinių įsipareigojimų ir išlaiko pilnametį sūnų, kuris mokosi profesinėje mokykloje dieniniame skyriuje, o ieškovė prie sūnaus išlaikymo neprisideda. Ieškovės turtinė padėtis yra ženkliai geresnė. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir 3 punktą, nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo E. M. parodymų, nenurodė motyvų, dėl kurių šiuos parodymus atmetė. Teismas nenustatė ir neįvertino aplinkybių dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu pagrįstumo. Teismas nagrinėjo išimtinai sandorio turinį, vertino ir pasisakė tik dėl jo teksto, nesiaiškino šalių ketinimų, sudarant sandorį, nevertino tikrosios šalies valios sandorio sudarymo metu, neįvertino ieškovės elgesio po ginčijamo sandorio sudarymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą ir priteisdamas išlaikymą šalių nepilnametei dukrai, įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, ieškovės pateiktą paskaičiavimą bei jos paaiškinimus, šalių turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas, taip pat galimybę užsidirbti. Aplinkybė, kad atsakovas padeda išlaikyti pilnametį sūnų, neturi teisinės reikšmės, kadangi prie jo išlaikymo prisideda ir ieškovė. Teismas byloje įrodymus ištyrė ir įvertino visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, vadovaudamasis įstatymais, teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, todėl teismas nepažeidė CPK 176, 185 ir 270 straipsnių reikalavimų. Apeliantas, prašydamas panaikinti sprendimą, nenurodo kuriuo CPK 329 straipsnio 2 dalies punktu vadovaujasi. Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys skiriasi nuo nagrinėjamojoje civilinėje byloje keliamų klausimų, todėl nevertintinos. Visi apelianto argumentai, kuriais jis grindžia savo reikalavimą panaikinti teisėtą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra teisiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovė ir jos atstovas – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo V. M. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Didžioji dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo E. M. parodymų, nenurodė motyvų, kodėl juos atmetė, neišsiaiškino turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad būtent ieškovė savo ieškinio reikalavimams pagrįsti teikė ne tik paaiškinimus, bet ir kitus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu atsakovas savo atsikirtimus ir priešieškinyje nurodytas aplinkybes iš esmės grindė tik savo samprotavimais, o rašytinių įrodymų į bylą faktiškai neteikė. Tuo tarpu teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė.
Bylos duomenys tvirtina, kad šalių V. M. ir R. M. santuoka buvo nutraukta 2006-09-19 bendru pareiškimu ir patvirtinant jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b.l. 10-11). Nutraukiant santuoką, išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimas nebuvo keliamas, kadangi šalys susitarė ir išlaikė po vieną tuo metu nepilnametį vaiką. Ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai Ž. M. po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Ieškinį grindė tuo, kad nepilnamečius vaikus pagal įstatymą privalo išlaikyti abu tėvai, jos materialinė padėtis nėra gera, o atsakovo pajamos yra ženkliai didesnės. Pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl išlaikymo tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai Ž. M. po 450 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas, iš esmės neneigdamas savo pareigos išlaikyti nepilnametę dukrą, skundžia teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo motyvuodamas tuo, jog teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, susijusius su jo pareikštu priešieškiniu dėl šalių 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Apeliantas teigia, jog šia ginčijama sutartimi jis siekė perleisti savo turimą buto dalį kaip išlaikymą vaikams turtu, o ne parduoti ieškovei, todėl, jo nuomone, ši sutartis turėjo būti pripažinta apsimestiniu sandoriu, sudarytu šalių siekiant pridengti kitą, t.y. nepilnamečių vaikų išlaikymo turtu, sandorį. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog, sudarant su ieškove pirkimo-pardavimo sutartį tikroji atsakovo valia buvo (jis siekė) suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą turtu. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, jog teismas nenustatė ir neįvertino aplinkybių dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu pagrįstumo, nagrinėjo išimtinai tik sandorio turinį, vertino ir pasisakė tik dėl jo teksto, nesiaiškino šalių ketinimų sudarant sandorį, nevertino tikrosios šalies valios sandorio sudarymo metu, neįvertino ieškovės elgesio po ginčijamo sandorio sudarymo. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Be sąžiningumo, taip pat būtina vadovautis teisingumo ir protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis. Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. Pažymėtina, kad sutartis yra sandoris, t.y. asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinės valios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-243/2008).
Tariamas sandoris yra tik dėl akių sudarytas sandoris, kuriuo neketinama sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str.). Apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį pripažįstamas sandoris, kuris sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Jeigu tai nustatoma, taikomos taisyklės liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Kokia buvo tikroji šalių valia sudarant sandorį, taip pat ir nustatant, ar sudarytu sandoriu nesiekta pridengti kitos, tikrosios, šalių valios, taikytinos anksčiau paminėtos sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo remiantis tikimybių teorija taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas nurodytomis taisyklėmis ir analizuodamas jų pagrindu šalių paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovas nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kodėl, jis siekdamas suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą turtu, sudarė, anot jo apsimestinį, pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutartimi siekė perleisti savo turimą buto dalį kaip išlaikymą vaikams turtu, o ne parduoti ieškovei, tačiau tokio teiginio pagrindimui įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Tuo tarpu iš 2009-06-25 pirkimo-pardavimo sutarties turinio akivaizdžiai matyti, kad joje nebuvo susitarta dėl vaikų išlaikymo natūra, tam panaudojant atsakovui tenkančio nekilnojamojo turto dalį. Priešingai, šalys ginčijamą sandorį patvirtino notariškai ir savo parašais, kas rodo, jog sutartis atitiko ieškovės ir atsakovo tikrąją valią, sutarties prasmė ir pasekmės šalims buvo išaiškintos (b.l. 58-62). Atsakovas už perleidžiamą buto dalį gavo iš ieškovės sutartyje nurodytą pinigų sumą. Taigi šios aplinkybės rodo šalių tikrąją valią ir siekį, nes kitokios aplinkybės nėra nustatytos. Be to bet kuris apdairus žmogus iš sutarties teksto būtų nustatęs, jog ši sutartis yra sudaryta dėl nekilnojamojo turto perleidimo be jokių išlygų ir joje nėra užsiminta apie nepilnamečių vaikų išlaikymą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovui buvo 37 metai, duomenų apie tai, kad jo sveikatos būklė, dėl kurios jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir reikšmės, byloje nėra. Taigi aplinkybės dėl atsakovo valios sudaryti jo turto dalies perleidimo vaikams išlaikymo natūra forma, o ne sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį, byloje nėra įrodytos (CPK 178 str.), ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visumą faktinių aplinkybių bei įrodymų ir jais pagrindė savo išvadą dėl susiformavusios atsakovo valios sudaryti būtent ginčijamą buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus apelianto teiginius, kad ieškovei ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui priklausiusi buto dalis buvo parduota mažesne nei rinkos kaina, nes šiai aplinkybei pagrįsti nebuvo pateikta jokių įrodymų (CPK 178 str.). Bylos duomenys tvirtina, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu viso buto vidutinė rinkos kaina pagal Nekilnojamo turto registro duomenis sudarė 274000 Lt, tačiau šalių susitarimu turtą buvo sutarta parduoti už 58923,57 Lt, iš kurių 23923,57 Lt ieškovė sumokėjo AB Lietuvos elektrinei, 35000 Lt sumokėjo atsakovui (b.l. 19, 20, 58-62). UAB „Fevis“ 2009-10-12 pažyma, tvirtina, kad 2009-10-12 buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbiami), preliminari rinkos vertė buvo 120000 Lt (b.l. 76). Šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo kainos, atsiskaitymo termino, tvarkos ir pan. Duomenų, kad tai neatitiko atsakovo valios, byloje nėra.
Atsakovas V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo E. M. parodymų, kuris paliudijo esmines ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, t.y. šalių suderintos valios ir susitarimo egzistavimą. Iš tikrųjų nurodyto liudytojo parodymai skundžiamame teismo sprendime nėra aptarti, tačiau ši aplinkybė iš esmės nekeičia teismo priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o naikinti tokį sprendimą vien formaliais pagrindais negalima (CPK 328 str.). Be to iš bylos duomenų matyti, kad tarp ieškovės ir liudytojo – šalių pilnamečio sūnaus E. M. santykiai yra įtempti ir konfliktiški, šiuo metu jį išlaiko atsakovas, pas kurį jis ir šiuo metu gyvena (b.l. 126-129). Todėl minimo liudytojo E. M. parodymai vertintini kritiškai ne tik dėl jo aiškaus suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje, bet ir neatitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams (CPK 185 str., CK 1.5 str.).
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, nes skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės yra išdėstyti pakankami sprendimo motyvai bei įvardinti visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą (CPK 270 str. 4 d.). Faktinės bylos aplinkybės sprendime taip pat pakankamai išdėstytos ir jų vertinimas pagrįstas juridiniais pagrindais. Teismo išvada, kad atsakovas nenurodė aplinkybių ir motyvų, kodėl siekdamas suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą, sudarė pirkimo-pardavimo sandorį yra pagrįsta ir pakankamai motyvuota, nors teismas sprendime iš esmės neaptarinėjo liudytojo parodymų. Kaip jau minėta, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį ir netenkindamas priešieškinio, nuo šios praktikos nukrypo.
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (išlaidų dydis patvirtintas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas) ir 9,95 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir valstybei 9 (devynis) litus 95 centus pašto išlaidų.