Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei A. S.

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui Šiaulių I muzikos mokyklai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

valanda; 2009-11-17 raštu Nr. IS-308 ieškovė buvo įspėta, kad nuo 2009-12-17 bus sumažintas darbo krūvis 1 savaitine kontaktine pedagogine valanda ir sumažės darbo užmokestis, nurodyta, kad nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ieškovė bus atleista iš mokytojos pareigų; 2009-12-14 įsakymu Nr. P-85 nuo 2009-12-17 buvo 1 kontaktine pedagogine valanda sumažintas mano darbo krūvis.

LR Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius konstatavo, jog ieškovės darbo krūvis nuo 34,60 val. (darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientas 26,53) iki 23,50 val. (darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientas 18) buvo sumažintas be jos raštiško sutikimo, pažeidžiant Darbo kodekso 120 str. nuostatas. Valstybinės darbo inspekcijos tikrinimas ir išvada buvo pateikta 2010-03-02, tačiau ir toliau atsakovas neištaisė konstatuotų darbo teisių pažeidimų, kurie tęsėsi iki pat 2010-09-15, kuomet atsakovas jau su ieškovės sutikimu nustatė jos darbo krūvį. Direktorius nesivadovavo DK 120 str. 3 d., numatančia, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Taip pat atsakovas pažeidė DK 203 str., numatantį, jog kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos (DK 120 str. 3 d.), darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Dėl šio pažeidimo ieškovė 2009-12-01 kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrių. Atlikęs patikrinimą inspektorius priėmė sprendimą (2010-03-02 Nr. (4) SD - 4165 Dėl Šiaulių 1 - osios muzikos mokyklos patikrinimo), kuriame nurodė ieškovės 2009-12-01 VDI Šiaulių skyriuje gautą prašymą tenkinti ta dalimi, kuri susijusi su Šiaulių 1-oje muzikos mokykloje nustatytais darbo įstatymų pažeidimais bei pažeistų ieškovės teisių, sumažinant darbo krūvį ir darbo užmokestį be jos raštiško sutikimo. Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriui 2010-03-01 surašytas Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas -iki 2010-03-31 pašalinti pažeidimus. Šio sprendimo vadovas nevykdė ir neištaisė konstatuotų ieškovės darbo teisių pažeidimų, kurie tęsėsi iki pat 2010-09-15, kai ieškovė davė sutikimą dėl darbo krūvio sumažinimo. Vadovas VDI Šiaulių skyriaus sprendimą skundė Valstybinei darbo inspekcijai, vėliau Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Ginčas tęsėsi ir Lietuvos Vyriausiame Administraciniame teisme. 2011-08-18 LVAT tenkino atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinius skundus, panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir pareiškėjo Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus sprendimo atmetė. Šiame sprendime nurodyta, kad Darbo kodekso 120 str. 3 d. nustato, jog darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos apmokėjimas, keičiant darbo apmokėjimo sąlygas sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, turėjo būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 str. klausimas. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybės, kad įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį būtų keičiamas tam tikros darbuotojų kategorijos apmokėjimas. DK 120 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi ir teisės normos nenumato galimybės darbdaviui elgtis kitaip. Teisminis ginčas dėl Valstybinės darbo inspekcijos konstatuotų ieškovės darbo teisių pažeidimų vyko tęstinį laikotarpį, per kurį atsakovas neištaisė jos darbo teisių pažeidimų, todėl laikotarpį nuo 2009-09-29 iki 2010-09-15 jai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, negu priklauso. Šiuo atveju atskaitos taškas apskaičiuojant ieškovei priklausančią darbo užmokesčio nepriemoką yra 2009-01-27 įsakymu Nr. V-7 (1.3) patvirtintas 34,60 pedagoginio darbo valandų darbo krūvis ir 26,53 darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientas. Aptariamu laikotarpiu ieškovė tik 2010-03-10 sutiko, kad jos darbo krūvis būtų sumažintas 2 kontaktinėmis valandomis. Šiuo sutikimu ieškovė neišreiškė savo sutikimo dėl darbdavio savavališkai ir neteisėtai jau anksčiau nustatyto mažesnio jos darbo krūvio.

Vadovas aptariamu tęstiniu laikotarpiu be ieškovės sutikimo keitė darbo sutarties sąlygas ir mažino jos darbo užmokestį. Tokie direktoriaus veiksmai pažeidė DK 120 str. bei DK 203 str. ir šis pažeidimas ne kartą buvo konstatuotas tiek Valstybinės darbo inspekcijos, tiek teismų sprendimais. Ieškovę 1977-08-26 Šiaulių miesto liaudies švietimo skyriaus įsakymu Nr.20 priimant į Šiaulių muzikos mokyklos vaikų muzikos mokytojos pareigas, nebuvo nustatytas ieškovės darbo valandų krūvis. Nors su ja darbo sutartis niekuomet nebuvo sudaryta, tačiau tai niekaip negali apriboti jos teisės į tinkamą darbo sutarties sąlygų nustatymą. Pagal DK 99 str. 3 d., už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Tai, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta, neleidžia vadovui vienašališkai priimti sprendimų dėl darbuotojo darbo sąlygų. Darbo ginčų komisija, nagrinėdama ieškovės pareiškimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu dėl Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo (2009-12-14 įsakymu patvirtinta redakcija). Paminėtina, kad šis įsakymas yra netekęs galios (o pati Darbo ginčų šį teisės aktą taikė nepaisydama to fakto, kad darbdavys pirmą kartą be sutikimo ieškovės darbo sąlygas pakeitė dar beveik prieš tris mėnesius iki šio akto įsigaliojimo), o dabar galiojantis Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra nustatytas Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-1315. Nepaisant to, nei aktuali redakcija, nei 2009-12-14 galiojusi redakcija „pedagoginio darbo valandų normos" mokytojui nenustato. Darbo laiko norma yra įstatymo nustatyta leistina laiko norma, kurią reikia išdirbti per tam tikrą laikotarpį. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nustato darbuotojų darbo laiko normą, kurią reikia išdirbti per savaitę, tai yra 40 valandų per savaitę (DK 144 str. 1 d.). DK 145 str. 2 d. nustato, kad darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos (aktuali redakcija nuo 2009-06-24) 2.1 p., „ne ilgesnė kaip 36 valandų darbo savaitė nustatoma mokytojams, dirbantiems bendrojo lavinimo, profesinėse, aukštesniosiose, neformaliojo švietimo mokyklose, kolegijose, specialiuosiuose vaikų globos ir auklėjimo namuose". Tuo pačiu nutarimu patvirtintų Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų (aktuali redakcija nuo 2009-06-24) 1 p., „darbuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 145 straipsnyje už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už visą darbo laiką". Todėl laikytina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas kartu su jį detalizuojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-30 nutarimu Nr. 1195, mokytojams nustato 36 valandų darbo laiko normą. Todėl, jeigu mokytojo darbo sutartyje nėra įtvirtinta, jog jis dirba ne visą darbo laiką, laikytina, jog mokytojo darbo laiko norma yra 36 valandos per savaitę. Tačiau darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 3p. yra nustatyta, kad konkrečią darbo savaitės sandarą ir jos trukmę darbuotojams, nurodytiems šios Tvarkos 2.1, 2.2, 2.3, 2.4, 2.6, 2.7 punktuose, nustato švietimo ir mokslo ministras, suderinęs su Finansų ministerija ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Švietimo ir mokslo ministro 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1565 patvirtino Mokytojų, auklėtojų, papildomojo ugdymo pedagogų ir dėstytojų darbo apmokėjimo sąlygas, kurių 12 p. buvo nurodyta, jog mokytojų pedagoginio darbo valandų norma per savaitę yra 18 valandų. Tačiau vėlesnėse, nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. galiojusiose nuostatose dėl pedagogų darbo apmokėjimo sąlygų, šios nuostatos nebeliko. Šiuo metu galiojančiame Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše taip pat nėra įtvirtinama mokytojo darbo laiko norma. Švietimo ir mokslo ministerija neatlieka jos kompetencijai priskirtų veiksmų ir nepatvirtina konkrečios darbo savaitės sandaros ir jos trukmės švietimo darbuotojams, dėl ko šiuo klausimu reikia vadovautis aukštesnę teisinę galią turinčiais aukščiau nurodytais teisės aktais. Ieškovė su vadovu niekuomet nesitarė dėl ne viso darbo laiko nustatymo. Todėl šiuo atveju reikėtų laikytis bendrųjų darbo teisės principų, kad mokytojas yra priimamas dirbti Darbo kodekso nustatytai darbo laiko normai -36 darbo valandoms per savaitę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-30 nutarimą Nr. 1195. Tai yra, nenustačius ne viso darbo laiko, darbuotojas dirba įstatymo jam garantuojamą darbo laiko normą, kuri jam garantuoja teisingą darbo apmokėjimą už darbą.

Prašo priteisti ieškovei iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-09-29 iki 2010-09-15 - 16 340,97 Lt, 10 677, 88 Lt delspinigių, apskaičiuotų iki 2012-10-22, 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti nuo 2012-10-23 ir baigiant skaičiuoti ieškovės naudai priteistos darbo užmokesčio nepriemokos galutinę išmokėjimo dieną, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovė savo reikalavimą taip pat grindžia ta aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-08-18 priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2719/2011. Atsakovas nesutinka, kad šis procesinis sprendimas turi prejudicinę galią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs teisinius išaiškinimus, kad teisinė praktika formuojama tik per kasacine tvarka priimtas precedentines nutartis. Pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciniais faktais pripažintinos tik tada, kai jos toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Ieškovės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje darbo sutarties pakeitimas ar darbo užmokesčio dydis nebuvo nagrinėjimo dalyku. Pagal CPK 36 str. 2 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str. 2 d., kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėdamas administracinę bylą, pripažino, kad minėtoje byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai - Valstybinės darbo inspekcijos teisės duoti privalomus nurodymus darbdaviui aspektu, todėl nenagrinėjo darbo ginčo, netaikė darbo teisių gynimo būdų (DK 36 str. 2 d.) ir nenustatė su tuo susijusių prejudicinių faktų. Be to, Darbo kodekso 36 str. 5 d. numatyta, kad darbo teisės administracine tvarka ginamos darbo įstatymų specialiai nustatytais atvejais. Šiuo atveju darbo įstatymai nenumato, kad ieškovės vertinimu, jos darbo teisės ir jų galimas pažeidimas galėtų būti ginamos administracine tvarka sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties sąlygų. Valstybinė darbo inspekcija nenurodė atsakovui išmokėti ieškovei kokias nors pinigų sumas, o taip pat nenurodė panaikinti ar pakeisti atsakovo 2009-09-29 įsakymą Nr. V-47. Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius pateikė Savivaldybės biudžetinei įstaigai Šiaulių 1-oji muzikos mokykla, reikalavimą, kuriuo konstatavo, kad darbdavys darbuotojai A. S. darbo krūvį ir darbo užmokestį sumažino be darbuotojo sutikimo, darbdaviui Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai nurodyta šį pažeidimą pašalinti. 2010-03-10 ieškovė sutiko dirbti mažesniu krūviu, todėl iš esmės VDI reikalavimo pagrindu buvusios aplinkybės išnyko sutapus abiejų ginčo šalių valiai. Be to, esant prieštaravimų tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų identiškais klausimais, pagal Konstituciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi konstitucinių įgaliojimų nagrinėti administracines bylas priimdamas galutinius ir neskundžiamus sprendimus, tuo faktiškai vykdydamas kasacinio teismo funkcijas, o taip pat neturi konstitucinių įgaliojimų teikti teismams privalomus teisinius išaiškinimus, o Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Konstitucijos nustatyta kompetencija dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, negali būti apribota.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė 1977-08-26 įsakymu buvo priimta dirbti Šiaulių muzikos mokykloje, muzikos mokytojos pareigose. Mokyklos direktorius 2009-01-27 įsakymu Nr. V-7(1.3) nustatė jai 34,60 val. pedagoginį darbo krūvį ir 26,53 darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientą. 2009-06-15 raštu Nr. IS-174(2.5) atsakovas įspėjo ieškovę, kad dėl biudžeto asignavimų sumažinimo nuo 2009-09-01 gali keistis mokytojų darbo krūviai. 2009-09-29 įsakymu Nr. V-47(1.3) pagal patvirtintą 2009-2010 mokslo metų pedagogų ir kitų darbuotojų tarifikaciją buvo patvirtintas ieškovės darbo krūvis 23,5 val., darbo užmokesčio apskaičiavimo koeficientas – 18. 2009-12-14 įsakymu Nr. P-85 nuo 2009-12-17 ieškovės darbo krūvis buvo sumažintas 1 kontaktine pedagogine valanda. Ieškovė prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemokas už laikotarpį nuo 2009-09-29 iki 2010-09-15, nes šį laikotarpį jai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nesant jos sutikimo dėl darbo sąlygų pakeitimo.

Ieškovė į teismą su analogiškais reikalavimais kreipėsi 2012-06-06, tačiau, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (civilinė byla Nr. 2-4374-79/2012), ieškovės ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, kadangi ieškovė nepasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl individualaus ginčo išsprendimo, vadovaujantis LR DK 289str.

Ieškovė 2013m. balandžio 23d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisiją. Ieškovė prašė konstatuoti, jog jos darbo sutarties sąlygos yra pakeistos neteisėtai, priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-09-29 iki 2010-09-15, delspinigius. 2013-05-17 Darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovės reikalavimai buvo atmesti, nes ieškovė praleido DK 296str. nustatytą 3 mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją.

Ieškovė, nesutikdama su minėtu sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemokas už laikotarpį nuo 2009-09-29 iki 2010-09-15, delspinigius, kitų reikalavimų teismui nereiškia. Atsakovas yra pareiškęs prašymą taikyti ieškinio senatį, nes mano, kad ieškovė savo reikalavimus teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis, DK 27 straipsnis). Ieškinio senaties terminų nustatymas skatina asmenį, kurio teisės pažeistos, imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti tas teises. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Darbo kodeksas nustato tik atitinkamus ieškinio senaties terminus, atskirais atvejais – ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Šie darbo teisės aktai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, jų eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl tiems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams, kurie nereglamentuojami aptariamuose norminiuose teisės aktuose, spręsti turi būti taikomos Civilinio kodekso normos. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, jeigu ieškinio senatis ieškovo pareikštam reikalavimui taikoma, turi nustatyti reikšmingas jos taikymui aplinkybes, tarp jų: kokios trukmės ieškinio senaties terminas tam reikalavimui nustatytas įstatyme, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, ar ji nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar, ieškinio senaties terminui esant praleistam, nėra pagrindo jį atnaujinti, nes šių aplinkybių nenustačius. Kai ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti keliems ieškovo pareikštiems reikalavimams, teismas minėtas reikšmingas ieškinio senaties taikymui aplinkybes turi nustatyti dėl kiekvieno reikalavimo, kuriam prašoma taikyti ieškinio senatį.

DK 296 straipsnyje yra nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją, jei mano, kad buvo pažeistos darbuotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai. Savo pobūdžiu šis terminas yra panašus į ieškinio senaties terminus, tačiau šis siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisės subjektų gynyba, o DK 296 straipsnyje yra įtvirtintas procedūrinis terminas, skirtas kitiems darbo teisių gynimo būdams. DK 296 straipsnio norma yra specialioji DK 27 straipsnio, įtvirtinančio bendrąjį ieškinio senaties terminą DK reglamentuojamiems santykiams, teisės norma. Jei darbuotojas nesikreipė į darbo ginčų komisiją išspręsti darbo ginčą per tris mėnesius, teismas, spręsdamas darbuotojo reikalavimus, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-12 nutartis Nr. 3k-3-393/2009).

Iš darbo ginčų komisijos medžiagos matyti, kad ieškovė apie tai, jog jai bus sumažintas darbo krūvis, o tuo pačiu ir darbo užmokestis, sužinojo 2009-10-05, susipažindama su atsakovo 2009m. rugsėjo 29d. įsakymu Nr. V-49, taip pat 2009-12-16 dieną susipažindama su 2009m. gruodžio 14d. įsakymu Nr. P-85. Todėl ieškovė per 3 mėnesius nuo 2009-10-05 ir 2009-12-16 privalėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl nepriemokų priteisimo. Ieškovei to nepadarius ir 2013-04-23 pateikus prašymą darbo ginčų nagrinėjimo komisijai, komisija jos reikalavimus atmetė todėl, kad ji praleido terminą kreiptis į privalomą darbo ginčų nagrinėjimo organą.

Kaip jau buvo minėta, ieškovė pareiškė reikalavimus tik dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo. Tačiau iš ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovė ne tik prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemokas, bet ir nesutinka su jos darbo sąlygų pakeitimu - darbo krūvio sumažinimu, kuris yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu priteisti nepriemokas. Kaip jau buvo minėta, ieškovė įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į darbo ginčų komisiją, o jai tai padarius pavėluotai, darbo ginčų komisija nustatė, jog ji praleido terminą kreiptis. Jei ieškovė laikė, kad neprivalėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją, kad tinkamai gynė savo teises kreipdamasi tiesiogiai į teismą, ji privalėjo pagal LR DK 297str. kreiptis į teismą per vieną mėnesį dėl būtinųjų darbo sąlygų pakeitimo, tačiau ir šį terminą ieškovė yra praleidusi. Ieškovė motyvuoja tuo, kad Vyriausiasis administracinis teismas savo nutartimi nustatė, kad atsakovas darbo sutarties sąlygas neteisėtai jai pakeitė be jos sutikimo ir laiko, kad įsakymų teisėtumas tokiu būdu jau yra įvertintas. Tačiau minėta nutartimi įsakymai, kuriais buvo pakeistas ieškovės darbo krūvis, šiuo metu yra galiojantys. Dėl minėta nutartimi konstatuotų aplinkybių prejudicinės galios teismas privalėtų pasisakyti, jei ginčas būtų nagrinėjamas iš esmės.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytos ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes: ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti.

Ieškovė prašė teismo atnaujinti jai ieškinio senaties terminą, nurodė, kad savo teisės gynė kreipdamasi į Valstybinę darbo inspekciją, kuri buvo priėmusi nurodymą atsakovui pašalinti trūkumus, laukė, kol baigsis bylinėjimosi procesas tarp atsakovo ir Valstybinės darbo inspekcijos. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, vadovaujasi bendrais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau vien kreipimasis į kitas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais, išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą. Toks kreipimasis gali būti reikšmingas, jeigu jis, vertinant su kitais faktais, patvirtina darbuotojo siekimą išspręsti darbo ginčą taikiu, ne teisminiu būdu, ir, kad pagrindas tikėtis tokio rezultato galėjo būti ginčo šalių elgesys. Tačiau iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovė, pateikus skundą valstybinei darbo inspekcijai, o šiai institucijai davus atsakovui privalomus nurodymus, atsakovas inicijavo bylą administraciniame teisme. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovo pozicija dėl darbo krūvio pakeitimo ieškovei buvo kategoriška jau nuo tada, kai ieškovė kreipėsi į Valstybinę darbo inspekcija. Todėl nėra jokių įrodymų, kad ieškovė galėjo tikėtis baigti ginčą su darbdaviui gera valia. Ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose maksimalumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, nes darbo teisiniai santykiai yra nuolat kintantys bei susiję su kitais dirbančiais asmenimis, todėl šių santykių stabilumo užtikrinimui turi būti teikiamas prioritetas. Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą (2004 m. balandžio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-258/2004). Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos nuostatų 5p. numato, kad pagrindiniai Valstybinės darbo inspekcijos uždaviniai pagal priskirtą kompetenciją – vykdyti nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimų prevenciją ir kontrolę įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose (toliau – įmonėse), nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (toliau - darbdaviai). Ši institucija nepriskirta darbo ginčų tarp darbdavio ir darbuotojo nagrinėjimo funkcija. Ieškovė, jau kreipdamasi į Valstybinę darbo inspekciją, suvokė savo teisių pažeidimus, todėl nepagrįstai delsė kreiptis į darbo ginčų nagrinėjimo komisiją ar teismą. Kreipimasis į VDI ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose nesustabdo ir nepratęsia, nes kreipimasis į šią instituciją yra subsidiari (papildoma) darbuotojo pažeistų teisių gynimo priemonė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė į teismą kreipėsi tik po beveik po 3 metų, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytos ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes - ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259str., 260str., 263-270str., teismas

nusprendė:

Ieškovės A. S. ieškinį atsakovui Šiaulių I muzikos mokyklai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.