- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-07
- Bylos Nr.
- I-3017-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00679-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja A. K. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti generalinio prokuroro 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 17.2.-626 ir priteisti iš Lietuvos valstybės 10 018,88 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimu. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pensijos nepriemoka (10 018,88 Lt) pareiškėjai turi būti grąžinta. Tačiau Generalinė prokuratūra atsisako tą padaryti, motyvuodama, kad nėra nustatyto kompensavimo mechanizmo. Toks mechanizmas nenustatytas iki šiol. Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo pareiškėjai padaryta turtinė žala – susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka yra pareiškėjos turtinis praradimas, kuris turi būti pripažintas jos teisių pažeidimu, ir šis pažeidimas turi būti deramai pašalintas.
Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (t. I, b. l. 135–136). Paaiškino, kad egzistavo objektyvios kliūtys kreiptis į teismą. Tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir šį nutarimą oficialiai paskelbus 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėja faktiškai sužinojo ir suvokė apie pažeistą teisę. Pažeistos teisės gynybą apsunkino teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) tik 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino tokios teisės gynybos terminus ir tvarką.
Teisme pareiškėja palaikė skundą ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.
Generalinė prokuratūra atsiliepime su skundu ir prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 11–13, 140–142). Paaiškina, kad Generalinė prokuratūra ginčo laikotarpiu valstybines pensijas skyrė ir mokėjo griežtai laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų. Todėl ir pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Mano, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėja dėl pensijos išmokėjimo kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą, vadovaujasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, nes pareiškėja dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime su skundu nesutinka (t. I, b. l. 167–172). Paaiškina, kad Generalinės prokuratūros paskirtų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga perėmė tik nuo 2013 m. sausio 1 d., o Utenos skyriui ši funkcija pavesta nuo 2015 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių pareiškėjai mokama valstybinė pensija nebuvo mažinama pagal ginčo metu galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pareiškėjos turtinis praradimas atsirado ne dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmų. Mano, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo terminą. Skundo tenkinimo atveju prašo atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundo padavimo terminas atnaujintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija už tarnybą (t. I, b. l. 14) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu (t. I, b. l. 7–8). Remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėja su 2014 m. sausio 8 d. prašymu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (t. I, b. l. 5). Generalinė prokuratūra 2014 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 17.2.-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ pareiškėjai atsakė, kad Generalinė prokuratūra perskaičiuos, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba išmokės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį tik, kai bus priimtas sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas (t. I, b. l. 6).
Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo ir Generalinės prokuratūros sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl kreipimosi į teismą terminų.
Gindama teisę atgauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos dalį, pareiškėja kreipėsi į teismą. LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.
Taigi pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus vėliausiai tapo žinoma po 2010 m. vasario 9 d. (t. I, b. l. 25–26), kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Todėl į teismą kreipdamasi tik 2014 m. sausio 31 d., praleido skundo padavimo terminą.
Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, kad paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi išaiškino pareiškėjai teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais (t. I, b. l. 18–19). Pareiškėja nurodyta teise pasinaudojo ir pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (t. I, b. l. 135–136).
Teismas daro išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.
Asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis skundui į teismą laiku paduoti ir sprendė, kad jos yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.
Teismas, įvertinęs tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pareiškėjos elgesį ginant pažeistas teises (į Generalinę prokuratūrą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2014 m. sausio 8 d. prašymu, t. y. per protingą terminą nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčių, kuriose buvo išaiškinta pažeistos teisės gynimo tvarka ir terminai), pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, pareiškėjos sveikatos būklę (t. II, b. l. 1–14), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.
Dėl ginčo esmės.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (t. I, b. l. 7–8).
Iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijoje pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Minėtose LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.
Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka.
Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Taigi pareiškėjos valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Generalinės prokuratūros 2014 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 17.9.-149 nurodyta, kad dėl Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies taikymo ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta 10 018,88 Lt (b. l. 7–8), taip pat nurodyta ir atsiliepime į skundą (b. l. 12). Pareiškėja neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, priešingai, rėmėsi ja, paduodama skundą teismui. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją skyrusios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai iš viso neišmokėta 10 018,88 Lt valstybinės pensijos.
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 13 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, LVAT teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 ir atsižvelgdamas į tai, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), Generalinės prokuratūros asmeniui paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, pareiškėjai paskirtos pensijos mokėjimo funkcija nuo 2015 m. sausio 1 d. yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464), sprendžia, kad nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui. Savo ruožtu tai reiškia, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2013 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą. Todėl dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl valstybinę pensiją mokančios institucijos neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos pensiją neleistinai perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
Dėl skundžiamo sprendimo.
Skundžiamas Generalinės prokuratūros sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes toks atsisakymas išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas. Kitos sprendimo dalies (sprendimo sudėtine dalimi yra ir pridėta pažyma apie neišmokėtą valstybinės pensijos dalį), kurioje pareiškėjai pateikiami informacinio pobūdžio duomenys, nėra teisinio pagrindo naikinti.
VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d. Šis prašymas netenkintinas, atsižvelgiant į sunkią pareiškėjos sveikatos būklę (t. II, b. l. 1–14).
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Atnaujinti A. K. skundo padavimo terminą.
Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Generalinės prokuratūros 2014 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 17.2.-626 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjos A. K. naudai 2 901,67 Eur (10 018,88 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.