Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų per laikotarpį nuo 2011-05-20 iki 2015-01-26.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013). T toks teisės aiškinimas taikytinas ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2011-05-20 vykusio kiekvieno konvojavimo iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą atveju suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2015-02-09 (b. l. 3), todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2011-05-20–2012-02-08 konvojavimo laikotarpius, pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 13-15). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui, kildinamam iš 2011-05-20–2012-02-08 laikotarpiu vykdytų konvojavimų, taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių konvojavimo datų, tuo tarpu pagal byloje pateiktus kelionės žiniaraščius pareiškėjas nuo 2012-02-09 buvo konvojuotas tris kartus: 2012-04-19, 2012-06-18 ir 2012-06-25 (b. l. 25, 28, 31). Konvojavimas vyko specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas (b. l. 19, 21-22, 24).

Pareiškėjas teigia, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos kameros būdavo perpildytos. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (vidaus reikalų ministro 2005-06-28 įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais „Mercedes Benz“ valstybiniai Nr. AHG 184 ir Nr. AHG 175, kuriuose įrengtos 36 sėdimos vietos (b. l. 21-24). Pagal minėtose transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų kiekį ir VST kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių (b. l. 25-33), matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad specialiaisiais automobiliais vykstančių asmenų kiekis nėra viršijamas, priešingu atveju, skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius ir apie tai pažymima kelionės žiniaraštyje. Nei viename byloje esančiame kelionės žiniaraštyje nėra įrašo, kad buvo viršytas konvojuojamų asmenų skaičius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad transporto priemonėse nebuvo saugos diržų, tualetų, kelionės metu trūkdavo oro, šviesos.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte yra išdėstyti reikalavimai specialiojo transporto įrengimui, t. y. specialiajame automobilyje, be kita ko, turi būti tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės) (Konvojavimo taisyklių 146.3 punktas), veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (Konvojavimo taisyklių 146.4 punktas). Tačiau Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja, kad specialiajame transporte privalomai būtų įrengti saugos diržai ar tualetas. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į lydinčius pareigūnus, prašydamas suteikti galimybę pasinaudoti tualetu. Tokio įrašo nėra ir kelionės žiniaraščiuose. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad specialiuosiuose automobiliuose neįrengus saugos diržų ar tualetų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu.

Pareiškėjas nekonkretizavo, kurio konvojavimo metu jam trūko oro, ar apšvietimas buvo netinkamas, ar kokiu būdu nustatė nurodytus pažeidimus, tačiau iš byloje esančių transporto priemonių schemų matyti, kad specialiuosiuose automobiliuose, kuriais vyko pareiškėjas yra įrengtos vėdinimo sistemos ir apšvietimo lemputės (b. l. 35, 37). Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos matavimų protokoluose esančius duomenis, abiejose transporto priemonėse, kuriomis vyko pareiškėjas, dirbtinis apšvietimas buvo tinkamas (b. l. 23, 36). Pagal ventiliacijos efektyvumo matavimo protokoluose nurodytus specialiųjų automobilių ventiliacijos efektyvumo tyrimus (b. l. 20, 34), transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų skaičių ir jais vykusių asmenų skaičių, matyti, kad Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimai oro tūriui nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog konvojavimo metu trūko oro ar apšvietimas buvo netinkamais laikytini subjektyviu pareiškėjo vertinimu ir atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad konvojavimo metu nebuvo išduodami vaistai, sutriko jo sveikata, tačiau nenurodo kada ir kuo pasireiškė sveikatos sutrikimai, kokie konkrečiai konvojavimo pažeidimai juos įtakojo. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų (b. l. 54-84) nematyti, kad jam būtų buvę nustatyti sveikatos sutrikimai, tiesiogiai įtakoti konvojavimo sąlygų. Nei viename teismui pateiktame kelionės žiniaraštyje nėra įrašo apie konvojuojamų asmenų sveikatos sutrikimus ar pareiškėjo nusiskundimus. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad konvojavimo metu buvo sutrikdyta jo sveikata.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2012-04-19–2012-06-25 pareiškėjo konvojavimo laikotarpiu buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris vykdytas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas gali būti priteistas proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas, todėl reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.