Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovams,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir prašė priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ( b.l. 4-8).

Teismo posėdžių metu pareiškėjas papildomai nurodė, jog bausmės atlikimo metu dėl patalpų perpildymo ant odos atsirado alerginio pobūdžio išbėrimų, niežėjimas, jam buvo skirti vaistai nuo niežų. Prašė skundą tenkinti. Taip pat prašė atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo ( II t., b.l. 100-102). Nurodė, jog pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, esant įkalinimo įstaigoje buvo apribota jo laisvė ir suvaržytos teisės į gynybą, tik 2012m. liepos mėnesį surado teisiškai išprususį žmogų, kuris parengė skundą teismui, įkalinimo įstaiga yra nepakanti kaliniams, kurie teismine tvarka gina savo teises. Nurodytas priežastis prašė pripažinti svarbiomis, dėl kurių ieškinio senaties terminas privalo būti atnaujintas arba netaikomas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2003-04-16 iki skundo teismui padavimo dienos ( t.y. iki 2012-06-29) buvo kalinamas patalpose, kuriose kiekvienam nuteistajam tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas plotas, dėl to patyrė daug nepatogumų, žalą sveikatai, diskomfortą.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas L. D. į Pravieniškių pataisos namus –atvirąją koloniją atvyko 2003-04-23, išvyko 2012-07-26 ( I t., b.l. 22, II t., b.l. 132), tačiau skundo reikalavimų po kreipimosi į teismą nėra padidinęs ( ABTĮ 52 str. ), todėl ginčo atveju spręstina dėl žalos padarymo aplinkybių laikotarpiu nuo 2003-04-16 iki 2012-06-29.

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą (2 lentelę)( iki 2009-04-09 galiojusi redakcija), vienam asmeniui, kalinčiam pataisos darbų kolonijoje (namuose), gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 3 m² gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „ Dėl Lietuvos higienos normos HN: 2010“ Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ patvirtinimo“ 2.2 ir 2.4 punktais Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuo 2010-04-30 įsigaliojusios redakcijos 11¹.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.127 str. 8d.). Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t.y., kad pataisos namai neužtikrina teisės aktais įtvirtintos ploto normos nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, kreiptis teisės aktų nustatytais terminais teisminės gynybos. Pagal byloje esamus duomenis į pataisos namų administraciją pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m., prieš pat kreipiantis į teismą 2012 m. (I t., b.l. 9-10), tai patvirtina, jog pareiškėjas anksčiau pažeistų teisių gynimu tinkamai nepasirūpino, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Šios aplinkybės, teismo nuomone, įrodo, jog pareiškėjas turėjo galimybę apie savo teisių pažeidimą sužinoti nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t.y. nuo 2003m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2012-06-29, todėl darytina išvada, jog reikalavimui už laikotarpį nuo 2003-04-16 iki 2009-06-29 yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir nenustačius svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nėra teisinio pagrindo jo atnaujinimui, todėl atsakovo prašymu pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo2003-04-16 iki 2009-06-29 taikytinas senaties terminas ir skundas dėl šios reikalavimų dalies atmestinas minėtu pagrindu (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjo argumentai, jo pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, todėl jam negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kaip numato CK CK 1.127 str. 5d., atmestini. Atsakovo atstovo paaiškinimu byloje nustatyta, jog nuteistieji turi teisę į pasimatymus, o jie vyksta specialiai tam skirtose patalpose, taip pat išvyksta iš gyvenamųjų patalpų kitais tikslais (gydymo ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto, taigi teismui pateiktose pažymose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių,tačiau neatspindi realios faktinės padėties.

Atmetus dalį reikalavimų dėl ieškinio senaties, reikšmingas laikymosi teisės aktų reikalavimo dėl vienam asmeniui tekusios ploto normos laikotarpis nuo 2009-06-29 iki 2012-06-29.

Atsakovo nuomone, apskaičiuojant pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės normai, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinta organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ ir į gyvenamąjį plotą turėtų būti įskaičiuotos ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis pareiškėjas naudojosi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogišku atveju, esant ginčui dėl minėto ploto paskaičiavimo, yra nurodęs, jog jį paskaičiuojant nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-09-30 įsakymu Nr. 310 patvirtinta organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (administracinė byla Nr. A146-170/2013), todėl atsakovas, remdamasis Reglamentu STR 1.14.01:1999, nepagrįstai bando padidinti vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotu. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.Taigi remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas nesutinka su atsakovo paskaičiavimu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, laikotarpiu nuo 2009-06-29 iki 2012-06-29 pareiškėjas gyveno skirtingose patalpose. Nuo 2009-05-07 iki 2009-07-07 – 9 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 49,43 kv.m., miegamųjų vietų yra 22, todėl minėtu laikotarpiu jam teko 2,24 kv.m. (49, 43;22), t.y. 0,76 kv. m.mažiau negu numato norma. Nuo 2009-07-08 iki 2010-01-28 buvo laikomas 9 būrio 3 brigadoje, todėl minėtu laikotarpiu jam teko 3,26 kv.m. (52,18:16), t.y. šiuo laikotarpiu nebuvo pažeisti normos reikalavimai. Nuo 2010-01-29 iki 2010-07-28 – 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 99,16 kv.m., miegamųjų vietų skaičius 32, todėl šiuo laikotarpiu jam teko 3,09 kv.m. ( 99,16:32), t.y. nuo 2010-01-29 iki 2010-04-30 norma nebuvo pažeista, o nuo 2010-04-30 iki 2010-07-28 įsigaliojus Taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimui dėl 3,1kv.m. ploto užtikrinimo trūko 0,01 kv.m. Nuo 2010-07-29 iki 2010-08-02 pareiškėjas gyveno 9 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 49,43 kv.m., miegamųjų vietų skaičius 22, todėl šiuo laikotarpiu jam vidutiniškai teko 2,24 kv.m. ( 49,43:22), t.y. iki normos minėtu laikotarpiu trūko 0,46 kv.m. Nuo 2010-08-03 iki 2010-09-23 jis gyveno 9 būrio 3 brigadoje, todėl jam teko 3,26 kv.m. ploto ( 52,18:16), t.y. daugiau, negu numato norminiai reikalavimai. Nuo 2010-09-24 iki 2011-09-21 pareiškėjas gyveno 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 99,16kv.m. miegamųjų vietų skaičius 32, todėl jam teko 3,09 kv.m. ( 99,16:32), t.y. 0,01 kv. m. mažiau negu nustato norma. Nuo 2011-09-22 iki 2011-11-30 jis gyveno 13 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 34,54, miegamųjų vietų skaičius- 14, todėl jam vidutiniškai teko minėtu laikotarpiu 2,46 kv.m. ( 34,54:14), t.y. iki normos trūko 0,64 kv.m. Nuo 2011-12-01 iki 2012-07-26 jis buvo 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 99,16kv.m., miegamųjų vietų skaičius -32, todėl jam teko 3,09 kv.m. (99,16:32), t.y 0,01 kv.m. mažiau nei nustato norma. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys, atsakovo pateiktos pažymos : 2012-09-14 pažyma Nr. 62-4296 dėl nuteistajam paskirtų gyvenamųjų vietų ( I t., b.l. 69), 2012-08-21 pažyma Nr.77-877 dėl plotų ( I t., b.l. 57), 2012-10-24 pažyma Nr.62.4822 apie miegamųjų vietų skaičių ( II t., b.l. 89).

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog ginčui reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2010 -02-03 buvo laikomas 15 parų baudos izolatoriaus kameroje Nr. 22, kurios bendras plotas 6,61 kv., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vidutiniškai jam teko 3,3km. ploto ( 6,61:2), t.y. 0,3 kv.m. ploto mažiau negu nustatyta norma (3,6kv.m.). Nuo 2010-09-09 15 parų jis buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr.2, kurios plotas 14,33 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl jam teko 3,58 kv.m. (14,33:4), t.y. iki normos trūko 0,02 kv.m. Nuo 2010-12-31 15 parų pareiškėjas atliko nuobaudą baudos izoliatoraius kameroje Nr. 5, kurios plotas 13,68kv.m., joje įrengtos 4 vietos, todėl vidutiniškai jam teko 3,42 kv.m. plopto ( 13,68:4), t.y. 0,18 kv.m. ploto mažiau negu numato norma. Nuo 2011-07-13 5 paroms buvo patalpintas į tą pačią kamerą, taigi tuo metu jam iki normos trūko 0,18 kv.m. Nuo 2012-01-18 10 parų jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kiameroje Nr. 4, kurios plotas 13,88 kv.m., joje yra 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui minėtu laiku teko 3,47 kv.m. ( 13,88:4), t.y. 0,13 kv.m. ploto mažiau negu nustato norma. Šiuos duomenis patvirtina atsakovo 2013-05-08 pažyma Nr. 62-1937 (II t., b.l. 157). Duomenų, kiek baudos izoliatoriaus kamerose buvo nuteistųjų pareiškėjo drausminių nuobaudų atlikimo metu atsakovas nepateikė, nurodydamas, jog tokių duomenų nekaupia, todėl teismas, nustatydamas, koks plotas teko ginčo laikotarpiu pareiškėjui, vadovaujasi esamais duomenimis.

Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Ginčui taikomų teisės aktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.271 str.), todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos L. D. subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktais nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose.

Gyvendamas perpildytose pataisos namų kamerų tipo patalpose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr.A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010, administracinė byla Nr. A146-170/2013, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Nustatant neturtinės žalos dydį, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas yra privalu atsižvelgti ne tik į sukeltas neigiamas pasekmes, į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, bet ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, taip pat į Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos suformuotus kriterijus, t.y. įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus dėl bausmės atlikimo sąlygų kreipėsi 2 kartus, prieš pat kreipdamasis į teismą (I t., b.l. 9-10). Byloje esantys 2006-2009 m. pareiškėjo rašyti prašymai ( II t., b.l. 133-136) buvo rašyti kitu tikslu, t.y. dėl prekių iš įkalinimo įstaigos užsakymo, dėl pareigūno aprangos, byloje nėra duomenų, jog iki kreipimosi į teismą, bausmės vykdymo administracijai būtų skundęsis dėl įkalinimo sąlygų dėl ploto normos neužtikrinimo. 2012-08-30 atsakovo pažyma Nr. 73(2)-606 ( I t., b.l. 60) “Dėl nuteistojo L. D. emocinės būklės” patvirtina, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu dėl pablogėjusios emocinės savijautos į psichologinės tarnybos specialistus pats asmeniškai nesikreipė, per bausmės atlikimo laiką 18 kartų buvo konsultuotas įkalinimo įstaigos specialistų iniciatyva, konsultacijų metu suicidinių minčių nėra išsakęs, tačiau buvo užfiksuoti staigūs nuotaikos pakitimai, dirglumas. Byloje esantys pareiškėjui surašyti 2010m., 2011 m. Neblaivumo nustatymo aktai ( II t., b.l. 36, 80) leidžia teismui daryti išvadą, jog paties pareiškėjo netinkamas elgesys (svaiginimasis alkoholiu) galėjo turėti neigiamos įtakos jo sveikatos būklei, psichologinei būsenai.

Byloje esantys pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys patvirtina, jog ginčui reikšmingu laikotarpiu jis yra kreipęsis į medikus, skųsdamasis odos niežėjimu, pleiskanojimu, jam buvo skirtas profilaktinis gydymas nuo niežų ( II t., b.l. 46, 70-74, 79), tačiau byloje nėra įrodymų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad šis susirgimas yra susietas priežastiniu ryšiu būtent su ta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pažymėtina, jog pagal skunde suformuluotą reikalavimą, reikšmingas laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas plotas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nėra ilgas. Laikas, kai iki normatyvo trūko 0,76 kv.m. tęsėsi 15 parų. 0,64 kv.m. ploto trūkumas buvo 2 mėnesius ir 8 paras (nuo 2011-09-22 iki 2011-11-30), taigi žymesnis nukrypimas nuo normos truko beveik 3 mėnesius, kitu ginčui reikšmingu laikotarpiu nukrypimas nuo normos buvo labai nežymus, t.y. iki normos trūko 0,01 kv.m., todėl toks nedidelis nukrypimas nuo normos, teismo nuomone, negalėjo sukelti jam neigiamų pasekmių.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog Taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto užtikrinimo kamerų tipo patalpose skunde ginčui reikšmingu laikotarpiu nebuvo užtikrintas 60 parų, tačiau žymesnis nukrypimas nuo normos truko 30 parų: 20 parų trūko iki normos 0,18 kv.m., 10 parų –trūko 0,13 kv.m. ( II t., b.l. 157).

Be to, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas yra palyginti jauno amžiaus, bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje, kurie nėra izoliatorius – kalėjimas, nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali dirbti, sportuoti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla, dėl to galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog konkrečiu atveju yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, į jo trukmę ( tęsėsi palyginti neilgą laiko tarpą), intensyvumą (nebuvo intensyvus, iš dalies kompensavo judėjimo laisvė), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Lt ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

n usprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 600 Lt ( šešis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.