Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) nuo 2014 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 7 d.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 7-12). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis atskirais laiko tarpais nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 7 d. (b. l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y. kaip nurodo skunde pareiškėjas, 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 6 d. (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 12 d. iki 2014 m. kovo 5 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2017 m. vasario 7 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t. y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, teisės aktais nustatyta ploto norma buvo pažeista.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Į bylą pateikti duomenys (b. l. 14-16, 17-18, 19-21) patvirtina, kad nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios plotas yra 28,77 kv. m ir joje įrengtos 7 miegamosios vietos. Taigi vienam nuteistajam teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. liepos 11 d., nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 44, kurios bendras plotas 15,82 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,95 kv. m. gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjas paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 12, kuri yra 12,44 kv. m ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl net ir esant užimtoms visoms lovoms, pareiškėjui teko 4,14 kv. m. Nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. spalio 21 d., nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. sausio 20 d., nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 7 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 5, kuri yra 28,66 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m. Nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. sausio 2 d., nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 6 d. nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. sausio 20 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, kuri yra 12,39 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,13 kv. m. Pareiškėjas bausmę nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. vasario 11 d., nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 20 d., nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. gegužės 20 d., nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 43, kurios plotas yra 12,29 kv. m ploto ir įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m. Nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20, kuri yra 15,58 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 kv. m. Nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 27, kuri yra 29,49 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,68 kv. m. Nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. liepos 15 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kuri yra 14,48 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,62 kv. m. pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. vasario 21 d. bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 29, kuri yra 15,10 kv. m gyvenamojo ploto ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,77 kv. m.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas, numatantis, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas, t. y. ginčo laikotarpiu atsakovas užtikrino pareiškėjui teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, normą. Todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, plotą, kurį užima kiti daiktai, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl oro trūkumo gyvenamosiose patalpose, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Bylos duomenys patvirtina, kad Alytaus PN tikrina Alytaus visuomenės sveikatos centras. Iš į bylą pateikto minėtos įstaigos patikrinimo akto matyti, kad Alytaus PN visos gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir šiuo aktu pažeidimų nenustatyta (b. l. 28-30, 22-24). Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl oro trūkumo, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą, nurodant, kaip ji gali pasireikšti. Nors į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl miego sutrikimo, galvos skausmų, širdies (b. l. 22-23), tačiau atsakovas patvirtino aplinkybę, jog šie sutrikimai pareiškėjui atsirado dėl alkoholio ar jų surogatų vartojimo (b. l. 10).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, nei to, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.