Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotieji asmenys – V. K., Vilniaus miesto 12 notarų biuro notarė Dalytė Stankūnienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliantė A. B. prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų išklausytos visos byloje dalyvaujančios pusės. Pagal CPK 336 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas netenkina apeliantės prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylai išnagrinėti ir procesiniam sprendimui (nutarčiai) pagal paduotą atskirąjį skundą priimti pakanka byloje esančių duomenų, kurie leidžia visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl žodinis skundo nagrinėjimo procesas ir šalių dalyvavimas jame nėra būtinas.

Apeliantė A. B. prašo prijungti prie bylos papildomus dokumentus - 2011-06-13 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2011-06-15 J. B. pareiškimą Vilniaus rajono 1-ajam notarų biurui (b.l. 94-102). Remiantis CPK 314 straipsniu, teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kadangi pirmosios instancijos teismas 2011-10-03 teismo posėdyje pagrįstai juos atsisakė priimti. Pažymėtina, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingai išnagrinėti bylą, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą procesinį sprendimą, tačiau nagrinėjamu atveju prašomi priimti įrodymai neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirajam skundui patenkinti.

Apeliantė A. B. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl išnagrinėjo bylą, nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui V. K. ir nepranešus jai apie teismo posėdžio laiką ir vietą, nes advokato padėjėjas J. B. negali būti laikomas suinteresuoto asmens atstovu pagal įstatymą, o pateiktas įgaliojimas neatitinka CPK keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas tinkamu pavedimu atstovauti byloje. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas suinteresuotam asmeniui V. K., jos gyvenamosios vietos adresu, išsiuntė pareiškimą su priedais, pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartį ir teismo šaukimą. Vadinasi, V. K. buvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ji vedė bylą teisme per savo atstovą advokato padėjėją J. B.. Byloje iš tiesų nėra advokato padėjėjo J. B. ir suinteresuoto asmens V. K. rašytinės sutarties, tačiau byloje esantis 2011-03-24 įgaliojimas, patvirtintas Maskvos miesto notaro, akivaizdžiai įrodo, kad suinteresuotas asmuo V. K. įgaliojo advokato padėjėją J. B. atstovauti jos interesams teisme. Nagrinėjamu atveju, į bylą pateiktas įgaliojimas neatitinka formos reikalavimo, kuris vertintinas kaip pakankamai formalus ir nesudarantis pagrindo šiuo aspektu panaikinti skundžiamą nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kurioje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo.

Suinteresuoto asmens V. K. gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl akivaizdu, kad asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje, yra pakankamai sudėtinga atvykti į Lietuvos Respubliką dėl atstovavimo sutarties pasirašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinio atstovavimo esmė yra ta, jog procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente jie išdėstyti; procesinis atstovavimas apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius: atstovaujamojo ir atstovo (vidinis atstovavimo aspektas), atstovo ir teismo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Vienas iš svarbiausių atstovavimo civiliniame procese tikslų – teikti atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą, taip padėti jam vesti bylą, kartu teismui – vykdyti teisingumą. CPK 57 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reglamentavimu, kad atstovams pagal pavedimą – advokatams arba advokato padėjėjams – atstovaujamojo suteiktų teisių ir pareigų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi, užtikrinamas ne tik tinkamas procesinis atstovavimas, dalyvaujant kvalifikuotiems teisininkams, bet kartu principo, kad „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats“ įgyvendinimas (CPK 51 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, tai užtikrino V. K. įgaliojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, advokato padėjėjo J. B. procesiniai veiksmai byloje užtikrino tinkamą, kvalifikuotą, atstovaujamosios V. K. interesus ir jos valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. Procesinį atstovavimą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šiuos civilinės procesinės teisės instituto tikslus. Teisėjų kolegija sutinka, kad bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti atstovavimo tinkamumą įgalinimų įforminimo ir teisių apimties aspektais, kadangi atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 str.) itin svarbiems atstovaujamojo teisių požiūriu procesiniams veiksmams atlikti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą patvirtina, kad V. K. palaiko įgaliojimo pagrindu advokato padėjėjo J. B. atliktus procesinius veiksmus byloje, teigia, jog jos interesai tinkamai atstovaujami, todėl apeliantės argumentai, kad suinteresuoto asmens V. K. valia, nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo išreikšta, yra visiškai nepagrįsti.

Apeliantė A. B. teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino testatoriaus valią, kurią susiaurino, laikydamas, kad neveiksnumas neapima mirties. 2007-06-20 pareiškime yra aiškiai išreikšta valia palikti kilnojamąjį turtą A. B., t.y. pareiškėjai. Testatorius buvo fizinis asmuo, neturėjęs jokio teisinio išsilavinimo, taigi logiška, kad A. T., surašydamas asmeninį testamentą, galėjo turėti omenyje, jog neveiksnumas tiesiogine to žodžio prasme yra jo mirtis. Teisėjų kolegija šiems argumentams nepritaria ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims. Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15 - 5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą.

CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui būtini reikalavimai, kuriems esant toks testamentas galioja: a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus (de cujus) ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Asmeninis testamentas negalioja, jeigu nenurodyta jo sudarymo data ir vieta tik tuo atveju, kai testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų bylos aplinkybių. Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis).

2007-06-20 pareiškimas, kurį apeliantė A. B. įvardija asmeniniu testamentu, surašytas ir pasirašytas A. T., nurodant jo datą. Nors nėra nurodyta surašymo vieta, byloje dalyvaujantiems asmenims dėl pareiškimo surašymo vietos abejonių nekilo ir ginčo dėl to nėra. Esminė vertintina aplinkybė, dėl kurios nesutaria pareiškėja A. B. ir suinteresuotas asmuo V. K., yra tai, ar pareiškime išdėstyta A. T. valia gali būti prilyginama tikslui po mirties „Solovkų ikonostasą“ palikti A. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra valios išraiškos trūkumas.

Bylos duomenys leidžia teigti, kad A. T. nuo 1968 m. buvo Ikonostazės savininkas ir kurį laiką ketino ją parduoti, ką patvirtina 2000-02-22 įgaliojimas Dr. J. H. G.. Tačiau tik 2007-06-21 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr.408-?, kuria A. T. pardavė jam priklausantį turtą - „Solovkų ikonostas“ („Soloveckij ikonostas“) pirkėjui Korporacijai Tamoikin inc. Tuo tarpu pareiškimas surašytas 2007 m. birželio 20 d. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad A. T. buvo išreiškęs valią po jo mirties „Solovkų ikonostasą“ palikti A. B., jo mirties dieną (2011-03-14) šis turtas jam jau nebepriklausė, nes jau buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir nuosavybės teisė į 2007-06-20 pareiškime minimą turtą buvo perėjusi Korporacijai Tamoikin inc., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog palikimo atsiradimo metu (palikėjo mirties momentu) „Solovkų ikonostas“ nebuvo A. T. turtas ir neįėjo į paveldimo turto sudėtį. Nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki A. T. mirties praėjo nemažas laiko tarpas (2007-06-21 – 2011-03-14), per kurį jis turėjo galimybę surašyti kitą testamentą, kuriuo už parduotą kilnojamąjį turtą gauti pinigai būtų palikti testamentinei įpėdinei A. B., tačiau tokio turinio dokumentas surašytas nebuvo.

2007-06-20 pareiškime A. T. numatė sąlygą, kuriai įvykus, jame nurodytas turtas būtų perleistas pareiškėjai, - neveiksnumą. Civilinės teisės prasme neveiksnumas siejamas su fizinio asmens negalėjimu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Būtent šia prasme neveiksnumo sąvoka vartojama ir bendrinėje kalboje, nesuteikiant jai kitų reikšmių, taip pat mirties. Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus apeliantės argumentus, jog neveiksnumas apima ir mirties atvejį.

Valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. J. A., bylos Nr. 3K-3-405/2000; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010).

Bylos duomenys leidžia tvirtinti, kad A. T. buvo protingas ir rūpestingas asmuo, naudojęsis ir advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Vien tai, kad jis neturėjo teisinio išsilavinimo, nesudaro pagrindo išvadai, jog A. T., būdamas išsimokslinęs žmogus, pats parašęs knygą, galėjo nežinoti ar klysti dėl neveiksnumo sampratos.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog A. T. iki savo mirties būtų pripažintas neveiksniu (CK 2.10 str.). Negalėjimas dėl sveikatos būklės visiškai pasirūpinti savo asmeniniais kasdieniniais poreikiais negali būti sutapatinamas su neveiksnumu.

Kaip minėta, testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas, ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Nagrinėjamu atveju A. T. į 2007-06-20 pareiškime nurodytą turtą nuosavybės teisę perleido jau kitą dieną po pareiškimo surašymo (2007-06-21) ir jo mirties momentu 2011-03-14, pareiškime nurodytas turtas nebuvo jo nuosavybe, palikėjas nesurašė jokio kito dokumento, kuriuo pakeistų savo valią ir paliktų pareiškėjai už parduotą „Solovkų ikonostas“ gautas lėšas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą). Pagal CPK 582 straipsnio 7 dalį CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka nagrinėtoje byloje dalyvaujančių asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Be to suinteresuotas asmuo V. K. apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių išlaidų dydį, todėl remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 582 straipsnio 7 dalimi, šis suinteresuoto asmens V. K. prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.