Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs nepatogumus, garbės ir orumo pažeidimą, dėl kilusių neigiamų išgyvenimų kreipėsi į psichologinę tarnybą ir gydytoją psichiatrą rašytiniais prašymais, bet nebuvo iškviestas apžiūrai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K 2015-03-31–2015-04-07 laikotarpiu.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visi Lukiškių TI-K pažeidimai buvo kamerose Nr. 121 bei 258. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo nusiskundimai dėl ploto trūkumo, apšvietimo ir oro trūkumo konkrečiose kamerose laikytini pakankamai detaliais ir atsakovui kilo pareiga juos paneigti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 11-16) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-03-31 iki 2015-04-07 kamerose Nr. 121 ir 258, tačiau ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo kamerose nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų kameros plotą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose trūko oro.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro judėjimo greitis šaltuoju metų laiku turi būti 0,5-0,15 m/s (HN 76:2010 26 punktas).

Nors teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus, tačiau jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų nepateikė. Dėl nurodytų aplinkybių, laikytina, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo pažeisti HN 76:2010 nustatyti oro judėjimo greičio reikalavimai ir kameros buvo tinkamai vėdinamos.

Skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K buvo prastas apšvietimas.

Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė dieninė apšvieta turi būti 200 lx.

Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas. Tačiau Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir atsikirtimų į pareiškėjo nusiskundimą dėl netinkamo apšvietimo, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas taip pat laikytinas pagrįstu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K kamerose buvo nežmoniškos, dėl to nuolat kildavo konfliktai, tačiau šio nusiskundimo plačiau nedetalizavo, nenurodė nei kuo pasireiškė nežmoniškos gyvenimo sąlygos, nei kokio pobūdžio konfliktai kildavo, nei kad jis dalyvavo nurodytuose konfliktuose ar nukentėjo nuo jų. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užfiksuota nesutarimų tarp kalinčių asmenų, pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų skundų administracijai neteikė. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestinas kaip nepagrįsti.

Skunde teigiama, kad pareiškėjo neigiamus išgyvenimus įtakojo netinkamas pareigūnų elgesys ir provokacijos, tačiau nenurodoma, kokį konkrečiai pareigūnų elgesį pareiškėjas laiko netinkamu ir provokuojančiu, kada ir kaip su juo buvo elgiamasi netinkamai. Nenurodoma ir nepateikiama įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl netinkamo Lukiškių T-K pareigūnų elgesio. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip pernelyg abstraktaus pobūdžio.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima spręsti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Teisės pažeidimai truko neilgą laiką (7 dienas), pažeidimai buvo sąlyginai minimalūs, nebuvo nustatyta kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas, buvo užtikrintas kitų sveikatos saugos reikalavimų laikymasis, pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Atsižvelgdamas į neilgą pareiškėjo teisės pažeidimo laikotarpį, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog netinkamas Lukiškių TI-K apšvietimas sutrikdė jo regėjimą. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio pareiškėjo atžvilgiu. Kaip matyti iš atsiliepimo į skundą, Lukiškių TI-K neigiamą laikymo sąlygų poveikį stengiasi kompensuoti sudarydamas galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, kt.

Taigi, įvertinus pažeidimo pobūdį, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismo vertinimu, pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. Č. teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.