Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. V., A. K., K. K., G. K. (G. K.), J. Š., S. P. ir V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V., A. K., K. K., G. K. (G. K.), J. Š., S. P. ir V. Ž. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. V., A. K., K. K., G. K., J. Š., S. P. ir V. Ž. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą ir patikslintą skundą prašydami: 1) panaikinti 2013 m. balandžio 19 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo akto Nr. 36 V dalį, kuria perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. balandžio 29 d. teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 13 ir 14 dalių nuostatas darė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Pareiškėjai teismui skundė 2013 m. balandžio 19 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo akto Nr. 36 V dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kaip matyti iš šio akto, jį pasirašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Robertas Klovas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos (Dėl Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo)“. Remiantis minėto nutarimo 3 punktu Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas įgaliojamas pasirašyti Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu priskirto joms valstybės turto perdavimo ir priėmimo aktus.

Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybėms Vyriausybės sprendimais, bet pagal šį įstatymą nepriskiriamas jų nuosavybėn, savivaldybės valdo patikėjimo teise, iki Vyriausybė jį perduos valstybės valdžios, valdymo ar kitoms institucijoms, o 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn perduotą turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja vadovaudamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. balandžio 29 d. teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu, nurodė, kad šis pareiškėjų reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalį turto perdavimo-priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Nuosavybės teisės į perduodamą turtą, kuriam nereikalinga teisinė registracija, atsiranda nuo turto perdavimo momento. Taigi, atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą,

II.

Pareiškėjai A. V., A. K., K. K., G. K., J. Š., S. P. ir V. Ž. padavė atskirąjį skundą (b. l. 96), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjai atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka ir nurodė, jog skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos, o ne administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismo išvada dėl aptariamo ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui yra pagrįsta ir teisėta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatyme (toliau – ir Teismų įstatymas) yra įtvirtinta teismų sistema ir teismų kompetencijos, kurių laikydamiesi jie turi nagrinėti jiems priskirtus ginčus. Teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis numato, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų bylas, Lietuvos apeliacinis teismas yra bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis civilines ir baudžiamąsias bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Nurodytą teisinį reguliavimą detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis, nurodantys, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja inter alia ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

Pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Pastebėtina, jog sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 16 dalies, 3 straipsnio 1 dalies normas darytina išvada, kad administracinių teismų kompetencijai priskiriamas ginčų, kilusių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, nagrinėjimas. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis atskleidžia viešojo administravimo sampratą, numatydama, jog tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pastebėtina, jog konkreti administracinių teismų kompetencija yra numatyta ABTĮ 15 straipsnyje. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Taigi iš nurodytų teisės aktų nuostatų matyti, kad teismų įgaliojimai nagrinėti atitinkamo pobūdžio ginčus yra apriboti ir teismai privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su įstatymų nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant jurisdikcijos atribojimo tarp administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų klausimą, yra svarbu ne tik tai, kokie subjektai dalyvauja teisiniuose santykiuose, bet ir susiformavusių teisinių santykių, dėl kurių pažeidimo (tikro ar menamo) yra kilęs ginčas, pobūdis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A07-713/05). Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. (ABTĮ 21 str. 2 d.).

Tai pat, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, pačios ar per kitas institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.36 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-578-07).

Iš pareiškėjų skundo turinio matyti, kad iš esmės jie nesutinka su 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad 2013 m. balandžio 19 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo-priėmimo aktu Nr. 36 V, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos (Dėl Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo)“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė miesto savivaldybės nuosavybėn akte nurodytus valstybės nekilnojamojo turto objektus, taip pat ir 945/1000 dalis ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). Taigi, Lietuvos valstybė, per jai atstovaujančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą asmenį veikė kaip nuosavybės teisinių teisių subjektas disponuojantis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Kaip nuosavybės teisinių santykių subjektas veikė ir Vilniaus miesto savivaldybė perimdama nekilnojamąjį turtą savo nuosavybėn.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad galimai aptariamas nekilnojamasis turtas nepriklausė valstybei minėto teisinio santykio pobūdžio nekeičia.

Pareiškėjai taip pat ginčija 945/1000 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 10I2p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. balandžio 29 d. teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo ir taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra nurodžiusi, jog savivaldybės veiksmais, susiję su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgyvendinimu, yra atliekami savivaldybei veikiant ne kaip ne kaip viešojo administravimo subjektui ir yra civilinio teisinio pobūdžio (žr. 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje B. K. v. Panevėžio rajono savivaldybė).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad aptariamu atveju teisiniai santykiai yra civilinio pobūdžio, todėl ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. V., A. K., K. K., G. K. (G. K.), J. Š., S. P. ir V. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.