- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-57-60-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Emilija Akelienė (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jonas Gaidukevičius
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas, Georgijus Zavtrakovas
- Kategorijos
Teisėja Aušra Baubienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Jono Gaidukevičiaus, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 metų lapkričio 6 dienos nuosprendžio, kuriuo R. Ž., perkvalifikavus nusikalstamas veikas iš 1961 m. Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalies (dėl 2000-04-26 veikos) į 2000 m. Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, iš 1961m. Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalies (dėl 2000-05-01 veikos) į 2000 m. Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį, nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį (dėl 2000-04-26 veikos) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį (dėl 2000-05-01 savavaldžiavimo) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos 1961 metų Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalį (dėl 2000-05-01 tyčinio turto sužalojimo) laisvės atėmimu 4 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus, jas iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pritaikius 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuteistajam neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta viena ketvirtąja dalimi.
R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos 1961 metų Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ( 2000-04-02 veika) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Iš nuteistojo priteista 4076,65 Lt nuostolių atlyginimui UAB „Be tabu ir Ko“ naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2000 metų balandžio 26 dieną, apie 7.30 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje, savo statomame name pamatęs sėdinčius namo angoje nepilnamečius M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. S., gim. (duomenys neskelbtini), priėjęs prie jų, iš chuliganiškų paskatų pagriebė nepilnamečiui V. S. už kaklo ir nepilnamečiui M. Š. už rankovės, įstūmė juos į namo vidų, kur pasityčiodamas iš jų liepė nusirengti. Pastariesiems atsisakius ir įkritus į baseino duobę, grasindamas plyta ir ją mesdamas į nepilnametį V. S., pagrasinęs kita plyta, ciniškai privertė abu nepilnamečius nusirengti. Šiems nusirengus iki pusės ir toliau atsisakius nusirengti, įšoko į baseino duobę, sudavė tris smūgius delnu į veidą ir tris kartus spyrė į pilvą nepilnamečiui V. S., sudavė tris smūgius kumščiu nepilnamečiui M. Š. į galvą. Tęsdamas savo veiksmus, jis paėmė nepilnametį V. S. už kojų, apvertė aukštyn kojom ir jį purtė, kad šis išsimautų iš kelnių. Po tokių veiksmų, nepilnamečiams išsirengus nuogai, nepilnamečiui V. S. liepė nusisegti nuo rankos laikrodį, susidėjo jų daiktus į pastarųjų kuprines su mokymo priemonėmis ir išsinešė, palikdamas vaikus nuogus.
Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad 2000 metų gegužės 1 dieną, apie 16 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje, TV-3 laidos „Be tabu“ žurnalistams - redaktorei Jurgai Pridotkaitei ir operatoriui Gvidui Kovėrai atliekant žurnalistinį tyrimą ir filmuojant jo statomą namą, jiems esant prie pastarojo, pareikalavo nefilmuoti, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo tariamą teisę, kuri yra ginčijama, žurnalistams nesutikus jo reikalavimu pateikti nufilmuotą kasetę, atėmė iš operatoriaus Gvido Kovėros vaizdo kamerą „SONY UVW-100 BP Betacam“, nunešė ją į savo butą (duomenys neskelbtini) Kauno r., kur ištraukė iš vaizdo kameros kasetę, tuo nutraukdamas TV-3 laidos „Be tabu“ žurnalistų profesinę veiklą ir padarydamas didelę žalą laidos interesams.
Pagal Lietuvos Respublikos 1961 metų Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu savo bute (duomenys neskelbtini), iš UAB „Be tabu ir ko“ priklausančios vaizdo kameros, atsuktuvo pagalba ištraukdamas vaizdo kasetę, jis tyčia sugadino vaizdo kamerą „SONY UVW-100 BP Betacam“- 3141,62 Lt vertės, bei vaizdo kasetę „Betacam SP B-90 ML BQ“-120,83 Lt vertės, padarydamas UAB „Be tabu ir ko“ bendrą 3262,45 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį kaip nepagrįstą panaikinti. Jis nurodo, kad nuosprendyje dauguma išvadų yra nepatvirtintos jokiais įrodymais arba grindžiamos niekuo nepagrįstais duomenimis, kurie nenagrinėti teismo posėdyje ir neatitinka įstatymo reikalavimų. Anot apelianto, teismas neįvertino visų teisme ištirtų įrodymų ir nenurodė, kodėl jo parodymus, paremtus pagrįstais ir teisme ištirtais įrodymais, atmetė, o prieštaringus parodymus, paremtus nenagrinėtais duomenimis, priėmė. Teismas juos įvertino neteisingai, kadangi jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Nuteistasis teigia, kad negalėjo būti nuteistas už nusikaltimus, dėl kurių nebuvo išduotas Europos arešto orderis, nesutinka su priteistu 4076,65 Lt civiliniu ieškiniu UAB „Be tabu ir Ko“ naudai, tvirtina, kad jis yra nepagrįstas ir kad teismas paskaičiavimų netikslino. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad buvo sugadinta kasetė „B-30 MX“, o ieškinyje pateikta kasetė „B-90 MX“, kuri yra žymiai brangesnė, į ką nebuvo atsižvelgta. Tai, anot nuteistojo, rodo teismo šališkumą, suinteresuotumą ir piktnaudžiavimą suteikta procesine pareiga. Atliekant įrodymų tyrimą teisme taip pat nebuvo įrodyta, jog sutriko televizijos darbas. Jokia televizija dėl sutrikusio darbo pretenzijų nereiškė, nepateikė ieškinio, pats S. B. pareiškė, kad darbas nesutriko ir kad vaizdo kameros nuomotis nereikėjo. Daugumos su civiliniu ieškiniu susijusių dokumentų teisėtumas nuteistajam kelia abejonių: teisme nustatyta, kad sugadinta kasetė yra „B-30 MX“, kurios vertė 42,37 Lt +PVM, o sąskaita pateikta kasetės „B-90 MX“, kurios vertė 120,83 Lt, nėra sąskaitos, išrašytos po 2000-05-01, kurioje būtų užfiksuota, jog pirktas akumuliatorius „Trimpac 14“, kas patvirtina, jog naujas akumuliatorius nebuvo pirktas. Apeliantas teigia, kad iš jo 1129,96 Lt suma priteista nepagrįstai, nes nėra patvirtinta jokiais dokumentais ir kad teismas nesprendė klausimo ir dėl vaizdo kameros nuomos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2000-06-13 išrašytoje pažymoje už kameros nuomą yra įrašyta suma 814,20 Lt, o 2000-06-31 sąskaita LBA Nr. 7821557 už montažą ir filmavimą pateikiama 1109,20 Lt sumai. Iš „Telebetos“ 2000-05-12 išduoto dokumento matyti, kad vaizdo kamera 2000-05-12 buvo sutaisyta, tačiau šių aplinkybių teismas netyrė. Sąskaita už vaizdo kameros nuomą išrašyta praėjus beveik dviem mėnesiams po remonto. Teismui nebuvo pateikta 2000-05-01 sutartis tarp Lietuvos vyskupų konfederacijos įmonės „Katalikų televizijos studija“ ir UAB „Be tabu ir Ko“, kurios pagrindu UAB „Be tabu ir Ko“ galėjo naudotis studijos patalpomis ir joje esančia filmavimo technika. Iš minėtos sutarties matyti, kad studija naudojama laidų ruošimui, bet ne reportažams ar siužetams filmuoti, dėl ko, pasak nuteistojo, nieko bendro su byla negali turėti. Pasak nuteistojo, teismas šių aplinkybių netyrė ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Nėra sutarties, kurioje būtų nurodyta kameros nuomos paskirtis, laikotarpis, apmokėjimo sąlygos. Apeliantas nesutinka su 2000-05-11 sąskaitoje LBA Nr. 9849661 nurodyta 1480,66 Lt suma atsarginėms dalims įsigyti. Teigia, kad iš S. B. parodymų teisme matyti, jog UAB „Be Tabu ir Ko“ tuo metu turėjo penkias vaizdo kameras, dėl ko yra tikimybė, jog atsarginės dalys buvo pirktos joms visoms. Be to, nėra darbų atlikimo akto, kuriame aiškiai būtų nurodyta, kas buvo daroma ir kokios detalės pakeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis neigia kaltę dėl savavaldžiavimo, tvirtina, kad teismo išvados nėra patvirtintos jokiais įrodymais. Nurodo, kad dėl padarytos didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams atlyginimo niekas nesikreipė, nenurodė jos dydžio, kaip to reikalauja įstatymas. Teismas pinigine išraiška nenurodė, kokio dydžio bei kieno teisėtiems interesams ar teisėms žala buvo padaryta. Tvirtina, kad byloje nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kur konkrečiai žurnalistai dirbo. Tai nebuvo ištirta ir teisme. Pasak nuteistojo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl jo kaltės nutraukta televizijos laida, sutrikdytas televizijos darbas. Tai, kad be nuteistojo sutikimo buvo filmuojama jo privačioje valdoje, patvirtina, jog žurnalistų interesai nebuvo teisėti.
Nuteistasis teigia, jog pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį taip pat nuteistas nepagrįstai, kadangi jam inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas jo asmeninėje nuosavybėje, statomame name, kas nėra laikytina vieša vieta. Tvirtina nepadaręs jokių tyčinių veiksmų iš chuliganiškų paskatų, o tik norėjęs apsaugoti savo ir savo šeimos turtą. Anot apelianto, teisme nebuvo tiriama, kuo jo veiksmuose pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas.
Nuteistojo nuomone, nuosprendis turi būti panaikintas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų: byla užbaigta nuosprendžiu be kaltinamojo akto, nuosprendis nemotyvuotas, teismo išvados nėra pagrįstos patikimais ir teisme patikrintais įrodymais, pašalinus visus prieštaravimus bei abejones. Kadangi nebuvo pateikti kaltinimai bei neįteiktas kaltinamasis aktas, jam buvo užkirsta galimybė tinkamai pasiruošti gynybai. Teigia, kad teisme nevisiškai buvo užtikrinta teisė į gynybą, skelbiant nuosprendį jo gynėjas taip pat nedalyvavo, kas neteisingai nurodyta nuosprendyje. Teismas, anot apelianto, privalėjo bylą išnagrinėti jam nedalyvaujant, kuomet jis nebuvo Lietuvos Respublikoje ir vengė atvykti į teismą. Be to, nuosprendžiu nebuvo išspręstas kardomosios priemonės klausimas, tuo pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 307 str. 1 dalies 6 punkto reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, jis buvo kalinamas neteisėtai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą gynėjas argumentuoja tuo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, kurie suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Anot apelianto, teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, numatančias, jog kiekvienas kaltinamasis turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2000-11-22 nutartimi, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2006-11-06, nors ir buvo paskelbta R. Ž. paieška, o byla sustabdyta. Teismas, nusprendęs bylą nagrinėti pagal naujojo Baudžiamojo proceso kodekso taisykles, grubiai pažeidė 2002 m. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Nors byla buvo nagrinėjama 2002 m. Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau kaltinamasis aktas nebuvo perskaitytas, kas iš esmės suvaržė kaltinamojo teises. Teismas, nuteisdamas R. Ž. už nusikalstamų veikų, numatytų 2000 m. Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudžiančias užsienio valstybės išduotą asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn už veikas, už kurias jis nebuvo išduotas. Išvardinti Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai bei tie motyvai, kuriais R. Ž. grindė teismui pareikštuosius nušalinimus, anot apelianto, rodo, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl kardomosios priemonės, o faktiškai iš naujo paskirdamas kardomąją priemonę - suėmimą tokiu procesiniu dokumentu, kuriuo neturėjo teisės išspręsti nurodyto klausimo, dar kartą pademonstravo savo šališkumą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, teismas neišsamiai aiškinosi tikrąsias įvykių aplinkybes, nesiėmė visų įstatymo suteiktų priemonių, kad teisiamajame posėdyje būtų apklausti visi liudytojai bei nukentėjusieji, kas turėjo įtakos nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.
Teismas, pripažindamas R. Ž. kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą 2000 m. Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, neatkreipė dėmesio į tai, kad nuosprendyje esančių išvadų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Neatitinka tikrovės teismo tvirtinimas, jog R. Ž. nuosprendyje paminėtus veiksmus atliko iš chuliganiškų paskatų. Nuteistasis tuos veiksmus, apie kuriuos davė parodymus teisme, padarė tik todėl, kad nukentėjusieji be savininko leidimo įsibrovė į jo statomą namą.
Žemesnės instancijos teismas
Įrodomoji bylos medžiaga neduoda pagrindo daryti išvadą, kad R. Ž. mušė nepilnamečius V. S. ir M. Š.. Teismo medicinos specialistas kūne išorinių sužalojimų nerado, nukentėjusiųjų parodymai šiuo klausimu buvo nenuoseklūs, prieštaravo vieni kitiems. Be to, šie asmenys negali būti laikomi objektyvios informacijos šaltiniu, nes analizuojant jų parodymus matosi noras pabloginti R. Ž. padėtį. Atsižvelgiant į jų asmenybes bei suinteresuotumą bylos baigtimi, teismas negalėjo jų parodymais paremti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, liudytojo A. J. parodymai nepatvirtina R. Ž. kaltinančių teiginių. Statomas gyvenamasis namas nėra vieša vieta, o tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį gali atsirasti tik tuo atveju, kai šiame įstatyme išvardyti veiksmai padaromi viešoje vietoje.
R. Ž. neneigė, jog pagavęs įsibrovusius į jo namą nukentėjusiuosius, liepė jiems nusirengti, kad šie nepabėgtų iki policijos ar jų tėvų atvykimo. Liepimas nusirengti bei rūbų paėmimas galėtų būti vertinami kaip savavaldžiavimas, tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti už savavaldžiavimą būtinas požymis - didelės žalos padarymas asmens teisėms bei teisėtiems interesams. Pasak nuteistojo, jis, sulaikydamas į jo namą įsibrovusius asmenis, siekė tik vieno - nutraukti daromus jo teisių pažeidimus. R. Ž. savo veiksmais gynė Konstitucijos saugomus gėrius. Tomis aplinkybėmis jis negalėjo padaryti nieko kito, kad apsaugotų savo teises. Dėl to jo veikoje akivaizdūs 1961 m. Baudžiamojo kodekso 15 straipsnyje (būtinasis reikalingumas) numatyti požymiai, taigi jo veiksmai nelaikomi nusikaltimu. R. Ž., neleisdamas TV-3 laidos „Be tabu“ žurnalistams filmuoti savo valdoje, nepažeidė jokių įstatymų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. pabrėžiama, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Tuo laiku galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo aiškiai teigiama, kad draudžiama filmuoti, daryti vaizdo bei garso įrašus be asmens sutikimo jam priklausančioje valdoje. Iš bylos medžiagos matosi, kad G. K. filmavo R. Ž. namo viduje, šalia namo esančioje teritorijoje, t.y. nuteistojo valdoje. Kad tai būtent R. Ž. privati valda matosi ir iš nukentėjusiosios J. P. veiksmų bei parodymų. Dėl to teismo išvada apie tai, jog nutraukdamas žurnalistų profesinę veiklą jis padarė didelę žalą TV-3 laidos „Be tabu“ interesams, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Akivaizdu, kad šiuo atveju žurnalistai savo veiksmais pažeidė teisėtus R. Ž. interesus, o pastarojo veiksmai tebuvo atsakas į jo atžvilgiu padarytą teisės pažeidimą. Sprendžiant iš nuosprendžio, net ir teismas nekonstatavo, jog televizijos laidos interesai buvo teisėti, nors baudžiamosios atsakomybės atsiradimui būtina nustatyti būtent teisėto intereso pažeidimą. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos matosi, kad žurnalistų parengta medžiaga vis dėlto buvo parodyta televizijos laidoje. Tai rodo, jog R. Ž. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Byloje esantys įrodymai taip pat neduoda pagrindo tvirtinti, kad R. Ž. įvykdė nusikaltimą, numatytą 1961 m. Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalyje. Byloje yra duomenys apie TV-3 laidos „Be tabu“ tuometinę turtinę padėtį. Buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti skaičiai leidžia galvoti, jog nuosprendyje įrašyta 3262,45 Lt dydžio žala negali būti laikoma žymia, todėl negalima būtų laikyti, kad 2000-05-01 buvo nusikalstamas įvykis. Antra vertus, ir šiuo atveju akivaizdūs būtinojo reikalingumo požymiai. R. Ž. ne vieną kartą prašė nefilmuoti jo privačioje valdoje, tačiau operatorius G. K. nepakluso teisėtam reikalavimui. Po to nuteistasis paprašė atiduoti jam nufilmuotą medžiagą, kad ji nebūtų rodoma televizijos laidoje. Šis reikalavimas taip pat nebuvo įvykdytas. Toliau buvę R. Ž. veiksmai tik parodė, jog kitomis priemonėmis pastarasis negalėjo apginti teisėtų savo interesų, todėl buvo priverstas vaizdajuostę išimti pats. To veiksmo metu buvo sugadinta vaizdo kamera, tačiau padarytoji žala buvo mažiau reikšminga nei toji, kurią padarė televizijos laidos darbuotojai, be sutikimo paviešinę duomenis apie privatų R. Ž. gyvenimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skundus palaikė, prokuroras prašė nuteistojo skundą tenkinti iš dalies, gynėjo skundą atmesti.
Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo skunduose akcentuojami tie patys argumentai, kurie sugrupuotini taip:
dėl esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
dėl Baudžiamojo proceso kodekso 70 straipsnio 1 dalies pažeidimo,
dėl teismo šališkumo,
dėl kaltės pagal visas inkriminuotas veikas,
dėl civilinio ieškinio (nuteistojo skunde).
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis pakeistinas civilinio ieškinio priteisimo dalyje, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kaip esminius Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus skundų autoriai nurodo tai, kad teismas nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teismo posėdyje nenagrinėtais įrodymais, netinkamai įvertino įrodymus, be pagrindo vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Šie apeliacinių skundų argumentai iš esmės yra deklaratyvus, skundų autoriai nenurodo, kokias aplinkybes teismas dar turėjo ištirti, taip pat nenurodo, kokiomis, teismo posėdyje nenagrinėtomis, aplinkybėmis, teismas grindė nuosprendį.
Kolegija konstatuoja, jog baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Baudžiamosios bylos aplinkybės buvo ištirtos pilnai ir objektyviai. Vienas iš nukentėjusiųjų, M. Š. bylos nagrinėjimo metu buvo miręs, jo parodymus teismo posėdžio metu patvirtino apklausta jo motina V. Š.. Nukentėjusiojo G. K. parengtiniame tyrime duoti parodymai ištirti kaip bylos dokumentas. Šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar juos laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas, kurio žinioje yra byla (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1,2 dalys). Kitų teismo posėdyje nedalyvavusių asmenų parodymais ar teismo posėdžio metu netirtais duomenimis, teismas nuosprendžio negrindė. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis). Ši įstatymo nuostata nepažeista.
Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad byla neišnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką taip pat nepagrįstas. Visi procesiniai bylos tyrimo veiksmai atlikti savalaikiai: baudžiamoji byla iškelta 2000-05-01, perduota teismui 2000-10-13, 2000-10-27 kaltinamojo atidavimo teismui terminas pratęstas iki 2000-11-22, kaltinamasis atiduotas teismui 2000-11-22. Bylos nagrinėjimas teisme pradėtas 2000-12-05, posėdis įvyko ir 2001-01-11, šio posėdžio metu kaltinamajam buvo pakeista kardomoji priemonė iš namų arešto į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Į 2001-01-28 posėdį teisiamasis neatvyko, gautas pažymėjimas, kad jis gydosi. Į 2001-04-17 posėdį teisiamasis neatvyko, nenurodęs priežasčių. 2001-05-17 dieną, teisiamajam neatvykus į teismo posėdį, teismas sustabdė bylą, paskelbė teisiamojo paiešką., tai yra, baudžiamoji byla sustabdyta tuomet, kai R. Ž. nuo teismo pasislėpė. Suradus teisiamąjį ir suėmus jį pagal Europos arešto orderį 2006-07-27, bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas, nuosprendis priimtas 2006-11-06. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad procesas byloje užtruko būtent dėl nuteistojo kaltės.
Nežiūrint to, kad nuo teismo R. Ž. pasislėpė ir buvo paieškomas, teisme buvo gauti R. Ž. ir jo gynėjų prašymai bylą nagrinėti kaltinamajam nedalyvaujant. Apylinkės teismas 2006-05-15 nutartimi (t.3, b.l. 129) šiuos prašymus atmetė. Apskųstą nutartį nagrinėjęs Kauno apygardos teismas, atmesdamas skundus konstatavo, kad apylinkės teismas, priimdamas nutartį, teisingai rėmėsi nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įsakymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX – 994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo, priimto 2002-10-29 Nr. IX – 1162, 40 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 246 straipsnio reikalavimų. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, jog bylos nagrinėjimas teisme nedalyvaujant pačiam kaltinamajam galimas tik tuo atveju, kada kaltinamojo vengimas atvykti į teismą nustatomas remiantis paties kaltinamojo raštu pateikta informacija, kad jis atsisako atvykti į teismą, grįžę teismo šaukimai ar panašaus pobūdžio dokumentai su kaltinamojo parašu, patvirtinantys, jog jam žinoma apie teismo posėdžių laiką ir vietą bei pan. Bet kuriuo atveju, tik pats teismas turi teisę nuspręsti, ar galima bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti nedalyvaujant kaltinamajam (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 433 straipsnis ).
Kaip esminį Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimą skundų autoriai nurodo, tai, kad byloje nebuvo surašytas kaltinamasis aktas. Šis argumentas taip pat nepagrįstas. Baudžiamoji byla teisme gauta su kaltinamąja išvada 2000-10-13, galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodeksui. Suradus pasislėpusį R. Ž., įrodymų tyrimas teisme pradėtas paskelbiant kaltinamąją išvadą 2006-09-11, tai yra, galiojant 2003 m. Baudžiamojo proceso kodeksui. Įstatymas nenumatė, kad bylose, kurios buvo atiduotos teismui su kaltinamąja išvada, jas toliau nagrinėjant pasikeitus baudžiamojo proceso įstatymui, turėtų būti surašomas kaltinamasis aktas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įsakymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX – 994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2003-06-19 įst. red. Nr. IX – 1618, įsig. 2003-07-09) 5 straipsnio 1 dalimi, baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003-05-01, nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai, nagrinėjantys baudžiamąją bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka. Šiuo atveju tai padarė teismas, bylą nagrinėjęs pirmąja instancija. Kolegija daro išvadą, jog klausimą dėl to, kad kaltinamasis aktas šiuo atveju neturėjo būti surašytas, pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje išsprendė teisingai. Be to, kaltinamoji išvada buvo išsamesnis procesinis dokumentas, numatantis didesnę aprašomų aplinkybių apimtį, negu kaltinamasis aktas, todėl nelaikytina, kad perskaičius kaltinamąją išvadą (ji kaltinamajam taip pat buvo įteikta nustatytu laiku), o ne kaltinamąjį aktą, buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, nes jis neva nežinojo, nuo ko gintis.
Teisė į gynybą nuteistajam buvo užtikrinta ir kitais atvejais. Atliekant visus procesinius veiksmus, taip pat nagrinėjant bylą teisme, dalyvavo jo pasirinkti gynėjai, kurie reiškė prašymus, teikė skundus.Gynėjas nuteistojo pageidavimu surašė ir apeliacinį skundą dėl nuosprendžio.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 70 straipsnio1 dalies pažeidimo
R. Ž. paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jis du kartus dėl nežinomos priežasties neatvyko į teismo posėdžius. Kauno rajono apylinkės teismo 2001-05-17 nutartimi kardomoji priemonė pakeista suėmimu, paskelbta R. Ž. paieška, baudžiamoji byla sustabdyta.
Apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo R. Ž. nuteisimo už veikas, dėl kurių jis nebuvo išduotas užsienio valstybės, yra nepagrįsti. Asmens perėmimo iš Europos sąjungos valstybės narės tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 69¹ straipsnis, numatantis Europos arešto orderio išdavimą dėl asmens perdavimo Lietuvos Respublikai. Dėl R. Ž. perėmimo buvo išduotas Europos arešto orderis, kuris atitinka šio straipsnio bei Europos arešto orderio išdavimo ir asmens perėmimo pagal Europos arešto orderį taisyklių, patvirtintų 2004-08-26 LR Teisingumo ministro ir LR Generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1R-195/I-114, reikalavimus. Be kita ko, šioje baudžiamojoje byloje išduotame Europos arešto orderyje nurodytos visos nusikalstamos veikos, kurių padarymų R. Ž. buvo kaltinamas.
Dėl teismo šališkumo
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, būtų šališkas. Nušalinimo pagrindai numatyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose bei 2 dalyje nurodyti konkretūs nušalinimo pagrindai. Tokių pagrindų nenustatyta, jų nenurodė ir nuteistasis. Minėto straipsnio 1 dalies 4 punktas numato nušalinimą tuo pagrindu, kai kyla pagrįstų abejonių įstatyme nurodyto asmens nešališkumu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, R. Ž. šešis kartus reiškė nušalinimus prokurorei, tris kartus – bylą nagrinėjančiai teisėjai, vieną kartą – posėdžių sekretorei, tačiau visi nušalinimai buvo pagrįstai atmesti. 2001-01-11, 2006-09-11, 2006-10-04 bylą nagrinėjančiai teisėjai nušalinimus R. Ž. reiškė dėl to, kad ji atmetė prokurorės L. L. nušalinimą. Toks nušalinimo pagrindas nelaikytinas keliančiu pagrįstų abejonių teisėjos nešališkumu. Jokių kitų konkrečių nušalinimo pagrindų nei nuteistasis, nei jo gynėjas nenurodė ir apeliaciniuose skunduose. Juose nurodytas argumentas, kad nuosprendžiu neišspręstas kardomosios priemonės klausimas, taip pat negali būti pagrindu abejoti teisėjos nešališkumu. Ši procesinė klaida ištaisyta 2006-11-14 teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnio 3 dalimi. Nuteistasis šios nutarties neapskundė.
Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį (2000-04-26 nusikalstamos veikos epizodas)
Teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, kaip jau buvo minėta, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Šias aplinkybes patvirtina teisme ištirti
nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, jų neneigia ir pats nuteistasis. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų V. S. ir M. Š. parodymais. Netikėti jais dėl pastarųjų asmenybių ar suinteresuotumo bylos baigtimi, kaip teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, teismui nebuvo pagrindo. Minėtų asmenų parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nėra pagrindo abejoti ir jų parodymų dalimi apie nuteistojo jų atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą. Nors liudytojas A. J. teisme visų aplinkybių neprisiminė, tačiau iš teisme pagarsintų jo parodymų matyti, kad R. Ž., iš operatoriaus paėmęs vaizdo kamerą, nuėjo į savo butą. Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog minėto liudytojo parodymai nepatvirtina R. Ž. kaltinančių teiginių. Tai, kad R. Ž. pasityčiojo iš nepilnamečių V. S. ir M. Š. (vienam iš jų buvo dvylika metų), liepdamas jiems nusirengti ir jų atžvilgiu naudodamas prievartą, tai, kad nepilnamečiai turėjo nuogi, matant pašaliniams asmenims, eiti namo, teismas teisingai vertino kaip aiškų visuomenės negerbimą, pasižymintį nepaprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog minėti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad statomo namo teritorija buvo neaptverta, ten galėjo užeiti bet kas, namas nebaigtas statyti, be langų ir durų, arti gatvės ir daugiabučių namų. Teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo, dėl ko nelaikė, kad nuteistasis šią veiką padarė būtinojo reikalingumo sąlygomis, gindamas savo teises ir teisėtus interesus. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. Ž. ar jo šeimos teisėms ar turtui būtų kilęs realus pavojus, nuo ko būtų reikėję gintis. Nors nepilnamečiai nukentėjusieji žaidė nebaigtos statybos name, nėra duomenų, jog jie būtų sugadinę nuteistojo turtą ar kitaip pasikėsinę į jo teises ar teisėtus interesus.
Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį (2000-05-01 nusikalstamos veikos epizodas)
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už savavališką savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri ginčijama ar pripažįstama, bet nerealizuojama, gynimą nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, padarant didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, teisingai pripažino R. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį.
. Iš bylos medžiagos matyti, kad žurnalistai atvyko parengti siužetą apie nuogai išrengtus vaikus, įgyvendindami savo teisę ginti viešą interesą. Žurnalistų veiksmais buvo siekiama filmuoti siužetą apie skriaudžiamus vaikus, o ne R. Ž. turtą ar nuosavybę. Nuteistasis ir jo gynėjas faktinių įvykio aplinkybių neginčija, tačiau apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistojo neteisėti veiksmai buvo atsakas į jo atžvilgiu padarytą teisės pažeidimą. Toks teiginys prieštarauja faktinėms byloms aplinkybėms, nes, atvirkščiai, bylos medžiaga yra nustatyta, kad pats nuteistasis statomo namo teritorijoje atliko neteisėtus veiksmus nepilnamečių atžvilgiu, ką ir ketino nufilmuoti žurnalistai. Iš paties nuteistojo parodymų teisme (t. 4. b.l. 163) matyti, kad namas buvo statomas ne jo vardu, tik leidimas statyboms išduotas jo vardu. Taigi nėra pagrindo teigti, jog buvo filmuojama R. Ž. priklausančioje valdoje. R. Ž. savo pretenzijas žurnalistams dėl, jo manymu, netinkamo pastarųjų elgesio, galėjo ir privalėjo išreikšti įstatymų nustatyta tvarka, kreipdamasis į valstybines institucijas arba teismą pagal įstatymais ir teisės aktais reglamentuotą piliečių prašymų ir skundų pateikimo bei jų nagrinėjimo procedūrą.
Baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis, o padaryta žala nebūtinai turi būti išreikšta pinigine išraiška. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nenurodo, kokia žala tokiais atvejais laikytina didele. Kolegija daro išvadą, kad padarytą didelę žalą UAB „Be Tabu ir Ko“ teisėms ir teisėtiems interesams patvirtina tai, jog R. Ž., veikdamas savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, atėmė iš operatoriaus jo darbo priemonę – didelės vertės vaizdo kamerą, tokiu būdu neteisėtai nutraukė žurnalistų darbą, dėl ko reikiamu metu nebuvo parengta televizijos laida, sugadinta vertinga vaizdo kamera.
Nelaikytina, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė, veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes joks pavojus jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams dėl žurnalistų veiksmų nebuvo kilęs.
Dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalį (2000-05-01 nusikalstamos veikos epizodas)
1961 m. baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto sužalojimą tyčia. Faktinės turto sužalojimo aplinkybės yra nustatytos, jų skundų autoriai neginčija. Baudžiamasis įstatymas nenumatė šia nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydžio (ji turėtų būti mažesnė, negu didelė turtinė žala, numatyta Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 2 dalyje). Teismų praktikoje padarytos turtinės žalos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 278 straipsnio 1 dalyje, dydis yra siejamas su Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50³ straipsnyje minima žymios žalos sąvoka. Tyčinis turto sužalojimas ar sunaikinimas, nepadaręs žymios žalos, užtraukia administracinę atsakomybę. Tačiau, administracinės teisės nuostatos taip pat nekonkretizuoja žymios žalos sąvokos. Apeliacinio skundo argumentas, kad įvertinant žalos dydį, reikėtų atsižvelgti į bendrovės balanse užfiksuotus rodiklius, yra nepagrįstas. Kiekvienu atveju, ar asmeniui padaryta turtinė žala yra žymi, sprendžia pats nukentėjęs asmuo. Iš bylos dokumentų matyti, kad vien sugadintos vaizdo kameros vertė 3141,62 Lt, tai yra vertingas turtas. Darant išvadą apie tai, ar padaryta žala yra žymi, atkreiptinas dėmesys ne tik į tyčia sužaloto ar sunaikinto turto vertę, bet ir į asmens dėl turto sužalojimo ar sunaikinimo patirtus nepatogumus. Iš nukentėjusiojo civilinio ieškovo S. B. parodymų teisme matyti, kad dėl nuteistojo kaltų veiksmų buvo ne tik sugadinta brangi įranga, bet ir sutrikdytas bendrovės darbas. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad R. Ž. ar jo šeimos teisėms ar turtui būtų kilęs realus pavojus, nuo ko būtų reikėję gintis, tad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog kitomis priemonėmis R. Ž. negalėjo apginti teisėtų savo interesų, dėl ko buvo priverstas vaizdajuostę išimti pats.
Dėl civilinio ieškinio
Kai kurie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio yra pagrįsti. Nuosprendyje civilinis ieškinys išspręstas netinkamai, todėl nuosprendis pakeistinas (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo R. Ž. priteistas 4076,65 Lt turtinės žalos atlyginimas UAB „Be tabu ir Ko“ naudai, panaikintina, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant spręsti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš teismo posėdyje iširtos bylos medžiagos, civiliniam ieškovui priteistą 4076,65 Lt sumą sudaro jo patirta turtinė žala dėl vaizdo kameros remonto, atsarginių dalių (akumuliatoriaus) pirkimo, kameros nuomos bei vaizdo kasetės sugadinimo. Ieškovo pateiktose sąskaitose nurodoma, kad buvo sugadinta vaizdo kasetė „BETACAM SP B – 90 MLBQ“, kurios vertė 120,83 Lt. Tačiau prie bylos prijungta ir kaip daiktinis įrodymas apžiūrėta vaizdo kasetė „Maxell professional BETACAM SP B – 30 MX“, kurios vertė nėra žinoma. Neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti negalima. Sprendžiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka bus patikrinti ir visi kiti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio.
Taip pat panaikintina nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškinio išieškojimas nukreiptas į pinigines lėšas, esančias Kauno rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje. Antstolis S. U. 2005-01-27 mokėjimo pavedimu Nr. 114 (t. 3, b.l. 100) į Kauno rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą pervedė 5000 litų civilinio ieškinio užtikrinimui ir taip R. Ž. buvo apribota nuosavybės teisė į jo lėšas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas galimas tik Baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka. Teismas šiuo įstatymu nustatytos tvarkos, apribodamas R. Ž. 5000 litų nuosavybę, nesilaikė, todėl šios nuosavybės teisės apribojimas panaikintinas ir pinigai grąžintini R. Ž..
Kita nuosprendžio dalis nekeistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, kolegija
nutaria:
Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno rajono apylinkės teismo 2006 metų lapkričio 6 dienos nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. Ž. priteistas 4076,65 Lt turtinės žalos atlyginimas UAB „Be tabu ir Ko“ naudai, bei dalį, kuria civilinio ieškinio išieškojimas nukreiptas į pinigines lėšas, esančias Kauno rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje. Pripažinti UAB „Be tabu ir Ko“ teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pinigines lėšas, 5000 (penkis tūkstančius) litų, esančius Kauno rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje, grąžinti R. Ž..
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuteistojo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą atmesti.