- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-12
- Bylos Nr.
- 2S-61-661/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14171-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- UAB „Balima“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Balima“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6890,73 Lt skolą už nuomą, 473,43 Lt delspinigių, 286,21 Lt palūkanų, 7,75 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, jog nors reikalavimas yra turtinio pobūdžio, šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys yra verslo subjektai, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo veiksmus, liudijančius jo ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, teismui nėra pateikta įrodymų, kad atsakovo finansinė padėtis labai sunki, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - areštuoti atsakovui UAB „Balima“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teisės, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, esančias atsakovui priklausančiose kredito įstaigose, neviršijant ieškinio reikalavimo sumos. Nurodo, kad atsakovas visą sutartimi nustatytą laiką naudojosi nuomojamomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo reikmėmis, tačiau nuo sutarties pasirašymo ir pirmosios sąskaitos iki šios dienos nėra atlikęs nei vieno mokėjimo. Apeliantas mano, kad atsakovo nemokumas nėra laikinojo pobūdžio, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Pažymi, kad ieškovas bandė susidariusią situaciją spręsti taikiai, tačiau atsakovas konkliudentiniais veiksmais parodė, kad taikaus šios situacijos sprendimo nenori ir neketina apmokėti įsiskolinimo. Apeliantas nurodo, jog jis, neturėdamas duomenų apie UAB „Balima“ turtinę padėtį, negali įvertinti, ar 7 650,37 litų suma pačiam atsakovui yra iš tikrųjų didelė ir kyla reali grėsmė reikalavimo ją gražinti įvykdymui.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.
Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, kad atsakovo nemokumas nėra laikinojo pobūdžio, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas. Pažymi, kad ieškovas bandė susidariusią situaciją spręsti taikiai, tačiau atsakovas konkliudentiniais veiksmais parodė, kad taikaus šios situacijos sprendimo nenori ir neketina apmokėti įsiskolinimo. Apeliantas nurodo, jog jis, neturėdamas duomenų apie UAB „Balima“ turtinę padėtį, negali įvertinti, ar 7 650,37 litų suma pačiam atsakovui yra iš tikrųjų didelė ir kyla reali grėsmė reikalavimo ją gražinti įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Taigi aplinkybę, jog ieškovo pareikštas atsakovui reikalavimas yra didelis turėjo įrodyti ieškovas. Byloje tokią išvadą pagrindžiančių įrodymų nėra, t. y. ieškovas, pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodinėjo atsakovo sunkios finansinės padėties, nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie atsakovo ketinimą perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Be to, ir kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Vien ta aplinkybė, jog ginčas tarp šalių - turtinio pobūdžio ir tai, kad ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be kita ko, teismas pažymi, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant jų paskirtį, visuomet turi būti siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau, nei reikia teisėtų tikslų pasiekimui. Pirmosios instancijos teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nei viešojo intereso, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.