Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Ž. atstovo advokato Domo Pakėno apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimo R. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. Ž. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad jis, būdamas UAB „HUGĖ“ (toliau – ir Įmonė) priklausančios parduotuvės „CHAMPION“ vadovu, 2010 m. balandžio 1 d. leido pardavėjos pareigose nelegaliai dirbti D. N., nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties bei nepranešus apie įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais R. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje R. Ž. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad D. N. realiai dirbo UAB „Hugė“ naudai – (b. l. 3, 6, 8, 10). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 6), patikrinimo akto (b. l. 8), D. N. paaiškinimo (b. l. 10) ir VDI atstovės parodymų teisme (b. l. 54) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, D. N. atliko pardavėjos-kasininkės darbo funkcijas, su R. Ž. buvo susitarta dėl darbo sąlygų (darbo ir poilsio laiko) bei atlyginimo. Tai, kad D. N. dirbo pirmą dieną ir atlyginimas dar nebuvo sumokėtas, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdama D. N. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Nors tiek R. Ž. savo paaiškinime (b. l. 11), tiek liudytoja T. S. (b. l. 48) bei pati D. N. parodymuose teismo posėdžio metu (b. l. 54) nurodė, kad pastaroji nedirbo, o belaukdama direktoriaus tik norėjo pažiūrėti kaip vyksta darbo procesas, apžiūrėti parduotuvę, teisėjų kolegija abejoja šių parodymų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pažeidėjo ir liudytojų T. S. bei D. N. parodymai prieštarauja bylos medžiagoje nurodytiems faktams ir pačios liudytojos D. N. pirminiame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, pagrįstai darė išvadą, jog tokia pažeidėjo versija laikytina bandymu išvengt atsakomybės, o liudytojų D. N. ir T. S. parodymai laikytini bandymu pažeidėjui padėti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti VDI atstovės L. K. parodymų bei D. N. pirminio paaiškinimo patikimumu.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliantas teigia, kad R. Ž. nėra darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, todėl jis nėra tinkamas subjektas, kuris gali būti traukiamas atsakomybėn už nelegalų darbą. Teisėjų kolegija tokį apelianto teiginį laiko nepagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasakęs, kad administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo gali būti traukiami keli asmenys – tiek įmonės vadovas, padaręs pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikęs darbuotojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, Administracinių teismų praktika Nr. 7). Šiuo atveju, remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad D. N. dėl darbo atlikimo, darbo apmokėjimo, darbo tvarkos (darbo ir poilsio laiko) tarėsi su R. Ž., o ne su Įmonės direktorium D. R.. Be to, nors UAB „Hugė“ parduotuvės vedėjo pareiginiuose nuostatuose (toliau – nuostatai) nėra nustatytas įpareigojimas sudaryti su darbuotojais darbo sutartis, tačiau iš nuostatuose įvardintų tam tikrų parduotuvės vedėjo pareigų, teisių bei atsakomybės (b. l. 31-35 – 4, 14, 28, 32, 33, 34, 36.1, 36.4, 36.6, 36.7, 37.2, 37.5, 37.6, 37.7 nuostatų punktai) akivaizdu, kad de facto R. Ž., eidamas parduotuvės vedėjo pareigas, buvo įgijęs daug su darbo santykiais susijusių funkcijų. Taigi, nors darbo sutarčių sudarymo funkciją atliko įmonės direktorius D. R., tačiau R. Ž. realiai organizavo darbuotojų darbą konkrečioje Įmonės parduotuvėje, todėl jis yra tinkamas subjektas, traukiant asmenį atsakomybėn už nelegalų darbą. R. Ž., susitaręs su D. N. dėl visų darbo sutarties sąlygų ir leidęs jei dirbti iki rašytinės darbo sutarties sudarymo, padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 41³ straipsnyje.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. Ž. atstovo advokato Domo Pakėno apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.