Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-02-03 · Administracinė byla Nr. I1-1405-595/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-03Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-07-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-03
Bylos Nr.
I1-1405-595/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03907-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Vita Valeckaitė (pirm.)
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I1-1405-595/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03907-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 900 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo-izoliatoriuje kalėjime, kuriose kamerose, nepamena. Nurodė, koks buvo kamerų plotas, baldų užimamas plotas, kad buvo laikomi po du.

Nurodė, kad buvo blogas apšvietimas, degė tik viena 20 vatų lemputė, langai praleido mažai dienos šviesos. Tai sukėlė jam akių skausmą.

Taip pat nebuvo ventiliacijos, patalpose buvo drėgna. Išskalbti rūbai nedžiūvo.

Kameroje buvo tualetas, kuris nebuvo atskirtas nei siena, nei pertvara nuo bendros patalpos. Nebuvo atskiros tualeto ventiliacijos. Buvo nuolat stebimas kitų asmenų ir pareigūnų.

Nurodė, kad gaudavo 1 tualetinio popieriaus ritinėlį per mėnesį. Popieriaus kokybė buvo prasta, jis šiurkštus.

Taip pat nurodė, kad kamerų patalpų būklė buvo avarinė ir antisanitarinė. Paskutinį kartą remontas buvo darytas tik 1994 metais.

Nurodė, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai.

Teigia, kad 1 valandos pasivaikščiojimo teisė prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo praktikai.

Nurodė, kad kameroje buvo tarakonų, kitų parazitų (blakių). Negalėdavo užmigti, nes sukandžiodavo.

Taip pat nurodė, kad daugelio pareigūnų elgesys jo atžvilgiu buvo sadistiškas.

Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu jo gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Tai sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 22-33).

Pateikė gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją.

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. PĮĮET 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.

Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo ir tai, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx kaip ir numatyta HN 134:2015 14 p. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Nurodė, kad Vilniaus PN (iki 2019-04-01 Lukiškių skg. 6, gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

Paaiškino, kad visiems nuteistiesiems buvo išduodamos higienos priemonės, kaip tai reglamentuota teisės aktais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. III - io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I - ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

Pažymėjo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas J. K. ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai įtakojo tiesiogiai pareiškėją ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečiais neigiamas pasekmes.

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1-2).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Į bylą pateikti atsakovės atstovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017-01-19 J. K. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje); 2017-01-20 perkeltas į kamerą Nr. 164, plotas - 7,86 m² (2 asmenys kameroje); 2017-01-21 - 2017-02-07 kameroje Nr. 164 (2 asmenys kameroje); 2017-02-08 paleistas į laisvę. 2018-07-18 J. K. atvyko į Lukiškių TI - K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, plotas - 7,31 m² (2 asmenys kameroje); 2018-07-19 perkeltas į kamerą Nr. 292, plotas - 7,80 m² (2 asmenys kameroje); 2018-07-20 - 2018-07-24 kameroje Nr. 292 (2 asmenys kameroje); 2018-07-25 išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2018-09-11 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2018-09-12 kameroje Nr. 106 (1 asmuo kameroje); 2018-09-13 perkeltas į kamerą Nr. 358, plotas - 7,77 m² (1 asmuo kameroje); 2018-09-13 išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. - posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 - Nr. 257; 2012 m. - posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386 - Nr. 395; 2015 m. - posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406 - Nr. 417; 2016 m. - posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418 - Nr. 426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėtina, kad teismas, neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, nors pareiškėjas skunde nurodė kamerų, kuriose buvo laikomas, plotą (8 kv. m.), baldų išmatavimus, kad buvo laikoma po du žmones, kad vienam asmeniui teko po 4 kv. m. ploto, neatskaitant baldų užimamo ploto, tačiau pareiškėjas šių nurodytų aplinkybių nepateikia kaip jo teisių pažeidimo. Todėl teismas dėl to nepasisako. Juolab, pažymėtina tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, vienam asmeniui tenkantis plotas tokiu atveju turi būti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, iš kurio neturi būti eliminuojamas baldų užimamas plotas.

Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Todėl vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vietos įrengimas atitiko sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas sanitariniam mazgui uždengti buvo įrengtos užuolaidos. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė.

Pagal TIĮET 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taigi, nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint atliekantį gamtinius reikalus kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse. Pareiškėjas nurodydamas, kad dažno pareigūno elgesys jo atžvilgiu buvo netgi sadistiškas, šiai aplinkybei pagrįsti, nenurodė konkrečių faktų ar įvykio dėl konkretaus pareigūno elgesio jo atžvilgiu, lėmusio jo tam tikrą teisių pažeidimą. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė yra pagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žiaurų ar sadistišką elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.), tuo metu, kada pareiškėjas buvo kamerose su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 26 paras.

Pareiškėjas teigia, kad kameros buvo avarinės būklės, senai remontuotos. Tačiau konkrečių jo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenurodė, nusiskundimų nepagrindė. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles.

Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose buvo parazitų, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių konkrečių įvykių, faktų dėl šio jo teisių pažeidimo, tiesiogiai įtakojusių jam sukeltas neigiamas pasekmes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, buvo išduodamas tam skirtas inventorius ir valymo priemonės. Pareiškėjas skunde neneigia šių aplinkybių. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama (b. l. 61-64, 65-68). Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nėra pateiktų duomenų ir įrodymų apie pareiškėjo nurodomus pažeidimus šiais aspektais.

Pareiškėjo teigimu kamerose buvo blogas natūralus dienos apšvietimas, taip pat, kad kameroje degė viena 20 vatų lemputė. Taip pat teigia, kad buvo bloga ventiliacija.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 11.6 papunktį, gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą (PĮĮET 11.5 papunktis). Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 14 punktu, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitinkantis teisės aktų reikalavimus (PĮVTT 16.7 punktas). Pažymėjo, kad kamerose buvo naudojamos sveikatai nekenksmingos lemputės. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės, perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitinka Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Pareiškėjas skunde nurodė, kad langų išmatavimai buvo 110 cm x 90 cm, ir tai atitinka PĮĮET 11.5 papunkčio reikalavimus. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl lemputės, apšvietimo, vertina kritiškai, jie nepagrįsti, neišsamūs, deklaratyvūs. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai jam kilo neigiamos pasekmės dėl tariamų pažeidimų. Nors nurodė, kad dėl blogo apšvietimo skaudėjo akis, tačiau iš byloje pateiktų pareiškėjo medicininiuose dokumentuose esančių įrašų nenustatyta, kad su tokio pobūdžio sveikatos sutrikimais pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus ar kad būtų gydytas dėl akių skausmo (b. l. 70-77). Nenustatyta, kad pareiškėjo minimi kamerų netvarkos, avarinės būklės, apšvietimo, ventiliacijos, kiti higienos normų trūkumai būtų fiksuoti kompetentingų institucijų. Pareiškėjas su tokio turinio skundais nesikreipė į įstaigos administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Atsakovės atstovas pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, taip pat nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose. Atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose nenumato galiojantys teisės aktai.

Iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) patikrinimo aktų bylai aktualiu laikotarpiu nenustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tame tarpe ir kamerose Nr. 117, 164, 114, 292, 106, 358 nustatyti higienos reikalavimų (ventiliacijos, apšvietimo, drėgmės, kamerų tvarkos, būklės) pažeidimai (b. l. 36-39, 44-46, 48-50). Todėl remiantis išdėstytu, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kas sukėlė pavojų jo sveikatai, atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nebuvo laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi. III - io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I - ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Taigi, teismas, remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo manyti priešingai, abejoti teikiama informacija, kurios pareiškėjas nepaneigia jokiais įrodymais. Savo nusiskundimus pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai įtakojusio jo asmenį, pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundė nurodė, kad 1 valandos pasivaikščiojimas prieštarauja Europos komiteto išaiškinimui.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 - ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose. Be to, teismas atsižvelgia, kad Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Be to, teismas pažymi, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, jog reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimo teisę jis turėjo. Konkretaus savo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenurodo.

Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo išduotas tik 1 tualetinio popieriaus ritinėlis, be to, popierius buvo nekokybiškas.

Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas buvo aprūpintas pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - ir Norma). Vadovaujantis Norma Lukiškių TI-K visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo skirta higienos priemonių mėnesio norma: tualetinis popierius (vyrams - 1 vnt., moterims - 2 vnt.), 200 gr. skalbiamojo muilo, 100 gr. tualetinio muilo, pagal nustatytą bendrą tvarką buvo išduodama mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Pareiškėjas neneigia, kad 1 ritinėlis tualetinio popieriaus jam buvo išduotas. Argumentas, kad ši higienos priemonė nekokybiška ir tokiu būdu yra pareiškėjo teisių pažeidimas, nepagrįstas ir neįrodytas, be to, subjektyvaus, deklaratyvaus pobūdžio.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Norma, galiojančia nuo 2017 metų, higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Tuo atveju, kai suimtasis (nuteistasis) per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Vadovaujantis Norma higienos reikmenys: tualetinis popierius (3 vnt. - vyrams, 4 vnt. - moterims ritinėliai), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nenustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją būtų kreipęsis su raštiškais prašymais pagal Normą dėl papildomų higienos reikmenų išdavimo.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (dabar Vilniaus PN) pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 26 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 40 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 900 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti priteistina 40 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. K. 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė