Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. D. (toliau – R. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarimo R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal ATPK 284 str. 1 d. nuostatas, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, kurių vertinimas priskiriamas išskirtinai organo (šiuo atveju teismo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencijai. Sutinkamai su ATPK 257 str. organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, vertinant juos nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. D. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir tokiu būdu naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo nutarimą, remiantis R. D. apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas priskiriamas išskirtinai teismo (organo), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, kompetencijai, todėl vien tai, kad teismas atmetė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nelaikytina esmine aplinkybe, kurios pagrindu galima būtų konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą.

ATPK 163² str. 1 d., už kurio pažeidimą 2016-04-05 Kauno apylinkės teismo nutarimu R. D. buvo pripažintas kaltu, numato administracinę atsakomybę už akcizais apmokestinamų prekių (išskyrus energinius produktus ir elektros energiją) įsigijimą, laikymą, gabenimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką, prekybą tokiomis prekėmis be banderolių ar kitų specialių ženklų arba su seno pavyzdžio banderolėmis, kai neteisėtai įsigytų, laikomų, gabenamų, naudotų ar realizuotų prekių vertė neviršija dviejų minimalių gyvenimo lygių (MGL). Atsižvelgiant į šios teisės normos dispoziciją, akivaizdu, kad ji suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius biokuro, bioalyvos gabenimo ir laikymo, taip pat naftos produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarką. Ją reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010-12-27 įsakymu Nr. VA-117 patvirtintų Naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 p. inter alia įtvirtinta, kad ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, turi laikytis šių Taisyklių 12–13, 18–20 punktuose nustatytų reikalavimų, kai laiko ar gabena degalus savo reikmėms kilnojamosiose talpyklose, kurių bendras tūris nuo 40 litrų iki 450 litrų įskaitytinai. Tuo tarpu sutinkamai su Taisyklių 18 p., šių Taisyklių 5 punkte nurodyti asmenys privalo saugoti laikomų naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų įsigijimo ir (ar) gabenimo dokumentus tol, kol laikomi tie produktai.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2015-09-07, 10.30 val. R. D., gyv. (duomenys neskelbtini), sandėliuke laikė 53.9 litrus dyzelino, įsigyto Rusijoje, kuris neatitinka Lietuvoje vartojamų automobilių degalų (dyzelino) Privalomųjų Kokybės rodiklių reikalavimų. Byloje nustatyta, kad R. D. laikyto dyzelino muitinė vertė atitinka 50,127 eurus, t. y. iki dviejų minimalių gyvenimo lygių (MGL), reikalaujamų administracinei atsakomybei pagal ATPK 163² str. 1 d. nuostatas kilti. Be to, R. D. nepateikė degalų įsigijimo dokumentų (b. l. 3).

R. D. apeliaciniu skundu iš esmės neneigia aukščiau aptartų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nevertino, jog dalis (duomenys neskelbtini) esančiame sandėliuke (jo teigimu, priklausančiame A. G.) rasto kuro priklausė A. G.. Apelianto teigimu, esant tokioms aplinkybėms, bendras jo ir A. G. laikytas kuro kiekis, t. y. 53.9 litrai, neviršijo Taisyklių 5 p. nustatyto kuro kiekio, kuriam laikyti kuro įsigijimą patvirtinantys dokumentai nereikalingi. Tačiau, patikrinus administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, įvertinus visus nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais apelianto argumentais teisinio pagrindo nėra.

Sutinkamai su komentuojamų Taisyklių 5 p., ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, turi laikytis šių Taisyklių 12–13, 18–20 punktuose nustatytų reikalavimų, kai laiko ar gabena degalus savo reikmėms kilnojamosiose talpyklose, kurių bendras tūris nuo 40 litrų iki 450 litrų įskaitytinai. Atsižvelgiant į lingvistinį šios teisės normos aiškinimą, akivaizdu, kad asmeniui inkriminuojant Taisyklių 5 p. pažeidimą nei institucijoms, taikančioms administracinę atsakomybę, nei teismams pareiga nustatyti atskirai kiekvienam gyvenamojoje vietoje, kurioje buvo rastas kuras, gyvenančio asmens kuro dalį, nenumatyta. Pakanka nustatyti bendrą kuro kiekį, kuriam viršijus 40 l, taikomos Taisyklių 12-13, 18-20 punktų reikalavimai, be viso ko, numatantys ir pareigą saugoti laikomų naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų įsigijimo ir (ar) gabenimo dokumentus tol, kol laikomi tie produktai. Tokiu būdu. R. D. apeliacinio skundo argumentai, susiję su komentuojamų Taisyklių 5 p. išaiškinimu, vertintini kaip deklaratyvūs.

Analogiška išvada darytina įvertinus ir R. D. apeliacinio skundo teiginius dėl sandėliuko (kuriame buvo rastas netinkamai laikomas kuras) priklausomybės. Duomenų, patvirtinančių, jog minėtas sandėliukas priklauso A. G., nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta. Tačiau, net ir esant priešingai, vis tik konstatuotina, jog tiek A. G., pateikdama teismui prašymą grąžinti dalį jai priklausančio kuro (b. l. 34), tiek R. D., patvirtino, jog jie gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, todėl tai, kam analizuojamo pažeidimo padarymo metu priklausė patalpa, kurioje buvo rastas netinkamai laikomas kuras, esminės reikšmės R. D. veiksmų kvalifikavimui neturi.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, duomenų, patvirtinančių, jog dalis rasto kuro priklauso A. G., nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apygardos teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys nevienkartinį A. G. išvykimą į Rusijos Federacijos Respubliką ir grįžimą iš jos. Remiantis jais, spręsti, jog A. G. kiekvieną kartą grįždama iš Rusijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką įsiveždavo leidžiamą įsivežti kiekį degalų (kaip tai apeliaciniame skunde nurodo R. D., pateikdamas ir tikslius apskaičiavimus, kiek kuro per visus A. G. išvykimo į Rusiją kartus, ji galėjo parsivežti), teisinio pagrindo nėra.

Sprendžiant R. D. kaltės klausimą apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į prieštaringus apelianto paaiškinimus, duotus skirtingose proceso stadijose. Remiantis 2015-09-07 R. D. rašytiniu paaiškinimu, jis važinėja į Rusiją apsipirkti, iš kur kiekvieną kartą be kitų daiktų parsiveža ir leistiną kiekį (20 litrų) dyzelino, kurį perpila į didesnę talpą ir savo gyvenamo namo kieme esančiame sandėliuke laiko savo reikmėms. Papildomai R. D. paaiškino, kad apie tai, jog savo reikmėms negalima laikyti daugiau nei 40 litrų degalų, jis nežinojo (b. l. 4). Iš šio paaiškinimo turinio analizės akivaizdu, kad juo R. D. neneigė savo gyvenamo namo kieme esančiame sandėliuke laikęs daugiau nei 40 litrų degalų, tačiau tokius savo veiksmus jis paaiškino nežinojimu. Kaip matyti iš 2016-03-23 administracinio teisės pažeidimo protokolo, R. D. savo kaltę jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padaryme jau pripažino visiškai, pažymėdamas, jog dėl padaryto jis gailisi (b. l. 3). Tokiu būdu akivaizdu, kad nei teikdamas savo rašytinius paaiškinimus, nei juo labiau administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu apie tai, kad dalis rasto ir paimto kuro priklausė ir A. G., R. D. neužsiminė, šią versiją, sutinkamai su nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, pateikdamas tik po 2016 m. kovo 23 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, Kauno apylinkės teismui pateikdamas prašymą grąžinti jam priklausantį policijos paimtą dyzelinį kurą (b. l. 39). Šios pozicijos R. D. laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, be viso ko, pažymėdamas, kad kuro įsigijimą patvirtinantys dokumentai analizuojamu atveju jam nebuvo reikalingi, kadangi jis iš Rusijos kiekvieną kartą parsiveždavo leidžiamą kiekį degalų, o kadangi viso kiekio neišnaudodavo, jį sandėliuodavo savo turėtoje talpoje (b. l. 35-36).

Esant aptartiems prieštaravimus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymuose, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismų praktiką, pagal kurią, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais, netikslinga, kadangi jis, gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių, bei nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių R. D. teiginius, vadovautis vien tik jo parodymais bei jų pagrindu konstatuoti jo nekaltumą, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus ir tai, kad aukščiau išdėstytus apelianto parodymus paneigia 2015-09-07 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo J. D. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, remiantis kuriomis, R. D. pareigūnams patvirtino, jog jo gyvenamojo namo kiemo sandėliuke rastas kuras priklauso jam, laiko jį savo asmeniniam naudojimui (b. l. 5).

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir byloje esančiame A. G. 2016-03-29 prašyme grąžinti policijos pareigūnų paimtą kurą, užfiksuotos aplinkybės, patvirtinančios apelianto parodymus dėl kuro priklausomybės. Šiuo aspektu būtina įvertinti galimą A. G. suinteresuotumą bylos baigtimi bei atsižvelgti į tai, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius jos teiginius, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Jų nepateikė ir pati A. G..

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus bei patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. D. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² str. 1 d.. Pripažindamas R. D. kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesniosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Nors apeliaciniu skundu R. D. nurodo ir tam tikrus procesinius pažeidimus, teigdamas, kad policijoje jam buvo įteiktas iš anksto, jam nedalyvaujant, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau, sutikti su šiais apelianto argumentais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą, teisinio pagrindo taip pat nėra. Šiuo aspektu analizuojant R. D. atžvilgiu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo turinį, pastebėtina, jog jame po R. D. paaiškinimu, kuriuo savo kaltę dėl padaryto pažeidimo jis pripažino visiškai, yra apelianto parašas (b. l. 3). Nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu R. D. neginčija šioje vietoje esančio jo parašo autentiškumo, kas, įvertinus tai, jog protokole neužfiksuotos jokios administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pastabos dėl galimai netinkamai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo ar jo surašymo tvarkos, aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai atmesti R. D. teiginius dėl jo apeliaciniame skunde įvardintų procesinių pažeidimų. Jie analizuojamu atveju nenustatyti.

Tokiu būdu, įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, R. D. apeliacinis skundas atmetamas, o 2016-04-05 Kauno apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.