- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-26
- Bylos Nr.
- eI3-2216-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00368-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- V. B., A. K., Kauno teritorinė muitinė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, V. B. (V. B.), A. K., dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
D. K. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 1A-23; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-4 (7-142/2019); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstomą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą.
Minėtu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis – V. B. ir A. K. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei 2016 m. kovo 17 d. apie 2:00 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per pasienio ir muitinės kontrolės postą, tarp valstybės sienos ženklų Nr. 0455 ir 0456, esančių (duomenys neskelbtini) ribose, Šalčininkų r., kontrabandos būdu pergabeno 12004 vnt. cigarečių pakelių „Fest“. Minėtu teismo nuosprendžiu nuspręsta 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos rinktinėje, esančioje Alytaus g.1, Varėnoje, savadarbius naščius, saugomus VSAT Varėnos rinktinėje, konfiskuoti ir sunaikinti.
Pažymi, kad Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-23, kuriuo nuspręsta pripažinti Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112, priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytus faktus ir jame išdėstytus teisinius argumentus, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d., galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte buvo nustatyta, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju ne Bendrijos prekes, t. y. 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, į Bendrijos muitų teritoriją buvo bandoma įgabenti neteisėtai kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną; kad VSAT pareigūnai sulaikė pareiškėją bei kitus asmenis gabenant prekes ir užkirto kelią neteisėtam ne Bendrijos prekių patekimui į Bendrijos teritoriją; kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, 12004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Dėl to, kas nurodyta, pareiškėjas ne tik kad nepadarė ir neturėjo jokios fizinės galimybės padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms, minėtos prekės negalėjo būti parduotos ar kitaip realizuotos, todėl Bendrijos prekėms ir saugomoms vertybėms negalėjo būti padaryta ir nebuvo padaryta žala. Tad pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuotos į valstybės biudžetą mokėtinos mokestinės prievolės.
Nurodo, kad 2013 m. spalio 7 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo patvirtintas Europos Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies e punktas nustato, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Minėto straipsnio f dalyje įtvirtinta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019 yra konstatavęs, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Pažymi, kad pareiškėjo neteisėta veika nors ir padaryta anksčiau (2016 m. kovo 17 d.), tačiau prekės konfiskuotos ir sunaikintos jau po 2016 m. gegužės 1 d., po Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies ei ir f punktų pakeitimų. Todėl nuo 2016 m. gegužės 1 d., nepaisant to, kada akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamos prekės buvo sulaikytos, bet jei jos vėliau konfiskuotos ir sunaikintos, todėl asmenų, neteisėtai atgabenusių prekes į Bendrijos teritoriją, atžvilgiu taikytina Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. gegužės 1 d.
Pažymi, kad pareiškėjui skundžiamu sprendimu net negalėjo būti priskaičiuotos mokestinės prievolės, tuo labiau jam negalėjo kilti pareiga tokias mokestines prievoles įvykdyti. Nagrinėjant Pareiškėjo skundą, nebuvo atsižvelgta į Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte bei Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose įtvirtintus imperatyvus bei kitas mokestinių teisės aktų nuostatas. Dar daugiau, tokiu skundžiamu sprendimu pažeisti ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principai.
Nurodo, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą ar neapskaičiuotą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Pareiškėjo atžvilgiu priskaičiuoti delspinigiai nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., kurių suma sudaro 9775 eurų. Tačiau pati mokestinė prievolė, už kurios neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą priskaičiuoti delspinigiai, priskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d. Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. (daugiau kaip 41 mėnesį) nebuvo pavėlavęs ar nesumokėjęs nustatyto mokesčio, nes minėtu laikotarpiu mokestis jam net nebuvo priskaičiuotas. Delspinigiai jam priskaičiuoti už 1257 dienas, tačiau MAĮ 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių administratorius apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Mokesčių administratorius ne tik kad nepagrįstai pareiškėjui priskaičiavo mokėtinus delspinigius, bet ir nepagrįstai ir neteisėtai taikė tokią delspinigių skaičiavimo trukmę.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Būtent tokia skolos muitinei atsiradimo data ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2016 m. kovo 17 d., tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, numatęs skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto vežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, reglamentuoja tik tuos neteisėto prekių įvežimo atvejus, kurie įvyko nuo 2016 m. gegužės 1 d., nes ši teisės norma įsigaliojo nuo 2016 m. gegužės 1 d.
Pažymi, jog Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte yra nurodyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamai bylai iškelti.
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 konstatuota, kad cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje, todėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto norma negali būti taikoma.
Nurodo, kad pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą, deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Vadinasi, mokesčiai turėjo būti sumokėti prekių išleidimo metu, t. y. tą dieną, kai neteisėtai įgabentos cigaretės pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748, patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 6.2 papunktis). Sąjungos muito kodekso 114 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o, mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčių administratoriaus apskaičiuoto nedeklaruoto mokesčio, ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėtino termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Pažymi, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę neatsirado, nes pareiškėjas muitinės sprendimą apskundė (MAĮ 10 straipsnio 1 dalis).
Nurodo, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 patvirtintų Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 3.1 papunktis nustato, kad F tipo muitinės sandėlis yra skirtas saugoti, apskaityti ir realizuoti Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų valstybės institucijų sulaikytas ir (arba) konfiskuotas Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes. Minėtų taisyklių 14 punktas nustato, kad muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, nedelsdamas turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti muito, PVM bei akcizo delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto patekimo į Bendrijos teritoriją dienos iki skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo pranešta apie skolą muitinei, surašymo dienos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą, kuriame nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog iš įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 matyti, kad cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje. Todėl atsižvelgiant į tuo metu buvusi teisinį reglamentavimą nėra pagrindo ginčo atveju neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto prasme. Todėl Kauno TM, įvertinusi teismo nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, bei vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 9PM190112 pripažino pareiškėją kartu su kitais bendrininkais solidariais skolininkais muitinei ir įpareigojo sumokėti mokestinę prievolę (skolos atsiradimo data 2016 m. kovo 17 d.).
Pažymi, kad Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai taikomi nuo 2003 m. spalio 30 d., minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiti šio kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, taip pat taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f ir g punktus skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo metu arba vėliau konfiskuojamos, sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, ir kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų nevykdymo priežastis yra visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure arba muitinės duotų nurodymų; taikant šį punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei yra materialinės normos, todėl jos taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normos, tai yra tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.
Nurodo, kad pagal MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarką delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apskundė Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 sprendimą Nr. 9PM190112, Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 pagrįstai pažymėjo, kad teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą), nėra atsiradusi. Ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo dieną – 2016 m. kovo 17 d., todėl Kauno TM pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, akcizo ir PVM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Muito delspinigiai pareiškėjui pradėti skaičiuoti 2016 m. gegužės 1 d. vadovaujantis Sąjungos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 9PM190112, Muitinės departamento 2019 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1A-223 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) 2020 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-4 (7-142/2019) teisėtumo bei pagrįstumo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad minėtais Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimais pareiškėjui ir kitiems bendrininkams apskaičiuota skola muitinei (1 521 Eur, akcizas – 20 473 Eur, PVM – 5 173 Eur, muito delspinigiai – 104 Eur, akcizo delspinigiai – 7 720 Eur, PVM delspinigiai – 1 951 Eur) turėjo būti pripažinta išnykusi Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto ir Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų pagrindu; neteisingai yra apskaičiuoti delspinigiai ir skolą muitinei apskaičiavo ne tas teisės subjektas.
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, nustatyta ir (pareiškėjo neginčijama), kad pareiškėjas ir kiti bendrininkai neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 12004 pakeliais cigarečių „Fest“, paženklintų Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio ženklais (banderolėmis), t. y. nepažymėtomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė sudarė 29807 Eur. Pareiškėjo ir kitų bendrininkų neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis juridinis faktas, kuris ir sąlygojo skolos muitinei atsiradimą buvo nustatytas 2019 m. kovo 17 d. Todėl būtent nuo šios datos, vadovaujantis Bendrijos mokesčių kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 214 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsirado skola muitinei, už kurios sumokėjimą, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi ir 213 straipsniu, solidariai atsako pareiškėjas ir kiti bendrininkai.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, neginčydamas skolos muitinei atsiradimo bei jo ir kitų bendrininkų pripažinimo solidariais skolininkais aplinkybių, skunde teismui pažymi, kad ginčo atveju egzistuoja aplinkybės, leidžiančios atsiradusią skolą muitinei pripažinti išnykusia.
Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 9PM190112 nusprendė D. K., V. B. ir A. K. pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei. Apskaičiuoti jiems mokestinę prievolę: muitą – 1521, akcizą – 20473 Eur ir PVM – 5173 Eur, apskaičiuoti ir delspinigius bei įpareigoti minėtus asmenis teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę muitinei.
Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1A-233 patvirtino minėtą Kauno TM 2019-08-26 sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu apskundė jį Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Žemesnės instancijos teismas
Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis tiesiogiai įtvirtina solidarią skolininkų atsakomybę, numatydamas, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos taip pat yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą (žr., pvz. LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015). Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., ESTT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje C-414/02; LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).
Pareiškėjas savo skunde teigia, jog jo veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d. galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkte numatyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo momentu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Taip pat skunde nurodoma, kad, į Bendrijos muitų teritoriją nors ir neteisėtai įvežta prekė negalėjo būti parduota, taigi, remiantis konkurencijos normomis, negalėjo padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms, nes pareiškėjo neteisėta veika buvo nutraukta ne Bendrijos prekes įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, tačiau tuo pat metu prekės VSAT pareigūnų buvo sulaikytos, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. Nl-117-365/2017, konfiskuotos ir sunaikintos. Tokie veiksmai, pareiškėjo teigimu, buvo atlikti tik po to, kai minėtas teismo nuosprendis įsiteisėjo, t. y. po 2017 m. gegužės 15 d., taigi jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams. Pareiškėjo vertinimu, tokie jo nurodyti faktai bei teisiniai argumentai lemia skolos muitinei išnykimą, tačiau, pareiškėjo teigimu, nei atsakovas – Muitinės departamentas, nei Mokestinių ginčų komisija, nagrinėdami mokestinį ginčą, į juos neatsižvelgė ir jų nevertino.
Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punkte yra nurodyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti.
Teismas pažymi, kad LVAT dėl importo mokesčių skolos muitinei neteisėtu būdu įvežus į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir vėliau jas konfiskavus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, taip pat dėl skolos muitinei išnykimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, 2019 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019 konstatavo, kad skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip ir, nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Skolos atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas nustatė, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pagal LVAT suformuotą praktiką (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011) ir ESTT išaiškinimą (žr., pvz., 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje C-459/07 ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje C-230/08) Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos. Aplinkybė, kad ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei (importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, procesinės normos apskritai laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms (žr., pvz. ESTT 1993 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. C-121/91 ir C-122/91; 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-251/00).
LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materialinė, o ne procesinė, todėl galioja tik atvejams, atsiradusiems nuo Sąjungos kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d., nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data, todėl teismas daro išvadą, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d.
Teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, bei įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. Nl-117-365/2017, nustatytas disponavimo cigaretėmis ir pareiškėjo ir kitų bendrininkų sulaikymo aplinkybes (iš Baltarusijos Respublikos teritorijos buvo permestos dėžės su cigaretėmis, jas kaltinamieji priėmė, nešė į Lietuvos Respublikos gilumą apie 60 metrų, kol buvo sulaikyti pasienio pareigūnų), konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte išdėstytų sąlygų, kurioms esant skola muitinei išnyksta, todėl Kauno TM ir Muitinės departamentas, atsižvelgdamos į tai, kad ginčo cigaretės nebuvo pristatytos bei pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (Lietuvos Respublikos teritorijoje), pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostata netaikytina. Be to, teismas atmeta kaip nepagrįstus skundo motyvus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu ginčo situacijoje, nes pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2016 m. kovo 17 d. galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, tuo tarpu, kaip minėta, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatos, reglamentuojančios skolos mitinei išnykimą, galioja tik atvejams (situacijoms), susidariusiems nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d.
Pareiškėjas skunde teigia, jog jam nepagrįstai yra apskaičiuoti delspinigiai nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., nes pati mokestinė prievolė, už kurios neįvykdymą apskaičiuoti delspinigiai, jam priskaičiuota tik 2019 m. rugpjūčio 26 d., o MAĮ 9 straipsnio 2 dalis numato 180 dienų delspinigių skaičiavimo trukmę, kuri, pareiškėjo teigimu, ginčo atveju buvo pažeista.
Teismas šį pareiškėjo skundo motyvą atmeta kaip nepagrįstą. Delspinigių skaičiavimo trukmę reglamentuoja MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje), o pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. MAĮ 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio įstatymo 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.
Įvertinus tai, jog pareiškėjas apskundė Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112, Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 pagrįstai pažymėjo, kad teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą) nėra atsiradusi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju 180 terminas netaikytinas.
Pažymėtina, kad asmenims, pažeidusiems 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 123 straipsnio 1 dalį ir 2001 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) 22 straipsnio 1 dalį, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka.
Ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo diena – 2016 m. kovo 17 d., todėl Kauno TM pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 97 straipsnio 2 dalimi, akcizo ir PVM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2016 m. kovo 18 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2019 m. rugpjūčio 26 d. Įsigaliojus Sąjungos muitinės importo ar eksporto muito kodeksui, kurio 114 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Teismo nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir neginčijama, kad pareiškėjo skola muitinei atsirado 2016 m. kovo 17 d., taip pat kad nei pareiškėjas, nei kartu su juo solidariai atsakantys asmenys įregistruotos prievolės muitinei laiku neįvykdė. Todėl, vadovaujantis MAĮ 96-98 straipsniais, Kauno TM pagrįstai pareiškėjui akcizo ir PVM delspinigius skaičiavo nuo 2016 m. kovo 18 d. iki Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 9PM190112 priėmimo dienos, o muito delspinigius pradėjo skaičiuoti tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., t. y. kai įsigaliojo Sąjungos mitinės kodekso 114 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad delspinigiai skaičiuotini tik nuo jų suskaičiavimo Kauno TM sprendimu dienos arba nuo pareiškėjo informavimo (jo sužinojimo) apie jam apskaičiuotą mokestinę prievolę dienos, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad jam skaičiuojant delspinigius nepagrįstai nebuvo taikytas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nurodytas 180 dienų terminas. Pažymėtina, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatytas 180 dienų terminas yra taikomas tiktai šioje dalyje numatytiems atvejams. Minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Kitaip tariant, šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kada dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2385-575/2019; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010; 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-206/2009). Įvertinus tai, kad pareiškėjas Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 9PM190112 apskundė Muitinės departamentui, todėl sutiktina su Muitinės departamento 2019 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 1A-223 padaryta išvada, kad teisė į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (išskyrus muitą) nėra atsiradusi. Todėl, priešingai nei teigiama pareiškėjo skunde, nagrinėjamu atveju 180 dienų terminas netaikytinas. Be to, pareiškėjas skunde nurodyto 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino taikymo sąlygų niekuo nepagrindė.
Pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. 1B-373 „Dėl Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorinių muitinių veiklos zonų nustatymo“ 1.1 papunkčiu, nurodo, kad skolos muitinei atsiradimą sąlygoję (nulėmę) veiksmai buvo atlikti Šalčininkų r. savivaldybei priklausančioje teritorijoje, o pastaroji priklauso Vilniaus TM veiklos zonai, todėl Kauno TM nagrinėjamu atveju buvo nekompetentinga spręsti klausimo dėl mokestinės prievolės muitinei apskaičiavimo.
Teismas, nesutikdamas su minėtu pareiškėjo argumentu, pažymi, kad pareiškėjas remiasi bendrosiomis nuostatomis dėl skolos muitinei apskaičiavimo ir teritorinių muitinių veiklos zonų paskirstymo, tačiau atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, jog neteisėtai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją įvežamoms prekėms (šiuo atveju, kaip minėta, 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjas su bendrininkais į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai įvežė 12004 pakelių cigarečių „Fest“, paženklintų Baltarusijos Respublikos akcizo banderolėmis) taikomos specialios nuostatos.
Pagal skolos atsiradimo metu (2016 m. kovo 17 d.) galiojusią Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 66 straipsnio 1 dalį, įgyvendinant Bendrijos muitinės kodekso 57 straipsnį, kai muitinė nustato, kad prekės buvo neteisėtai įvežtos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba nuslėptos norint išvengti muitinės priežiūros, taikomos šio Įstatymo 65 straipsnis. Įstatymo 65 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog muitinės konfiskuotos prekės realizuojamos vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 867a straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.) buvo nustatyta, kad muitinės įstaigų kompetenciją muitų teisės aktų taikymo srityje nustato Muitinės departamentas, jeigu šiuose teisės aktuose atskirai nenurodytos už jų nuostatų įgyvendinimą atsakingos muitinės įstaigos. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje taikant Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas, kuriose sprendimo priėmimo teisė deleguota muitinei, sprendimus priima arba atitinkamų nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje tvarką nustato Muitinės departamento generalinis direktorius arba jo įgaliota muitinės įstaiga. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-412 „Dėl sulaikytų prekių apskaitymo centralizuotame F tipo muitinės sandėlyje taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 3.1. punkte yra nustatyta, kad F tipo muitinės sandėlis yra skirtas saugoti, apskaityti ir realizuoti Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų valstybės institucijų sulaikytas ir (arba) konfiskuotas Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes. Minėtų taisyklių 14 punktas reglamentuoja, jog muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, pateikia informaciją Kauno TM, kuri tais atvejais, kai atsiranda mokestinė prievolė, nedelsdama turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Todėl Kauno TM teisėtai ir pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę muitinei.
Atsižvelgdamas į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad Kauno TM 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 9PM190112, Muitinės departamentas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1A-23 ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. S-4 (7-142/2019) objektyviai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė teisės normas bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl administracinės bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas netenkintinas, jis neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.