Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. N. ir H. J. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-08-17 nuosprendžio, kuriuo S. N. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams

- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, S. N. galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo 2015 m. rugpjūčio 17 dienos. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo S. N. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė H. J. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-06-12 baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme aštuoniems mėnesiams ir H. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir septyniems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį H. J. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2014-09-22 iki 2014-09-23. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia - nuo H. J. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo H. J. paliktos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas.

Iš S. N. ir H. J. solidariai priteista 165,50 Eur D. B. turtinei žalai atlyginti, 627,32 Eur teisinės pagalbos išlaidų, Z. D. - 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. N. ir H. J. solidariai priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai 2744,11 Eur žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. ir H. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad 2014-09-21 apie 24.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, savavaldžiavo, įtardami, kad pas Z. D. yra vogtas trimeris, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo Z. D. atžvilgiu ir tokiu būdu, siekdami priversti Z. D. parodyti trimerį, iš jo namų, esančių (duomenys neskelbtini) k., prieangio, paėmė nukentėjusiajam Z. D. priklausantį 400 litų (115,85 eurų) vertės motorinį pjūklą „Oregon“ ir 400 litų (115, 85 eurų) vertės dviratį „Leader Chicago“, padarydami, nukentėjusiajam Z. D. 800 Litų (231,70eurų) turtinę žalą. Po to tęsdami nusikalstama veiką, grįžę į Z. D. kiemą, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu, H. J. tyčia kumščiu smogė Z. D. į veidą ir jam nuo šio smūgio nugriuvus ant žemės, S. N. su H. J. po kelis kartus tyčia kumščiais smogė ir spyrė Z. D. į įvairias kūno vietas, padarydami jam galvos sumušimą, pasireiškusį trauminės galvos smegenų ligos ūmiu periodu, sunkia forma, galvos sumušimu, kaukolės pamato lūžiu pleištakaulio srityje, nosies kaulų (dešinėje) lūžiu, nedideliu kraujo išsiliejimu dešiniame šoniniame skilvelyje ir dešiniame viršutinio žandikaulio antyje, muštine žaizda kairėje ausyje, poodine kraujosruva kairės akies vokuose bei odos nubrozdinimus galūnių srityse, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apelianto tvirtinimu, tiek jo, tiek H. J. pirminiai parodymai, kad nukentėjusį sužalojo būtent H. J. buvo teisingi, nes abu buvo sulaikyti praėjus trumpam laikui po įvykio. Parodymus pakeitė ir kaltę dėl H. J. padaryto pažeidimo pripažino pasitaręs su H. J. ir norėdamas jam padėti išvengti bausmės. Tačiau vėliau suprato klydęs ir davė teisingus parodymus, kad jokios nusikalstamos veikos nėra padaręs. Atkreipia dėmesį, kad liudytojais apklausti G. D. ir A. J. patvirtino, kad tą vakarą būtent H. J. buvo nusiteikęs agresyviai. Be to, G. D. parodė, kad jis po įvykio nurodė nemušęs nukentėjusiojo, o priešingai – smurtaujantį H. J. atitraukęs nuo Z. D..

Todėl, mano, kad yra pagrindas jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teismo posėdyje nuteistasis S. N., nuteistųjų gynėjai advokatai A. Š. ir S. K. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. N. ir H. J. pripažino kaltais pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad S. N. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantas, prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kitas nuteistasis H. J. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų iš esmės neginčija, bet mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

Dėl S. N. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, nuteistasis S. N. pateikia aptariamų nusikalstamų veikų subjektyvų vertinimą, argumentuodamas tuo, kad nors ir buvo įvykio vietoje, tačiau jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo Z. D. atžvilgiu nenaudojo. Be to, apeliantas tvirtina, kad jo veiksmuose nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje požymių.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad S. N. su H. J. veikdami kartu savavaldžiavo, įtardami, kad pas Z. D. yra vogtas trimeris, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo Z. D. atžvilgiu ir tokiu būdu, siekdami priversti Z. D. parodyti trimerį, iš jo namų, esančių (duomenys neskelbtini) k., prieangio, paėmė nukentėjusiajam Z. D. priklausantį 115,85 eurų vertės motorinį pjūklą „Oregon“ ir 115, 85 eurų vertės dviratį „Leader Chicago“, o po to, tęsdami nusikalstama veiką, grįžę į Z. D. kiemą, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu, H. J. tyčia kumščiu smogė Z. D. į veidą ir jam nuo šio smūgio nugriuvus ant žemės, S. N. su H. J. po kelis kartus tyčia kumščiais smogė ir spyrė Z. D. į įvairias kūno vietas ir jį sužalodami, t.y. padarydami jam sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 294 straipsnio 1 dalyje.

Kaip minėta S. N. neigia padaręs BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje numatytas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, jo versiją iš dalies patvirtino H. J. teisminio nagrinėjimo metu pakeisti parodymai, kad jis nelabai prisimena, ar S. N. mušė nukentėjusį, tačiau šių asmenų kaltę patvirtina byloje esančių įrodymų visuma – liudytojų A. J., G. D. parodymai, specialisto išvada, kurioje atskleidžiamas padarytų nukentėjusiajam Z. D. sužalojimų padarymo mechanizmas, lokalizacija ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas bei įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota vieta, kur rastas sužalotas nukentėjusysis ir jam priklausantys daiktai – pjūklas bei dviratis.

Liudytoju apklaustas A. J. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad atradus sunkiai sužalotą kaimynystėje gyvenantį Z. D., jam iškart kilo įtarimas, kad taip pasielgti galėjo pas jį tą patį vakarą girtavę S. N. ir H. J.. Jis pabrėžė, kad abu nuteistieji dėl alkoholio poveikio kartas nuo karto apsižodžiuodavo, norėjo muštis, po to nurimdavo. Pokalbio po nusikaltimo metu, šiam liudytojui priekaištaujant dėl smurto kaimyno atžvilgiu naudojimo, S. N. pripažino matęs kaip H. J. spardė nukentėjusįjį, o kam paėmė jo daiktus – paaiškinti negalėjo. Liudytojas G. D. patvirtino, kad įvykio naktį vežė S. N. ir H. J. pas jų pažįstamą ir šie minėjo, kad kažką „paauklėjo“.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų abiejų nuteistųjų parodymai, susiję su smurtinių veiksmų atlikimu nukentėjusiojo atžvilgiu nuolat kito. 2014-09-24 ikiteisminio tyrimo metu apklausiant įtariamuoju S. N. jis savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad būtent jis paprašė Z. D. parodyti trimerį, norėdamas įsitikinti, ar tai nėra iš jo pažįstamo pagrobtas prietaisas. Nepavykus jo rasti, H. J. supykęs nukentėjusiajam vieną kartą smogė kumščiu į veidą, šis nukrito ant žolės. H. J. dar 5-6 kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam. Tai pamatęs jį atitraukė nuo nukentėjusiojo (1 t., b.l. 72-73). Tačiau 2015-01-20 S. N. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad H. J. jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, o Z. D. sumušė būtent jis, kitą dieną po nusikaltimo padarymo prikalbinęs H. J. prisiimti kaltę. Tokį savo elgesį S. N. teisino tuo, kad H. J. buvo neteistas, o jam grėsė rimtos pasekmės, susijusios su įkalinimu. S. N. pripažino, kad ieškant trimerio jis supyko ir smogė kumščiu nukentėjusiajam į galvą, šiam nukritus, dar į galvos sritį įspyrė tris kartus, o H. J. tuo metu nieko nedarė (1 t., b.l. 79-81). Šiuos parodymus S. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b.l. 82-86). Tačiau 2015-03-04 apklausiamas įtariamuoju jis prašė vadovautis pirminiais parodymais, nurodydamas, kad jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, nukentėjusiajam smūgius sudavė būtent H. J., kuriam dėl giminystės ryšių jis norėjo pagelbėti ir padėti išvengti atsakomybės. S. N. aiškino, kad būtent jis pasiūlė tokį planą H. J., kai slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėl kito nusikaltimo, o kai buvo sulaikytas viską gerai apgalvojo ir nusprendė, kad nenori prisiimti kaltės dėl kito asmens padaryto nusikaltimo (1 t., b.l. 89-90).

H. J. įteikus pranešimą apie įtarimą 2014-09-23 jis kaltu prisipažino visiškai, nors tvirtino, kad dėl girtumo kai kurių įvykio detalių nepamena. Nurodė, kad jam, S. N. ir nukentėjusiajam Z. D. išėjus iš pastarojo namo į kiemą jis smogė kumščiu stovinčiam nukentėjusiajam į veidą apie 5-6 kartus, bei spyrė jam gulinčiam, tačiau kiek kartų ir į kokias kūno vietas nepamena. Šalia jo visada buvo S. N., tačiau ar jis naudojo smurtinius veiksmus Z. D. atžvilgiu jis nematė (2 t., b.l. 8-10). Apklausiamas 2015-01-12 jis parodymus pakeitė, savo kaltės dėl inkriminuotų veikų nepripažino, tvirtino, kad kitą dieną po nusikaltimo S. N. prašė jo prisiimti kaltę, teigė bijąs sugrįžti į įkalinimo vietą, šiam nesutikus - baugino. Todėl jis prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, nors iš tiesų, kumščiu Z. D. į galvą smogė S. N., o jis stovėjo paėmęs pjūklą, kurį liepė paimti S. N.. Vėliau matė, kaip prie gulinčio Z. D. buvo S. N. ir, jo spėjimu, toliau smurtavo (2 t., b.l. 16-17). Teikdamas parodymus 2015-02-25 jis kaltu prisipažino iš dalies, nurodė, kad Z. D. mušė tik S. N., o jis paėmė nukentėjusiojo daiktus (2 t., b.l. 20).

Teisiamojo posėdžio metu S. N., naudodamasis jam įstatymo suteikta teise, sutiko duoti parodymus tik po liudytojų apklausos ir išklausęs liudytojų bei kito kaltinamojo parodymus paaiškino, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nenaudojo, buvo paėmęs jo daiktus – reikalaudamas parodyti turimą trimerį, neva siekdamas įsitikinti ar jis nepagrobtas iš jo draugo. Teigė, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė H. J., kuris pargriuvus Z. D. dar ir spyrė į galvą, o jis H. J. atitraukė nuo nukentėjusiojo (2 t., b.l. 110-111). H. J. teikdamas parodymus iš pradžių tvirtino, kad smurtinius veiksmus atliko abu kaltinamieji, teigė negalintis paaiškinti, dėl kokių priežasčių jie sumušė Z. D.. Nurodė, kad mušė kieme ir gal po vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam. Vėliau jau aiškino, kad pirmąjį smūgį į veido sritį sudavė jis, o ar smurtą naudojo S. N., nebeprisimena. Galiausiai paneigė pokalbį su S. N. dėl kaltės prisiėmimo ir prašė vertinti tik pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur jis nurodė vienas sudavęs smūgius Z. D. (2 t., b.l. 108-109).

Nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, todėl jie gali ir turi būti vertinami.

Specialistas nustatęs nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą nenurodė trauminių poveikių skaičiaus, tačiau Z. D. patirtų sužalojimų lokalizacija akivaizdžiai rodo, kad tokių poveikių buvo ne vienas. Gretinant nukentėjusiajam padarytų sužalojimų padarymo mechanizmą ir lokalizaciją (sužalojimai nustatyti tiek kairėje, tiek dešinėje galvos pusėse), su ikiteisminio tyrimo metu duotais H. J. ir S. N. parodymais, leidžia daryti išvadą, kad smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko tiek S. N., tiek H. J.. S. N. pripažino smogęs kumščiu Z. D. į galvą, o šiam nugriuvus kelis kartus spyręs į galvą (1 t., b.l. 80), ką jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b.l. 82-86), detaliai nurodęs tiek įvykio eigą, tiek savo smurtinių veiksmų seką. H. J. parodė, kad matė, kaip S. N. smogė kumščiu Z. D., o po to dar kartą smogė ir šis nugriuvo, o tada kelis kartus smūgiavo ar spyrė į galvos sritį (2 t., b.l. 16-17). Tik patys asmenys dalyvavę veikoje taip tiksliai galėjo išdėstyti visas įvykio aplinkybes, todėl visiškai nepagrįsti apelianto S. N. argumentai, jog jis šio nusikaltimo nepadarė. Juolab, kad teikdamas paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu H. J. nurodė, kad fizinį smurtą vartojo abu, teigdamas, kad „mušėm kieme rankom, gal po vieną kartą įspyrėm“, vėliau pildydamas savo parodymus ėmė aiškinti, kad nepamena, ar S. N. mušė nukentėjusį, o galiausiai, kad Z. D. smūgius sudavė jis vienas (2 t., b.l. 108).

Apeliantų S. N. ir H. J. parodymų nenuoseklumas, patiems aiškinant, kad jie tyrimo metu prie įrodymų siekė derinti išgalvotas įvykio versijas tam, kad versijos būtų palankios kiekvienam iš jų baudžiamosios atsakomybės kontekste, o taip pat bandymas parodymus gretinti prie jau surinktų įrodymų, atskleidžia S. N. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir tuo pačiu H. J. norą sušvelninti savo ir S. N. padėtį.

H. J. ikiteisminio tyrimo metu yra pažymėjęs, kad S. N. bijo ir ši aplinkybė leidžia teigti, kad H. J. nesuinteresuotas atskleisti visas įvykio aplinkybes. Tačiau dalį H. J. parodymų, susijusių su bendrais smurtiniais veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu, nuėjimo pas nukentėjusįjį tikslą, aplinkybę apie tai, kas buvo iniciatorius siekiant išsiaiškinti, ar pas nukentėjusį nėra pagrobtų daiktų ir kitas aplinkybes - dėl vykimo pas L. G. (S. N. sūnaus motiną), patvirtina byloje apklaustų asmenų parodymai ir specialisto išvada, rašytiniai įrodymai, t. y. visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas, vertinant visetą bylos įrodymų nepalieka abejonių dėl S. N. ir H. J. kaltės sužalojus nukentėjusį.

S. N. tvirtina, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnyje.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent į minėtus objektus buvo nukreipti apeliantų veiksmai. Abu nuteistieji pripažino, kad patekę į miegančio nukentėjusiojo namo vidų, jį pažadino, ėmė reikalauti pavežti, šiam pasakius, kad to negali padaryti ir pokalbio metu užsiminus apie trimerį, reikalavo jį parodyti, neva norėdami įsitikinti, ar jis nepagrobtas. Šio reikalavimo metu grasino, t. y. panaudojo psichinę prievartą. Ši prievarta pasireiškė ne tik tuo, kad abu nuteistieji į nukentėjusiojo namus pateko ne jo valia, nakties metu, būdami neblaivūs ir agresyviai nusiteikę bei grasino paimti kitus daiktus, ką ir įvykdė, t. y. S. N. paėmė dviratį, o H. J. - motorinį pjūklą, jei nukentėjusysis nevykdys jų reikalavimo parodyti trimerio. Nukentėjusiajam neradus ieškoto prietaiso pavartojo fizinį smurtą, o paimtus daiktus nunešė apie 50 metrų atstumu nuo sodybos. Tai, kad aptarti daiktai buvo surasti įvykio vietos apžiūros metu pakankamai dideliu atstumu nuo sodybos, dar ir krūmuose (1 t., b.l.12) paneigia, apelianto teiginius, kad daiktų jiems nereikėjo, jie tiesiog juos paliko įvykio vietoje. Šiuo atveju, abiejų apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad daiktai yra surasti, o daiktais nepasinaudojo ir realiai nevaldė, reikšmės jų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio 1 dalį neturi. Nuteistieji patys teigė, jog įtardami, kad pas Z. D. yra vogtas trimeris, panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu ir tokiu būdu, siekdami priversti jį parodyti trimerį, iš jo namų, esančių (duomenys neskelbtini) k., prieangio, paėmė nukentėjusiajam Z. D. priklausantį motorinį pjūklą „Oregon“ ir dviratį „Leader Chicago“, taip padarydami nukentėnusiajam turtinę žalą. Būtent reikalavimas parodyti trimerį iš esmės ir tapo konflikto priežastimi. Nuteistųjų parodymai, kad jie buvo girdėję apie trimerio vagystę ir norėjo jį apžiūrėti, įsitikinti, ar jis nėra vogtas, t. y. bandymas spręsti neva su S. N. pažįstamu susijusią situaciją dėl trimerio vagystės – įsitikinti, ar turimas prietaisas nėra įgytas nusikalstamu būdu, rodo, jog nuteistiesiems buvo susiformavęs įsitikinimas dėl tariamos teisės turėjimo. Nors S. N. ginčija pastarosios teisės realizavimo būdą bei priemones, t. y. kad jis naudojo psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, reikalaudamas parodyti trimerį ir žadėdamas vietoje to paimti kitus nukentėjusiam priklausančius daiktus, tačiau savavaldžiavimo, kaip nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina byloje esančių duomenų visuma – iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, šių daiktų apžiūros protokolai (1 t., b.l. 51-52), A. J. parodymai, susiję su dviračio ir pjūklo radimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo padarytų ir nuosprendyje išdėstytų išvadų nepaneigia.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai S. N. pripažino kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 1 dalį, todėl S. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl H. J. apeliacinio skundo

Skundu apeliantas savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų ir kvalifikacijos neginčija, prašo tik sušvelninti paskirtąją bausmę ar spręsti klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam H. J. bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54, 61 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Apylinkės teismas vertindamas tiek nuteistojo, tiek ir padarytų veikų pavojingumą atsižvelgė į tai, kad H. J. padarė vieną tyčinį baigtą, smurtinio pobūdžio sunkų nusikaltimą, nukentėjusiajam sukėlusį itin sunkių ir neigiamų pasekmių bei vieną apysunkį nusikaltimą. Tačiau teismas klaidingai BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įvardijo kaip nusikalstamą veiką nuosavybei, o ne nusikaltimą valdymo tvarkai. Šis netikslumas esminės reikšmės parinktos bausmės rūšiai ir dydžiui neturi, nes baudžiamasis įstatymas dėl veikų kvalifikacijos yra pritaikytas tinkamai. Apylinkės teismo nustatytos aplinkybės atitinka nuteistajam H. J. pritaikytų BK normų dispozicijas.

Apeliaciniame skunde H. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino, kad jis veikė nekonkretizuota tyčia. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Iš aukščiau aptartų duomenų akivaizdu, kad H. J. šį nusikaltimą padarė tyčia. Tyčia gali būti tiesioginė ir neapibrėžta, nekonkretizuota, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė kyla už faktiškai padarytą žalą, t. y. kaip ir yra šiuo konkrečiu atveju.

BK 135 straipsnio 1 dalis numato, kad gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų, o už BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą - bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu H. J. už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų skirtos laisvės atėmimo bausmės, yra mažesnės nei atitinkamų straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tai rodo, jog pakankamai įvertinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistojo prisipažinimas ir kitos bausmės dydžiui reikšmingos aplinkybės, įskaitant ir tyčios formą bei BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos. Be to, nors H. J. nusikaltimus padarė neteistas, tačiau Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-06-12 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamų veikų padarytų 2015-02-04. Šie duomenys rodo, kad praėjus vos daugiau nei 4 mėnesiams po veikų nukentėjusiojo Z. D. atžvilgiu padarymo, H. J. vėl nusikalto, padarydamas smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Tokie apelianto daromi nusikaltimai, susiję su smurtinių veiksmų kitų asmenų atžvilgiu naudojimu, rodo padidintą nuteistojo pavojingumą ir leidžia jo reiškiamą norą taisytis vertinti kaip deklaratyvų. Todėl H. J. už padarytas nusikalstamas veikas galutinai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, pripažinti aiškiai per griežta, prieštaraujančia teisingumo principui ar neatitinkančia BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties taip pat nėra pagrindo.

H. J. apeliaciniame skunde keliamas BK 55 straipsnyje numatančios bausmės skyrimą asmeniui pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų arba apysunkį nusikaltimą, normos taikymo klausimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015-06-12 jo atžvilgiu buvo priimtas baudžiamasis įsakymas (2 t., b.l. 118-119), kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, be to nagrinėjamu atveju jis yra pripažintas kaltu ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl BK 55 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu netaikytos pagrįstai.

Apelianto nuomone, teismas turėtų taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teismų praktikoje konstatuojama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio 1 dalis) klausimas gali būti sprendžiamas paskyrus galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2014-05-20 nutartis byloje Nr. 2K-7-168/2014). Nagrinėjamu atveju H. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė viršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. maksimalų bausmės dydį, kuomet galima svarstyti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, todėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikyti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog bausmė H. J. paskirta teisingai ir tinkamai, nepažeidžiant įstatymo normų. Apelianto skundo argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, kad bausmės dydis aiškiai prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinių skundų argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų H. J. ir S. N. apeliacinius skundus atmesti.